Kaip pradėti pavasarį?

Vasarį prašokome labai greitai. Ir ne tik todėl, kad šis mėnuo keliomis dienomis trumpesnis, o tiesiog jau užsiprogramavome pavasariui ir kuo greičiau norėjosi „prastumti“ paskutines žiemos dienas. Sako, kaip pradėjai dieną ar savaitę, tokia ji ir bus. Tas pats, be abejo, ir su pavasariu. Jei jį pradėsime gerai nusiteikę, jis geras ir bus.

Vieno vasario šeštadienio TV laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja pašnekovės klausė, ar toji žinanti, kada atsiradusi sveikos mitybos mada. Ši atsakė, kad gal XVI amžiuje. „Jūs mažai ir suklydote, – pasidžiaugė vedėja, – tai įvyko XVIII amžiuje.“ O štai kitos TV laidos „Kas ir kodėl?“ dalyvis iš dešimties klausimų atsakė į du, bet vedėjas atsakinėjantį pagyrė: „Puikiai pasirodėte.“ Vienur paklaida 200 metų, kitur – iš dešimties tik du teisingi atsakymai, bet nuotaika puiki. Jei apie vasarį, tai pagaliau net Valstybės atkūrimo dieną išmokome švęsti linksmai.

Vasario 8 d. Lietuva sėkmingai atsijungė nuo rusiškos elektros sistemos BRELL. Pradžiugino žinia, jog mūsų šalis mažiausiai reagavo į gąsdinimus dėl šio atsijungimo.

O vasario 9 d., po buvusios gan šiltos žiemos, pašalo. Juodkrantėje medžiai virto ledo skulptūromis, o suoleliai – ledo sostais. Neišpasakytas grožis. Prie marių atėjo šeima. Nusifotografavo prie apšalusių medžių, po to vaikai ėmė laužyti ledo varveklius. Tėvai tylėjo, vaikų nedrausmino. Jie grožiu pasidžiaugė, o kiti jiems nerūpėjo.

Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė pasiguodė, jog mes neturime ličio ir negalėsime užsimokėti už laisvę bei nepriklausomybę. Ji kviečia reklamos asus kuo talentingiau apdainuoti lietuvių musmires, kad pats Muskas įtikėtų – nereikia jam statyti jokių kosminių raketų – pagrauži lietuviškų musmirių ir opa! Tu jau ten.

Darbe, parduotuvėje, autobuse, netgi šeimoje į tau tartą skaudų žodį gali rasti dešimt panašių. Ar liksi teisesnis? Ar tapsi laimingesniu? O juk žengiant į pavasarį, laukiant pražystančių medžių, sparnuočių tuoktuvių, norisi visai kitko. Kodėl į mūsų gyvenimus taip sunkiai kelią randa geri žodžiai, bent truputėlis meilės, paprasčiausias optimizmas? Kažkada buvo siūlyta, kad 50 proc. žinių mūsų informacinėse priemonėse būtų optimistinės. „Kas skaitys?“ – klausė redaktoriai. Ką darysi, nes geri žodžiai apie žmogų šiais laikais atrodo įtartini.

Nusileidus lėktuvui, vieni ploja, kiti aiškina, kad taip elgiasi tik „runkeliai“. Šiuo atveju nebijau prisipažinti, jog aš tarp tų „runkelių“. Kaip ten bebūtų, optimizmas yra esminis emocinės gerovės elementas. Nors šmaikštuoliai skelbia, kad gerai informuotas optimistas tampa pesimistu.

Kažkuris protuolis teisingai pasakė, kad optimizmas yra anaiptol ne koks kvailas džiūgavimas, kad „esi ir aplink šilta, gražu ir gera“, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimės prieš žmogiškumą. Be abejo, optimizmas nėra įsitikinimas, kad „viskas bus gerai“ ir kad „po nakties visada išaušta rytas“. „Pesimistas mato sunkumus kiekvienoje galimybėje, optimistas – galimybes kiekviename sunkume“, – sakė Vinstonas Čerčilis.

Kai kas šneka, jog optimistu padaro pinigai ir teigia, girdi, paskaičiuota, jog norint žmogui būti visiškai laimingam, reikia uždirbti 75 tūkst. Eur per metus. Pralinksmino vasarį „Sodros“ paskelbta žinia, jog ugniagesių atlyginimai jau susilygino su bankų darbuotojų atlyginimais.

Iš tekstų apie optimistus, susidarė nuomonė, kad tai yra žmonės, kuriems viskas gerai. Šie asmenys visada laimingi, jiems gerai taip, kaip yra ir nesvarbūs kitų žmonių kandūs komentarai. Į tokius komentarus jie dažniausiai nereaguoja, jei atsako, tai kuo toliau pasiunčia komentatorius, o savo atsakymus vadina „kelrodiniais“. Tiesa, tarp optimistų įžvelgiau vieną trūkumą – jiems juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad būtų geriau nei yra dabar. Jie netobulėja.

Deja, pastebėjau ir tai, kad visi dabar labiau gerbiame pesimistus. Literatūra užkėlė pesimistą ant pjedestalo ir pavertė jį romantišku herojumi. Visad mąsčiau, kad dabar pesimistų daug daugiau, negu optimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai.

Panašių statistinių duomenų yra ir Lietuvoje, kurie teigia, kad tik nedidelė grupelė žmonių, daugiausia pensinio amžiaus, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo, vis kartodami, jog seniau viskas buvo geriau ir pigiau. Tokių norisi paklausti: „Tai kiek anksčiau kainavo bilietas į Barseloną?“

Kur slypi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi ir paprasčiausiai mylėti save. Optimistai dažniausiai turi daugiau draugų ir veiklos. Besijuokiantis žmogus erzina mažiau nei amžinai burbantis. Optimistai yra atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena. Tiesa, todėl, kad optimistai gyvena turtingą gyvenimą, jie turi antsvorio bei prastą atmintį. Ji tokia todėl, nes viskas, ką sužinome linksmomis akimirkomis, greitai išgaruoja iš galvos, o įvykiai liūdnomis valandomis – ilgai įsimena. Be to, optimistai daug mažiau brangina santykius, manydami, kad viskas tik į gera, net išsiskyrimai. Bet svarbiausia – jie nesigadina nervų.

Iš vasario mėnesio filmų rinkausi „Konklavą“. Įsiminė vieno filmo herojaus kardinolo mintis, jog pati didžiausia nuodėmė ir blogybė yra „užtikrintumas“. Mes žinome septynias didžiąsias nuodėmes, „užtikrintumo“ tame sąraše nėra. Pirmauja „puikybė“, bet, pagalvojau, filmo herojus teisus. O ir šiaip filmas puikus.

Vasarį neperskaičiau, kiek buvau planavęs, bet patinkančių knygų radau. Pastaruoju metu išleistas ne vienas leidinys apie meno pažinimą. Iš visų išskirčiau Aistės Paulinos Virbickaitės „Ką veikti muziejuje“. Net nežinojau, kodėl Kaune tarp Čiurlionio ir Karo muziejaus užmūrytos durys, pritariu autorei, kad muziejuje būti vieną valandą yra džiaugsmas, būti dvi – išbandymas. Tiesa, girdėjau apie žmogų, kuris per dieną aplankė 42 muziejus.

Viena muziejinė istorija. Ne iš šios knygos, bet su manim atsitikusi ir liudijanti, kad optimistai visada stengsis ieškoti grožio. Bičiulis papasakojo, kad lankydamasis Paryžiuje, Orsė muziejuje, dažnai mėgsta pastovėti prie Gustave Courbet paveikslo „Pasaulio kilmė“. Susiradau ir aš jį. Paveiksle pavaizduota gulinti nuoga moteris. Puikus Courbet kūrinys šokiruoja ypatingu tikroviškumu. Bičiulis pasakojo, jog mėgsta prie paveikslo pastovėti ir jį fotografuoti. Šiaip jau vyrams nedrąsu prie jo stabtelėti, ypač jeigu dar jie muziejuje ne vieni, o su savo antrosiomis pusėmis.

Pabandau ir aš – atsistoju prie paveikslo ir imu fotografuoti. Pradžioje ne vienas žvelgia į mane kaip į aistrų kamuojamą vyriškį. Bet netrukus atsiranda dar kažkas, kas atsistoja šalia, po to – dar ir dar. Susirinkus būreliui, visiems drąsiau. Galvoju, kad taip prisidedu prie meno pažinimo skatinimo.