Kaip jėzuitai vietoje Gambijos atrado Lauksodį

Pakruojo rajone, kelyje tarp Žeimelio ir Linkuvos, yra Lauksodžio kaimas, o jame – Šv. Aloyzo bažnyčia. Šios unikalios medinės šventovės gal ir nebūtų, jeigu ne jėzuitai, pakviesti į misiją Afrikoje. Kokių istorijų mena Lauksodžio bažnyčios sienos?

Užmarštis – bažnyčios laimė ir nelaimė

Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia yra vienintelė mūsų krašte išlikusi barokinė, medinė, jėzuitiška šventovė. „Lauksodžio bažnyčią aprašė dr. Algė Jankevičienė, žymiausia Lietuvos medinių bažnyčių architektūros tyrinėtoja. Lauksodžio bažnyčią ji priskyrė vertingiausių ir geriausiai išsilaikiusių Žemaitijos bažnyčių vienuoliktukui“, – sako istorikas doc. dr. Liudas Jovaiša.

Nepaisant išskirtinumo, medinė šventovė nėra saugoma valstybės, vis dar laukia oficialaus įvertinimo iš paveldo institucijų. O ir lankytojų dėmesys jai palyginti skurdus. „Reikėjo luktelėti keletą metų, kol pasitaikė proga nuvykti į Lauksodį. Viena vertus, tai yra bažnyčios nelaimė – ji mažai lankoma, mažai žinoma. Iš kitos pusės, dėl tos užmaršties bažnyčia išvengė modernizacijos“, – samprotauja L. Jovaiša.

Istorikas Lauksodyje stovinčia šventove susidomėjo dėl jėzuitiškos jos prigimties. „XVII a. viduryje Kuršo hercogystės kunigaikštis liuteronas Jokūbas Ketleris nusprendė pakviesti jėzuitus, kuriuos galėtų išsiųsti į Gambiją, į savo koloniją. Šiek tiek netikėta, kad liuteronas prašė katalikų misionierių pagalbos, bet protestantai misijinės veiklos tuo metu nevykdė, o Jokūbas Ketleris norėjo bent taip supažindinti čiabuvius su krikščionybe“, – pasakoja L. Jovaiša.

Į kunigaikščio prašymą atliepė jėzuitai iš Austrijos – netrukus į Kuršo hercogystės sostinę Mintaują (dabartinė Jelgava) atvyko tėvas Ernestas Šturmas, lydimas dar vieno jėzuito. Tačiau į Gambiją jiems išplaukti taip ir nepavyko.

„Jie liko Mintaujoje ir pradėjo čia sielovadinę veiklą. Aišku, tam, kad misija plėstųsi, reikėjo solidesnio materialinio pagrindo. Per keletą kelionių į Austriją tėvas Ernestas Šturmas surinko aukų, be to, olandų pirklys Pranciškus van Dolrė Mintaujos jėzuitams paliko visą savo palikimą. Taip jie 1695 m. įsigijo Lauksodžio dvarą. Nuo 1696 m. jame gyveno bent vienas jėzuitas, kuris buvo ir dvaro prokuratorius – administratorius-ūkvedys, ir kartu atliko misionieriaus-sielovadininko tarnystę“, – pasakoja istorikas.

Du vardai

L. Jovaiša spėja, kad, vos nusipirkę Lauksodžio dvarą, ten pastatydino koplyčią, kuri Šiaurės karo metais galėjo būti sunaikinta. 1717 m. buvo pastatyta kita, o dabartinė šventovė iškilo XVIII a. viduryje, 1751–1752 m.

„Vėlgi įdomi istorija. Paaiškėjo, kad bažnyčioje pamaldos pradėtos laikyti, negavus Žemaičių vyskupo Antano Domininko Tiškevičiaus leidimo. Vyskupas ir taip nebuvo itin draugiškas jėzuitams, taigi ketino sustabdyti pamaldas ir uždaryti bažnyčią, tačiau pasimirė. Jėzuitai kreipėsi į jo įpėdinį Joną Dominyką Lopacinskį. Jis buvo jėzuitų bičiulis, todėl ne tik davė leidimą laikyti pamaldas, bet ir leido perkelti į naująją bažnyčią dviejų ankstesnėje šventovėje palaidotų jėzuitų palaikus“, – sako istorikas.

1767 m. Lauksodžio bažnyčia Žemaičių vyskupo pagalbininko Mykolo Chominskio buvo iškilmingai konsekruota dviem titulais: šv. Aloyzo Gonzagos ir šv. Jono Pranciškaus Reži. Laikui bėgant, antrasis mažiau žinomo jėzuitų šventojo vardas nustotas vartoti ir pasimiršo.

Jėzuitai Lauksodyje veikė iki 1773 m., kuomet popiežius Klemensas XIV kuriam laikui sustabdė Jėzaus draugijos veiklą.

Bažnytvagius rado per atsitiktinumą

Dabar į Lauksodžio bažnyčią galima patekti tik iš anksto susitarus. Istorikas L. Jovaiša sako, kad pamatyti bažnyčioje išties yra ką, tačiau tam reikia žinių ir išprususios akies.

„Svarbiausias šios šventovės išskirtinumas yra tas, kad ji yra medinė bazilika. XVIII a. nebuvo įprasta statyti medinių, tokios struktūros sakralinių pastatų. Lauksodžio šventovė yra seniausia medinė bazilikinė bažnyčia, išlikusi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Mūsų krašte tokių bažnyčių apskritai nebuvo daug. XVIII a. antrojoje pusėje dar atsirado medinė Tabariškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (Šalčininkų r.), Alsėdžių Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčia (Plungės r.) ir su klasicizmu susijusi Antazavės Dievo apvaizdos bažnyčia (Zarasų r.)“, – vardija jis.

Lauksodžio Šv. Aloyzo bažnyčia unikali ne tik išore, bet ir vidumi. „Bažnyčioje yra karpytinio kontūro arkos, kurios skiria centrinę ir šonines navas. Arkos išskirtinės savo ilgiu, apimtimi, yra paremtos stulpais, kad išsilaikytų. Karpytinio kontūro arka taip pat yra įkomponuota virš vargonų choro“, – pasakoja L. Jovaiša.

Nemaža čia jėzuitiško architektūrinio paveldo. Aukštai pasieniais įrengta medinė galerija su baliustrada. Tai – jėzuitiškai architektūrai būdingas elementas. Iš jėzuitų laikų tikriausiai yra išlikusi sakykla ir Marijos atvaizdas didžiajame altoriuje. Jis garsėjo stebuklais, malonėmis ir buvo minimas dar XVIII a. viduryje. Tuo pačiu metu minimi ir paveikslo aptaisai, kurie buvo du kartus pavogti.

„Tai – įdomi, kone detektyvinė istorija. Vagys nebuvo surasti nei po pirmojo, nei po antrojo apiplėšimo. Bet kartą valstiečio sūnus miške tikrino kilpas kiškiams ir rado metalinį liturginio rūbo kutą, įsmeigtą į žemę. Pakasęs giliau, rado skrynią, kurioje buvo paslėptos supjaustytos liturginių rūbų atraižos. Aptiko ir pėdsakų, kurie per sniegą nuvedė į vietos karčemos laikytojo žydo namus. Tardant, naudojant kankinimus, žydas prisipažino padaręs nusikaltimą ir išdavė savo bendrininkus, tačiau kai kurie jų spėjo pabėgti ir pasislėpti. Du vagys buvo nuteisti pakarti, du – ketvirčiuoti gyvi, prieš tai apdeginus rankas. Ši istorija – svarbus liudijimas apie Marijos atvaizdą, kuris galbūt yra tas pats dabar kabantis, aptaisais ir votais puoštas paveikslas“, – sako istorikas.

Su jėzuitų apaštalavimu Lauksodyje susijęs šoninio Šv. Jono Krikštytojo altoriaus antrajame tarpsnyje išlikęs vienuolijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos atvaizdas, vaizduojantis jį kaip riterį, pasirinkusį dvasinio tobulėjimo kelią – stoti po Kristaus vėliava. 1773 m., kai jėzuitai perdavė Lauksodžio bažnyčią vyskupo įgaliotiniams, buvo aprašytas ir iki mūsų dienų stovintis (centrinės navos dešiniojoje pusėje) Švč. Jėzaus Širdies altorius.

„Pirmajame šio altoriaus tarpsnyje yra Jėzaus Širdies atvaizdas, kuris atspindi jėzuitų platintą šio kulto tradiciją. Būtent jie įvedė tokio pavadinimo broliją Lauksodžio bažnyčioje 1773 m., pačioje savo veiklos pabaigoje. Taigi šis altorius buvo pastatytas brolijos reikmėms. Pačiame altoriaus viršuje yra pavaizduotas Jėzaus vardas saulės spinduliuose. Tai yra Jėzaus draugijos (jėzuitų ordino) emblema“, – sako istorikas L. Jovaiša.