Kaip ir kiek mokėti seimo nariams, kad jie stengtųsi dėl Lietuvos? Tikrai ne taip ir ne tiek, kaip siūlo G. Kirkilas

Kiek gyvuoja nepriklausoma Lietuva, tiek laiko egzistuoja visus Lietuvos gyventojus labai pykdanti problema. Išrinkti į Seimą politikai niekada nesistengė dirbti Lietuvai taip, kaip privalėtų

Pažėrę gražiausių pažadų ir patekę į valdžią, jie pradeda tvarkyti savo reikalus, be perstojo riedamiesi tarpusavyje. Lietuvos žmonių gerovės reikalas lieka nuošalyje. Gyvenimas Lietuvoje gerėja daug lėčiau, nei galėtų, jei politikai dėl to kryptingai stengtųsi.

Labai keista, kad šios problemos niekada rimtai negvildeno politologai. Bent jau viešai. Tai jų pareiga, paaiškinti žmonėms, kodėl taip negerai gaunasi, ir kaip pakeisti esamą situaciją.

Ieškant problemos sprendimo, pirmiausia reikia išsiaiškinti jos priežastį. Priežastis - matoma plika akimi. Darbo Seime rezultatai ir seimūnų materialinė gerovė yra visiškai tarpusavyje nesusiję dalykai. Pavyzdžiui, verslininko pasiekimai versle verslininką padaro turtingu. Koks tikslas politikui stengtis dirbti dėl visuomenės, siekti rezultatų, rizikuoti, jei jo gaunama nauda nesikeis nuo įdėtų pastangų?

Politikai, kaip ir visi normalūs žmonės, labiausiai stengiasi ten, kur jiems yra naudingiausia. Būtent todėl jie labai daug dirba, kad laimėtų rinkimus. Patekę į Seimą politikai gauna fiksuotą algą, nepriklausomą nuo darbo rezultatų. Ar gerus ar blogus sprendimus priima, jų atlyginimas nesikeičia. Nesąžiningi stengiasi pasinaudoti buvimu valdžioje ir kiek įmanoma labiau pagerinti savo finansinę padėtį. Juk nėra jokios garantijos, kad ateinantys rinkimai irgi bus palankūs. G. Kirkilo siūlymas tokios padėties nepakeis.

Mano teikiamas receptas priversti politikus stengtis dėl mūsų visų gerovės yra visiškai paprastas. Nustatykime politikams DIDELIUS atlyginimo priedus, priklausomus nuo jų darbo rezultatų. Tai nėra paprasta padaryti, bet neabejoju, kad įmanoma.

Ko mes tikimės iš politikų? Būti turtingesniais. Tautos turtingumą nusakantis rodiklis yra Bendras Vidaus Produktas (BVP) gyventojui. Siūlau politikams mokėti premijas, jeigu Lietuvos BVP didės greičiau, nei kaimynių Latvijos ar Estijos, kurios būtų atskaitos tašku. Pvz: Lietuvos BVP gyventojui pakilo vienu procentu daugiau, nei geresnį rezultatą pasiekusios kaimynės. (Pvz: Latvijoje BVP kilo 2 proc. Estijoje 2,5, tada lyginame su Estijos. Jei atvirkščiai – su Latvijos). Už tokį pasiekimą kiekvienam seimūnui už tuos metus išmokame po 1 mln eurų „ant popieriaus“. Jei BVP gyventojui didesnis tik 0,1 proc. - išmokėtume po 0,1 mln. eurų. Jei dviem procentais – kiekvienam seimūnui po du milijonus.

Bendras Lietuvos BVP 2017 m. siekė beveik 48 mlrd. eurų. Vienas procentas nuo Lietuvos BVP yra beveik 500 mln. eurų papildomų pinigų. Po milijoną seimūnui sudarytų viso 141 mln. Virš 300 mln. eurų liktų mums visiems Lietuvoje. Papildomai!!! Paskata dirbti gerai būtų milžiniška. Papirkti tokius seimūnus taptų sudėtinga ir brangu.

Duodu galvą nukirsti, kad tada seimūnų rietenos būtų nukreiptos, kaip padidinti Lietuvos BVP ir pasiimti premijas. Laimėtume visi.

Žinoma, būtina įvesti papildomų sąlygų. Paprasčiausias būdas laikinai padidinti šalies BVP yra skolintis. Todėl turi būti privaloma sąlyga, kad BVP didėtų nedidėjant jokioms skoloms valstybėje. Būtina nustatyti minimalų BVP procentą gynybai.

Dar vienas niuansas. Rezultatai ekonomikoje atsilieka nuo politinių sprendimų. Todėl logiška premijas už padidėjusį BVP mokėti politikams, kurie sprendimus priiminėjo prieš metus ar du.

Pavyduoliams, verkiantiems dėl didelių pinigų politikams, siūlau pasiskaičiuoti, kas mums naudingiau. Algų ir pensijų didėjimas po 20 eurų kasmet ir jokių premijų politikams ar algų ir pensijų didėjimas po 50 eurų kasmet ir milijonai politikams. Skaičiai išgalvoti, bet esmė tokia.

Darom?!