Kaip gyvena ūkininkai iš Žemdirbių gatvės

– Dar liko tik pupas nukulti, – Valakėliuose gyvenantis ūkininkas Regimantas Krikščiūnas sako, kad daugiau jau visą derlių nuėmė, o po mūsų pašnekesio prie Vitalijos iškepto burnoje tirpstančio maskarponės pyrago ruošėsi savo sunkvežimiu vežti grūdus į Joniškį.

Vitalija ir Regimantas Krikščiūnai beveik šešiolika metų gyvena Valakėliuose, tačiau nuo 2007-ųjų ūkininkauja per tris vietas. Žemės turi Porijų krašte, kur Regimanto tėviškė, Sindriūnų, Šimonių laukuose, kur gyvena Vitalijos tėvai Velžiai, ir aplink Migonius, Valakėlius, kur įsikūrę patys, beje, Žemdirbių gatvėje.

Krikščiūnai ūkininkauti pradėjo nuo 44 hektarų, o šiandien ūkis išaugęs iki pusketvirto šimto. Daugiausia žemės nuomojasi.

Tačiau dar anksčiau ūkininkauti ėmėsi Vitalijos ir Regimanto tėvai, susigrąžinę senelių žemes. Taigi abu šakniniai šio krašto žmonės.

Kadangi kalbėjomės Baltijos kelio 30-mečio išvakarėse, Vitalija prisiminė, kad jai tuomet buvo septyneri metai, o Regimantui – devyneri. Abu su tėvais stovėjo kažkur ties Pasvaliu.

– Buvo labai daug žmonių, emocija tokia stipri, kad ir man, vaikui, šis gyvenimo fragmentas giliai įstrigo, – prisipažįsta Regimantas.

Per tuos tris dešimtmečius, kaip šiandien palygina šie jauni modernūs ūkininkai, gyvenimas pasikeitė tiesiog neatpažįstamai – buitis, technika, technologijos.

– Tėvas turbūt net neįsivaizdavo, kad žemę dirbsim su šitokia technika, – ir dabar Krikščiūnų kieme stovi galingas vakarietiškas traktorius. – Tėvams teko ūkininkauti su rusiška technika. Jos turime ir mes. Pavyzdžiui, Porijų laukuose dirba pora pusantrinių traktorių. Tiesa, rusiško kombaino nebenaudojam. Su tėčiu dar tenka pasiginčyti, kai jis sako, kad geriau žemę dirbti, tarkim, rusišku valkiu, o aš pakeičiau universalesniu padargu…

Regimantas baigė Porijų pradinę, Daujėnų pagrindinę ir Vabalninko žemės ūkio mokyklas:

– Bet kol esi jaunas, kol nepradedi dirbti, visai kitaip žiūri į mokslo žinias. Dvylika metų dirbau ugniagesiu, kur patogus grafikas ir ūkininkauti, nes po budėjimo trys dienos laisvos. Ir mano tėtis Daujėnuose dirbo ugniagesiu.

Nuo 2013-ųjų Regimantas visiškai pasinėrė tik į ūkininkavimą.

Vitalija baigė Ustukių pagrindinę ir tuometę Pasvalio vidurinę mokyklas:

– Mokiausi Šiauliuose, tik visai ne žemės ūkio. O 2013-aisiais baigiau verslą ir vadybą. Po vidurinės dar Joniškėlyje mokiausi buhalterijos, bet nebaigiau, nes pasirinkau darbą parduotuvėje. Tiesiog norėjau užsidirbti.

Be to, turi tokį juvelyrišką pomėgį prie nagučių – trejus metus užsiėmė manikiūru.

Kadaise teko kalbinti Vitalijos mamytę, kuri tapė įdomius paveikslus, bet kartu buvo ir sunkvežimio vairuotoja. Dabar prižiūri keletą avilių bitučių.

– Anksčiau tėvams ūkininkauti padėjo mano brolis, kuris paskui ūkio atsisakė ir pradėjo dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, – prisiminė Vitalija.

O Regimantui tėtis užrašė sudaręs žemės valdą ir tikėjosi paramos. Todėl kitą kartą ūkį teko registruoti žmonos vardu ir kaip jaunoji ūkininkė Vitalija iš Europos Sąjungos lėšų galėjo nusipirkti traktorių, padargų. Svarbiausia, kad net nereikėjo savų pinigų. Žemės skyrė tėvai.

Vėliau Krikščiūnų ūkis iš Europos Sąjungos gavo dar ne vieną paramą, pastarąjį kartą – prieš porą metų. Nupirkta daug technikos, tačiau ūkininkai turi ir nemažų įsipareigojimų. O be bankų ir Europos Sąjungos lėšų neįmanoma ūkio plėsti bei modernizuoti.

– Ūkis – tai begalinė investicija. O brangiausia – žemės pirkimas, – Regimantas išsitaria, kad nuosavos turi apie pusšimtį hektarų, taigi bene tris šimtus nuomojasi, ir tokio ūkio jiems sočiai. – Mes planavom dar mažesnį, tačiau jeigu žemės atsiranda, jos neatsisakom.

Tiesa, pasitaiko, jog ir atsisako. Sostinėje gyvenanti savininkė pasiūlė nuomotis žemės, kuri labiau panašėjo į mišką. Taip buvo apleidęs prieš tai nuomojęsis ūkininkas.

Ir pripažįsta, kad žemės nusipirkti – prabanga, nors už nuomą tenka suploti taip pat nemenkus pinigus.

– O norint išlikti konkurencingam, reikia nedaryti klaidų, kurios labai priklauso nuo oro sąlygų, nuo klimato pokyčių, – Regimantas atskleidžia, kas bene daugiausia kelia įtampos.

– Internete jis neišlenda iš orų prognozių puslapio, – išduoda Vitalija.

– Bet susidaro debesų kamuoliai – viename lauke gausiai prilyja, kitame sausra džiovina. Arba kruša kokį ruožą nukapoja. Kiekvieni metai skirtingi. Užpernai derlių skandino lietus. Po šlapių metų Šimoniuose pasistatėm grūdų džiovyklą. O pernai buvo sausra. Tačiau džiovykla niekur nedingo, labai praverčia, kai reikia padžiovinti, – Regimantas įsitikino, kad ūkininkavimo sėkmę lemia patirtis, žinios ir gal net nuojauta.

Stengiasi iš rudens pasėti kuo daugiau žieminių kviečių ir rapsų.

Beje, kartais nuostolių galima prisidaryti iš pirmo žvilgsnio, atrodo, dėl menkos klaidelės ar neapsižiūrėjimo: gerai neišplovei purkštuvo ir nudeginai pasėlių lauką.

Vis dėlto Regimantas prisipažįsta, kad jam patinka pats žemės dirbimo procesas. Jeigu neūkininkautų, tai gal dirbtų pas ūkininką…

Dabar Krikščiūnai samdo du žmones. Ūkyje dirba iš Anglijos grįžęs Vitalijos sūnėnas ir porijietis, Regimanto bendraamžis. Protingi ir naują techniką gerai suprantantys vyrai. Kadangi darbas sezoninis, stengiasi išlaikyti, jog nepabėgtų. Nors ir darbininkams pas mus ne taip lengva susirasti gerą darbą.

– Pasvalys – žemės ūkio kraštas. Jeigu ne žemė, neįsivaizduoju, už ko dar būtų galima čia kabintis, – svarsto Regimantas, kurio vyresnis brolis programuotojas. – Aš negalėčiau taip sėdėti. Man reikia keisti aplinką, judėti.

Ir matyti, kaip išplaukėja javai, kaip byra kuliami grūdai.

– Ypač, jeigu gerai byra, – šypteli Regimantas.

Krikščiūnai užsiima tik augalininkyste ir niekada net neplanavo turėti gyvulių.

– Nors mano tėvai laikė ir karvių, ir kiaulių. Anuomet buvo įprasta ūkyje turėti visko po truputį, – prisimena Vitalija.

Valakėliuose Krikščiūnų kieme stovėjo tik sunkvežimis ir traktorius.

– Daugiau technikos Porijuose, kur erdvesnė sodyba. Įpratom taip važinėti. Ir skirtingose dirvose išmokom ūkininkauti. Jeigu Migoniuose, Šimoniuose – tikras molis, tai Porijų krašte smėlėtos žemės. Molyje sunkiau ūkininkauti, bet našiau. Smėliuke lengviau, tačiau ir derlius kuklesnis. Labai gerai, kad turim tokių skirtingų dirvų, nes pagal klimato sąlygas, kas vienur prasčiau užaugo, kitoje žemėje geriau išsilaikė, – Regimantas prisipažįsta, jog ūkininkauti mokosi ir iš patirties, be to, dalyvauja seminaruose, įvairiuose mokymuose, tariasi su kitais ūkininkais.

Regimantas išsitaria, kad, palyginus su praėjusiais metais, šiemet derlius neblogas, tačiau kol kas kainos žemos, o išankstinių sutarčių mažai sudarę:

– Nors turim sandėlius ir Šimoniuose, ir Porijuose, galim visą derlių sutalpinti. Bet reikia ir iš karto priduoti, reikia pinigų atsiskaitymams. Ir į Rygos uostą esam vežę, ir vietos supirkėjams parduodam…

Prie ūkio daug rūpesčių ir lakstymo – tai kuro, tai detalių, tai chemijos reikia. Tačiau Regimantas šyptelėjęs tarsteli:

– Nesu koks baltarankis. Sėdu ir į traktorių, ir su kombainu daugiausia pats kuliu. Tarkim, arti lauką – tarsi savotiškas poilsis. Nors kasdien nuo ryto iki vakaro gal ir atsibostų.

Poilsis ir krepšinio aikštelėje. Regimantas žaidžia ir Valakėlių komandoje, kuri turi svarių pasiekimų, ir su Krinčino veteranais:

– Krepšinį mėgstu nuo vaikystės.

– O aš esu krepšinio fanė. Nepraleidžiu varžybų, ypač, kai žaidžia vyras, – prisipažįsta Vitalija.

Ir dar šiuose namuose karaliauja muzika. Trylikametė dukra Austėja Pasvalio muzikos mokykloje mokosi groti gitara ir pianinu.

Beje, nei Austėjos, nei trejų metų jos sesutės Adelijos taip ir nesutikome – kol atostogos, mėgsta ilgiau pamiegoti…