Kaip Butrimonių seniūnas žodį tesėjo

„Būdamas pirmo kurso studentas, daviau viešą pažadą, tačiau, baigęs studijas Mykolo Romerio universitete, pasukau kitu keliu“, – prisipažino Alytaus rajono Butrimonių seniūnas Andrius Karlonas.

– Koks žmogus yra Andrius Karlonas? Ar lyderis?

– Nesu vienodas. Draugai tave visada matys ir apibūdins vienaip, aplinkiniai – kitaip. Stengiuosi būti geras žmonėms, bet tai turbūt nėra privalumas. Kitaip aš nemoku. Nemanau, kad kažkuo išsiskiriu iš kitų, bet turiu vieną savybę – labai nemėgstu pavydžių žmonių.

Kartais gyvenimas tave tiesiog priverčia būti lyderiu, nori tu to ar ne. Į priekines gretas veržtis didelio noro tikrai neturiu, tiesiog darau tai, ką turiu daryti, ir stengiuosi tai daryti gerai. Lyderis ar ne – tegul sprendžia žmonės.

– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, tapus seniūnu? Kaip vertinate dabartinę savo darbo poziciją? Esate patenkintas?

– Anksčiau turėjau daugiau privatumo, daugiau ramių vakarų ir savaitgalių, bet nesiskundžiu, žinojau kur einu. Po studijų universitete įsidarbinau Alytaus rajono savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriuje, vyriausiuoju specialistu, bet neištesėtas pažadas vis kirbėjo mintyse. Todėl prieš dvejus metus dalyvavau konkurse Butrimonių seniūno pareigoms – ir dabar dirbu savo gimtajam kraštui. Darbas patinka, ir jaučiuosi gerai – tesėjau pažadą po studijų grįžti į gimtinę. Smagu, kad galiu dirbti savo kraštui ir jo žmonėms.

– Kodėl būtent Butrimonys? Esate jaunas, entuziastingas, mokslus baigę specialistas, galėtumėt įsidarbinti bet kurioje prestižinėje miesto įmonėje...

– Į Butrimonis sugrįžti norėjau visada, tik apie seniūno poziciją anksčiau negalvojau, tiesiog man atrodė, kad šios pareigos atima iš žmogaus per daug jo asmeninio laiko, šeimos gyvenimo, privatumo. Kai 2007 m. buvau pastebėtas ir įvertintas už darbą su jaunimu, apdovanojimo metu, būdamas pirmo kurso studentas, Krokialaukio kultūros namuose nuo scenos daviau pažadą, kad baigęs mokslus tikrai sugrįšiu į gimtinę. Galvojau, padirbėsiu kokius 5 metus, o paskui

ieškosiu laimės kitur. Bet štai jau 10 metų dirbu rajono savivaldoje, ir vis dar yra nepadarytų darbų, skubių reikalų. Galvoju, kad tai niekada nesibaigs...

Kalbant apie seniūno poziciją, tai ne paslaptis, kaip čia patekau. Ankstesniam seniūnui išėjus į pensiją, butrimoniškiai spėliojo, kas galėtų juo tapti, daugelis manęs tiesiai klausdavo – ar aš eisiu, primygtinai ragino pamėginti. Bet net ir pateikęs dokumentus konkursui dar nebuvau tikras, ar darau gerą sprendimą. Sesuo bijojo, kad namų durys net ir savaitgalį neužsidarys nuo interesantų (juokiasi).

– O kaip Jus priėmė seniūnijos gyventojai, juk buvote labai jaunas seniūnas?

– Kai esi čia gimęs, čia augęs, tai natūraliai įsilieji į vietos gyvenimą, žinoma, gal kažkiek mažiau pažįstamas buvau vyresniajai kartai, bet aš pats tuos žmones pažįstu, daugiau ar mažiau žinau jų gyvenimą, todėl man buvo lengviau ir problemas spręsti, ir bendrą kalbą rasti. „Išbandymų“ įvairių skundų pavidalu gyventojai man siuntė nemažai, bet, manau, kad pasitikėjimo išbandymą įveikiau, susidraugavome.

– Kokia seniūno diena? Kokią įprasta Jūsų darbotvarkė?

– Kiekviena darbo diena prasideda nuo darbų pasiskirstymo, daugiausia – aplinkos tvarkymo srityje. O paskui jau kiekviena diena – vis kitokia. Galbūt todėl šis darbas man ir įdomus, kad jis nemonotoniškas. Kartais erzina, kad negali nieko susiplanuoti iš anksto, visi planai kiekvieną dieną koreguojami pagal gyventojų poreikius, iškilusias jų problemas, pagal savivaldybės administracijos paskirtas skubias užduotis.

– Ar manote, kad esate geras seniūnas?

– Na, jau! Gero seniūno turbūt niekur nebūna. Toks jau mūsų darbas, kad pagal savo įgaliojimus turime ir padėti žmonėms, ir juos bausti. Jeigu nenubausiu, pats būsiu apkaltintas pareigų nevykdymu. Žinoma, visada pirmenybę su kolegomis teikiame prevencijai. Kalbame su bendruomenių nariais, kad klaidų daro visi, bet svarbu, kaip žmogus elgiasi padaręs pažeidimą, kaip vertina savo elgesį. Labai sunku, kai kažkam turi būti negeras, todėl aš ne tik seniūnijos gyventojams linkėčiau turėti gerą seniūną, bet ir seniūnui linkėčiau turėti gerus gyventojus – nepavydžius, nepiktus, geranoriškus, kaimyniškus.

– Kokie, Jūsų manymu, geriausi pokyčiai įvyko Butrimonių seniūnijoje Jums tapus seniūnu?

– Seniūnija dar prieš man ateinant gerai dirbo, todėl kardinalių pokyčių daryti tikrai nereikėjo. Ypač didelį indėlį į Butrimonių atsinaujinimą įdėjo Alytaus rajono savivaldybė, meras Algirdas Vrubliauskas, administracijos direktorė Gintarė Jociunskaitė, savivaldybės tarybos narys Kęstutis Patinskas ir jo šeimos nariai.

Mano tikslas – sukurti pridėtinę vertę, išspręsti senas problemas ir pasiūlyti žmonėms laisvalaikio, renginių įvairovę, sustiprinti turizmo sritį, bet žmonės visada tikisi pirmiausia jų kasdienių gyvenimo problemų sprendimo, pirmiausia „duonos“, o tik paskui „žaidimų“.

Siekiu sukurti seniūnijoje patogią, gražią gyvenimo aplinką. Deja, mano darbo pradžia sutapo su COVID-19 pandemijos įkarščiu, tad daug planų ir idėjų trumpam „sugulė į stalčius“. Netgi tradicinės Sekminių šventės dvejus metus iš eilės nepavyko surengti, tikimės, kad šiemet jau tikrai pavyks.

Viską įgyvendinti nėra lengva, be geros komandos to iš viso nebūtų įmanoma padaryti. Todėl mane ypač džiugina svari pagalba iš neatlygintinai dirbančių žmonių. Tai – ir kaimo bendruomenių pirmininkės, ir seniūnaitės, ir mūsų krašto patikėtinis – savivaldybės tarybos narys K. Patinskas bei daug kitų geros valios žmonių. Dėkoju jiems visiems.

– Esate jaunimo asociacijos „Užaugę ant laiptų“ vadovas. Ką jums reiškia ši veikla? Ką ši asociacija duoda miesteliui, jaunimui?

– Užauga ir jaunimas, taip užaugo ir mūsų asociacija. Ši veikla kaip hobis, atsiradęs norint turėti kuo daugiau tikrų jaunimo organizacijų rajone.

Dabar mūsų veikla apsiriboja pagalba seniūnijos renginiams – tiek finansine prasme, tiek žmogiškaisiais ištekliais. Projektinėse veiklos stengiamės taip pat stiprinti seniūnijoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų materialinę bazę, kad sėkmingai galėtume atstovauti savo kraštui išvažiuojamuose renginiuose ir palepinti saviškius pas mus vykstančiais renginiais.

Nors jaunimui naujų darbo vietų mes gal ir nesukuriame, bet siekiame, kad gyvenimo aplinka jaunoms šeimoms būtų tinkama tiek ugdymo, teik laisvalaikio prasme. Tušti namai mūsų krašte ilgai neužsibūna, džiaugiuosi, kad jaunimas kuriasi mūsų seniūnijoje, šeimos steigia verslus. Vis dėlto, esame mažėjanti pagal gyventojų skaičių seniūnija, daug jaunuolių po mokyklos baigimo išlekia kitur, pamatai juos tik per didžiąsias metų šventes, lankančius savo artimuosius. Todėl norėčiau paminėti gimnazijoje aktyviai veikiančią „Tėvų klasę“. Tai jauni, veiklūs tėvai, darantys gražius darbus ne tik dėl savo vaikų, bet ir dėl visos seniūnijos bei padedantys mums geriau suprasti jaunų šeimų lūkesčius. Tikiuosi, bendromis pastangomis įtikinsime daugiau jaunimo likti gimtajame krašte, o išskridusius laimės ieškoti – susigrąžinsime į Butrimonis.

– 2007 m. buvote išrinktas Alytaus rajono metų jaunąja asmenybe, kas tai lėmė?

– Na, tada teko nemažai prisidėti prie jaunimo savivaldos kūrimo rajone. Sėkmingai pasirodėme renginiuose, konkursuose. Neapsiribojau vien tik savo mokykla, todėl savivaldybės tai buvo pastebėta ir įvertinta. Kai kažkas gerai pavyksta, tada ir to praleisto laisvalaikio negaila, ir vėl kažką kuri, mąstai, planuoji. Net ir būdamas namuose, mintimis kartais pasineriu į seniūnijos reikalus, laukiančius darbus, laukiančius žmones.

– Tai kokie yra Jūsų ateities planai? Kokią turite Butrimonių miestelio viziją?

– Norėčiau plėtoti turizmą, parodyti kūrybingus mūsų krašto žmones, susisteminti lankytinus objektus, padaryti juos geriau prieinamus. Noriu sukurti patogesnę infrastruktūrą gyventojams, kad gražu ir patogu būtų ne tik atvažiuojantiems, bet pirmiausia – mums, saviems, vietiniams.

Ačiū už pokalbį.