Kaip be­ran­kis ban­dė pri­muš­ti vė­ją

Taip gar­sus skulp­to­rius Min­dau­gas Šni­pas pa­va­di­no vie­ną iš sa­vo „Laip­tų ga­le­ri­jo­je“ eks­po­nuo­tų dar­bų. Pa­va­di­ni­mas tar­si api­bū­di­na pa­sta­ro­jo me­to orus, nes šią va­sa­rą apie orus kal­bė­ti ten­ka daž­nai ir, re­gis, teks kal­bė­ti dar ru­de­nį. Šią va­sa­rą no­ri­si pri­muš­ti vė­ją, lie­tų, pa­si­slė­pu­sią sau­lę, ku­ri tik pa­sku­ti­nė­mis die­no­mis vos vos šyp­te­lė­jo.

Ne­ti­kė­tos va­sa­ros iš­dai­gos. To­kios orų iš­dai­gos de­ra ru­de­nį, žie­mą, gal dar pa­va­sa­rį, bet re­gi­me, kad bū­na ir va­sa­rą. Tei­sin­gai sa­ko­ma, jog kli­ma­tas vei­kia ir tar­pu­var­tė­je tir­tan­tį gir­tuok­lį, ir sa­vo pi­ly­je kiurk­san­tį nau­ją­jį lie­tu­vį. O vi­sus nor­ma­liuo­sius – juo la­biau.

Taip gar­sus skulp­to­rius Min­dau­gas Šni­pas pa­va­di­no vie­ną iš sa­vo „Laip­tų ga­le­ri­jo­je“ eks­po­nuo­tų dar­bų. Pa­va­di­ni­mas tar­si api­bū­di­na pa­sta­ro­jo me­to orus, nes šią va­sa­rą apie orus kal­bė­ti ten­ka daž­nai ir, re­gis, teks kal­bė­ti dar ru­de­nį. Šią va­sa­rą no­ri­si pri­muš­ti vė­ją, lie­tų, pa­si­slė­pu­sią sau­lę, ku­ri tik pa­sku­ti­nė­mis die­no­mis vos vos šyp­te­lė­jo. Ne­ti­kė­tos va­sa­ros iš­dai­gos. To­kios orų iš­dai­gos de­ra ru­de­nį, žie­mą, gal dar pa­va­sa­rį, bet re­gi­me, kad bū­na ir va­sa­rą. Tei­sin­gai sa­ko­ma, jog kli­ma­tas vei­kia ir tar­pu­var­tė­je tir­tan­tį gir­tuok­lį, ir sa­vo pi­ly­je kiurk­san­tį nau­ją­jį lie­tu­vį. O vi­sus nor­ma­liuo­sius – juo la­biau.

Orai – tai vi­suo­met šiek tiek ka­tast­ro­fa, nes ko­kie jie be­bū­tų, mes nie­ko ne­ga­li­me pa­keis­ti. Pra­neš, pa­vyz­džiui, kad ry­toj bus cu­na­mis ar at­ši­li­mas iki 40 laips­nių, ir kas ta­da? Nie­ko ne­pa­kei­si. Nuo ko­kių liū­čių mies­te ga­li kil­ti po­tvy­nis? Spe­cia­lis­tai at­sa­ko, kad į mies­to ka­na­li­za­ci­ją per die­ną ga­li su­bėg­ti tri­gu­ba mė­ne­sio kri­tu­lių nor­ma. Net jei ry­tą mies­tą stai­ga ap­sem­tų 30 cm van­dens sluoks­nis, iki va­ka­ro jis spė­tų nu­te­kė­ti. Ka­tast­ro­fa bū­tų neiš­ven­gia­ma tik tuo­met, jei to­kie neį­ti­kė­ti­ni lie­tūs pa­si­kar­to­tų, o ka­na­li­za­ci­jos vamz­džiai bū­tų už­kimš­ti. Na­mo sto­gą vė­jas juk nu­plė­šia, kai jo grei­tis di­des­nis nei 30 met­rų per se­kun­dę.

Sa­ko­te, kad rugp­jū­tis jau ne toks links­mas kaip bir­že­lis ar lie­pa. Sa­ko­te, va­sa­ra bai­gia­si ir liūd­na pa­si­da­ro... Lau­ki, lau­ki ir vis­kas stai­ga praei­na, praei­ty lie­ka šven­tės, ato­sto­gos, va­sa­ra... Ne­tie­sa, va­sa­ra dar ne­si­bai­gia, jai no­rė­tų­si pri­skir­ti ir rug­sė­jį.

„Va­sa­ra bū­tų daug liūd­nes­nė jei­gu ne­bū­tų lau­ko ka­vi­nių“, – sa­ko bi­čiu­lis. Yra ka­vi­nių, ku­rios įei­na į mies­to is­to­ri­ją. Ka­vi­nės, kaip ir žmo­nės, iš­gy­ve­na evo­liu­ci­ją ir li­ki­mo staig­me­nas, šven­čių ir ba­do lai­kus – tai sėk­mę, tai skur­dų ve­ge­ta­vi­mą. Vie­nos nu­mirš­ta jau­nos, ki­tos su­lau­kia gar­baus am­žiaus.

Tik tos, ku­rios va­sa­rą ver­žia­si į lau­ką – tik­rai iš­liks. Ma­lo­nu gurkš­no­ti ka­vą ir ste­bė­ti praei­vius. Pa­me­na­te, kai gar­su­sis ak­to­rius Dže­re­mis Ai­ron­sas fil­ma­vo­si Vil­niu­je, sa­kė, kad jam mie­liau­sios mū­sų sos­ti­nės se­na­mies­čio lau­ko ka­vi­nu­kė­se. Lau­ko ka­vi­nės pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį uži­ma svar­bią vie­tą kiek­vie­no mies­to me­ni­nia­me, po­li­ti­nia­me ir bend­ruo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Ko­kie be­bū­tų orai, svar­biau­sia mo­kė­ti reng­tis. Tai ypač lie­čia mo­te­ris, nes rū­bų spal­va ir mo­de­lis ga­li bū­ti mo­ters kra­chas. O vy­rams, be­si­šne­ku­čiuo­jan­tiems lau­ko ka­vi­nė­je prie sta­le­lio, no­rė­čiau pa­tar­ti vis­gi ne­kal­bė­ti apie mo­te­rų ap­ran­gą ir am­žių. Jei sa­vo am­žiaus mo­te­ris ne­mi­ni, tai ir ne­klau­si­nė­ki­me. Koks mū­sų rei­ka­las!

Bi­čiu­lio žmo­na, va­ka­rė­lio me­tu kaž­kur pa­si­ša­li­nu­si, vy­rui skun­dė­si, kad vy­ro mei­lu­žė gy­ve­na ge­riau ne­gu ji. Ką da­ry­si. Taip jau bū­na. Vis pri­si­me­nu is­to­ri­ją apie ak­to­rių, ku­rio oli­gar­chas pa­pra­šė ves­ti jo ju­bi­lie­ji­nį va­ka­rą. „Kiek tai kai­nuos?“ – pa­klau­sė jis ak­to­riaus. „Tūks­tan­tį eu­rų“, – at­sa­kė šis. Bū­ta tai ži­no­mo ak­to­riaus, to­dėl ne­ma­nau, kad oli­gar­chui tai di­de­lė su­ma, ta­čiau jam, re­gis, pa­si­ro­dė di­do­ka, to­dėl tar­si no­rė­da­mas ak­to­rių įžeis­ti tars­te­lė­jo: „Pi­ni­gai bus, ta­čiau kai baig­sis ofi­cia­lio­ji va­ka­ro da­lis, pa­li­ki­te sa­lę, nes ma­no ran­go žmo­nės ne­lin­kę bend­rau­ti su ar­tis­tais.“ „Na, jei­gu man ne­teks bend­rau­ti su jū­sų sve­čiais, tai už­teks pen­kių šim­tų eu­rų“, – at­sa­kė ak­to­rius. Ką to­kiuo­se va­ka­rė­liuo­se veik­ti, kai ap­link vien neį­ma­no­mo ži­no­mu­mo žvaigž­dės... Vė­luo­jant į to­kius va­ka­rė­lius no­ri­si pra­neš­ti: „At­sip­ra­šau, vė­luo­siu, bet išei­siu lai­ku.“

Vi­sa­da ga­li­me pa­si­rink­ti, kaip pra­dė­ti die­ną – ge­rai ar blo­gai nu­si­tei­kę. Sun­kiau­sia, kai rei­kia pra­stum­ti die­ną, t. y. iš­tver­ti iki die­nos pa­bai­gos. Ka­dai­se šv. Au­gus­ti­nas yra kal­bė­jęs apie tai, kad eg­zis­tuo­ja tik esa­ma­sis lai­kas. Ta­čiau jis sky­rė tris jo for­mas: esa­ma­sis apie bū­tą­jį (at­si­mi­ni­mas), esa­ma­sis apie esa­mą­jį (ste­bė­ji­mas) ir esa­ma­sis apie bū­si­mą­jį (lau­ki­mas). Ir dar to­kia min­tis, kad nu­si­ra­min­tu­me. Jei­gu jū­sų nie­kas ne­my­li, neiš­gy­ven­ki­te, juk pre­zi­den­tė, prem­je­ras, Sei­mo na­riai – ne­blo­ga kom­pa­ni­ja.

Rugpjūčio–rugsėjo va­ka­rai jau anks­ty­ves­ni ir il­ges­ni. At­si­gu­li va­ka­rė­jant ant ka­na­pos, ap­si­klo­ji vil­no­niu lan­guo­tu ap­klo­tu ir skai­tai ar­ba tie­siog mąs­tai ir pirš­tu ra­šai ant lu­bų. Sa­ko, to­kiu me­tu vis ma­žiau no­ri­si ką veik­ti. O bū­tent šiuo me­tų lai­ku rei­kė­tų pa­si­ner­ti į ak­ty­vią veik­lą. Ga­li­ma per­sta­ty­ti bal­dus. Dar pa­de­da su­si­ti­ki­mai su drau­gais, teat­rų, pa­ro­dų, mu­zie­jų lan­ky­mas. Tie­sa, sa­ko­ma, kad to­kiam lai­kui bū­din­ges­nė kla­si­ki­nė mu­zi­ka. Ty­ri­mai by­lo­ja, kad res­to­ra­nai, ku­riuo­se gro­ja­ma kla­si­ki­nė mu­zi­ka, ge­riau iš­si­lai­ko. Rim­tis ver­čia kiek­vie­ną pa­si­temp­ti, bū­ti ge­res­niu ir dos­nes­niu.

Jei nė­ra kuo už­siim­ti, siū­ki­te šu­nims švar­ke­lius, kel­ny­tes ar net ko­ji­nai­tes, ba­te­lius. Už­sa­ko­vų tik­rai tu­rė­si­te. Mo­te­rims siū­lau šiek tiek pa­si­tre­ni­ruo­ti ir tap­ti ap­sau­gos dar­buo­to­jo­mis. Pro­tin­gas fir­mos va­do­vas at­leis vi­sus sa­vo ap­sau­gi­nius vy­rus ir sam­dy­sis jus. Mo­te­rys ir mer­gi­nos, pa­ti­kė­ki­te – atei­tis jū­sų. Nes kas iš tų ap­sau­gos dar­buo­to­jų vy­rų. Vie­no pa­klau­siau: „Ką da­ry­tum, jei ta­vo bo­są nu­šau­tų?“ Šis tik at­sa­kė: „Ei­čiau ki­to sau­go­ti.“

Nors žmo­nės lie­ka žmo­nė­mis. Gy­ve­ni­mas su­si­de­da vien iš įpro­čių. Ves­tu­vi­nę nak­tį jau­na­ve­džiai skai­čiuo­ja vo­ke­liuo­se gau­tus pi­ni­gus. Kai mū­sų pen­si­nin­kai kal­ba apie svei­ka­tą, mi­ni tik li­gas. Gar­baus am­žiaus žmo­nėms bū­ti­na tu­rė­ti už­siė­mi­mą, kuo nors do­mė­tis. Jei­gu kas pa­klaus­tų, kaip pa­va­din­čiau sa­vo gy­ve­ni­mą, neat­sa­ky­čiau, kad tai dra­ma ar tra­ge­di­ja, aiš­ku, ne­pa­va­din­čiau jo ir ko­me­di­ja, sa­ky­čiau – tri­le­ris.

Bet svar­biau­sia no­ri­si pa­klaus­ti – ar jūs jau ato­sto­ga­vo­te? Jei taip, tai kur bu­vo­te iš­vy­kęs, ką pa­ma­tė­te? Sta­tis­ti­ka by­lo­ja, jog 44 pro­c. lie­tu­vių lie­ka be ato­sto­gų ne na­muo­se. Lat­vių to­kių 37 pro­c., es­tų – 29. Pir­mau­ja šve­dai, ku­rių tik 8 pro­c. lie­ka be ato­sto­gų ne na­muo­se. Aiš­ku, yra ir to­kių, ku­riems blo­giau nei mums, pa­vyz­džiui, net 66 pro­c. ru­mu­nų ne­ga­li ato­sto­gau­ti sve­ti­muo­se kraš­tuo­se.

Kaip lei­džia­me lais­va­lai­kį? Žiū­ri­me te­le­vi­zo­rių? Ne­se­niai ra­dau ži­nu­tę, kad Lie­tu­vos žiū­ro­vų itin mė­gia­mi ru­siš­ki te­le­vi­zi­jos ka­na­lai. Jei Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos ka­na­lus žiū­ri apie 15 pro­c. žiū­ro­vų, tai ru­siš­kus 4,4 pro­c. Ma­žiau, bet skai­čiai (veik treč­da­lis) nė­ra džiu­gi­nan­tys. Gal to­dėl, kad Eu­ro­po­je vis la­biau po­pu­lia­rė­ja at­min­ties tu­riz­mas – žmo­nės lan­ko mū­šių vie­tas, me­mo­ria­lus, ka­pi­nes, mu­zie­jus. Drau­gas, mėgs­tan­tis de­tek­ty­vus, sa­ko žiū­rin­tis „Men­tus“ („Su­du­žu­sių ži­bin­tų gat­vės“). Na, ko­dėl tu ne­ga­li žiū­rė­ti „Mid­so­me­rio žmog­žu­dys­čių“ ar bent „Se­nio“? „Nes­kai­ty­ki­te prieš pie­tus so­vie­ti­nių laik­raš­čių“, – sa­kė jau M. Bul­ga­ko­vo „Šuns šir­dies“ he­ro­jus.

Ką iš­si­trauk­ti iš kny­gų len­ty­nos? Jei Ru­si­jos te­le­vi­zi­jų lai­das žiū­ri­me, jų li­te­ra­tū­rą šiek tiek pri­mir­šo­me. Ru­si­jo­je iš­rink­ta pir­mo­jo XXI a. de­šimt­me­čio kny­ga. Ja ta­po jau­no ru­sų ra­šy­to­jo Za­cha­ro Pri­le­pi­no no­ve­lių ro­ma­nas „Nuo­dė­mė“. Pag­rin­di­nis ro­ma­no he­ro­jus – Če­čė­ni­jo­je ka­ria­vęs jau­nuo­lis, ku­ris su­grį­žęs dir­ba ir ap­sau­gi­niu nak­ti­nia­me klu­be, ir duob­ka­siu, ta­čiau ne­tam­pa ci­ni­ku. Pa­tys ru­sai šį au­to­rių jau va­di­na šiuo­lai­ki­niu Re­mar­ku. Ne­si­no­ri gin­čy­tis, nes kny­ga pa­trauk­liai pa­tei­kia tai, kas de­da­si da­lies šiuo­lai­ki­nės Ru­si­jos 30–40-me­čių gal­vo­se. Jau­ną­jį au­to­rių rei­kia svei­kin­ti ir to­dėl, kad jis nu­ga­lė­jo į de­šimt­me­čio ge­riau­sios kny­gos var­dą pre­ten­da­vu­sius Ru­si­jos stip­riuo­sius, t. y. Vik­to­rą Pe­le­vi­ną su ro­ma­nu „DPP (NN)“ ir Dmit­ri­jų By­ko­vą, pa­ra­šiu­sį poe­to Bo­ri­so Pas­ter­na­ko biog­ra­fi­ją.

Skai­čiau, jog vie­no mėgs­tan­čio ke­liau­ti ru­so žur­na­lis­tai pa­klau­si­nė­jo, kur jis no­rė­tų gy­ven­ti, jei pa­sau­ly­je lik­tų tik Lie­tu­va, Lat­vi­ja ir Es­ti­ja. Jis at­sa­kė, jog gy­ven­ti no­rė­tų Ta­li­ne, mo­ky­tis – Tar­tu, o la­biau­siai ne­no­rė­tų Daug­pi­ly­je.

Rug­sė­jį, kaip ir kiek­vie­nais me­tais, dar ly­dė­siu eks­kur­si­ją į Kro­ku­vą ir pir­mą kar­tą nau­jai ati­da­ry­tu marš­ru­tu – į Lvo­vą. Jei Kro­ku­va ly­gi­na­ma su Ro­ma, tai Lvo­vas sa­vait­ga­liais tam­pa ma­žes­niuo­ju Vie­nos bro­liu, pui­kios ka­vos ir štru­de­lių mies­tu. Vėl už­suk­siu į nuo­sta­baus gro­žio baž­ny­čias, Po­toc­kių rū­mus, ka­pi­nes, ku­rios po Per La­še­zo Pa­ry­žiu­je pa­da­rė di­džiau­sią įspū­dį, pui­kų res­to­ra­ną „Ga­zo­va lam­pa“ bei ope­ros ir ba­le­to teat­rą, kur žiū­rė­si­me Dž. Ver­džio „Mas­ka­ra­dą“.

Gi jei dar ne­bu­vo­te Kro­ku­vo­je, tai rei­kia ap­si­lan­ky­ti vien to­dėl, kad ten tiek daug Lie­tu­vos is­to­ri­jos. Iš šio mies­to il­gai bu­vo val­do­ma Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bė, Va­ve­lio ka­ted­ro­je pa­lai­do­tas Jo­gai­la. Ten ir Žy­gi­man­tas Au­gus­tas, Ka­zi­mie­ras Di­dy­sis, Ado­mas Mic­ke­vi­čius, Ste­po­nas Ba­to­ras ir daug ki­tų as­me­ny­bių, ku­rių gy­ve­ni­mas bu­vo glau­džiai su­si­jęs su Lie­tu­va. Vie­nas gar­baus am­žiaus tu­ris­tas iš Lie­tu­vos, il­gai sto­vė­da­mas prie A. Vi­vuls­kio pa­mink­lo, su­kur­to Žal­gi­rio mū­šio per­ga­lei, iš­ta­rė: „Da­bar ga­liu ir nu­mir­ti.“ Ki­ti taip pa­sa­ky­tų apie Pa­ry­žių. O dar va­žiuo­si­me į Za­ko­pa­nę ir kil­si­me prie eže­ro Akies.

Baig­da­mas šį teks­tą, pri­si­mi­niau gra­žią is­to­ri­ją.

Du drau­gai ke­liau­ja dy­ku­ma. Neap­sa­ko­mas karš­tis, jė­gos sen­ka. Ga­liau­siai vie­nas be­veik ne­be­ga­li paei­ti ir bi­čiu­lis jį ne­ša. Pa­ga­liau pa­ma­to ap­tver­tą di­de­lį so­dą, iš ku­rio sklis­te sklin­da vė­sa. „Kur mes pa­te­ko­me?“ – ke­liau­jan­tis klau­sia prie var­tų bu­din­čio sar­go. „Čia ro­jus“, – at­sa­ko sar­gas. „Ar ga­li­ma įei­ti vi­dun?“ – ke­liau­jan­tis klau­sia to­liau. „Taip“, – iš­girs­ta at­sa­ky­mą. „Ar vi­du­je ga­li­ma at­si­ger­ti, pa­val­gy­ti, pail­sė­ti?“ – „Taip, vi­du­je daug ty­ro van­dens šal­ti­nių, ska­naus mais­to, pa­to­gių kam­ba­rių poil­siui, bet įei­ti ga­li tik vie­nas žmo­gus, drau­gą teks pa­lik­ti“, – įspė­ja sar­gas. Stip­res­ny­sis šiek tiek pa­svars­to, bet pai­ma bi­čiu­lį ant ran­kų ir ke­liau­ja to­liau. Jė­gų jau be­veik vi­sai ne­li­kę. Ir vėl pa­ma­to pa­na­šų ar net gra­žes­nį so­dą. „Ar ga­li­ma įei­ti vi­dun?“ – ke­liau­jan­tis klau­sia so­do sar­go. „Taip“, – at­sa­ko sar­gas. „Ar vi­du­je ga­li­ma at­si­ger­ti, pa­val­gy­ti, pail­sė­ti?“ – „Taip, vi­du­je vis­ko pil­na, nes čia ro­jus.“ „Ar ma­no drau­gas ir­gi ga­li įei­ti?“ „Ne, ga­li įei­ti tik vie­nas žmo­gus“, – at­sa­ko sar­gas. Stip­res­ny­sis vėl ne­pa­lie­ka drau­go ir ke­liau­ja to­liau. Vi­sai pail­sę pa­sie­kia dar vie­ną so­dą. Ir čia vis­ko yra: ska­naus mais­to, gė­lo van­dens, vie­tų poil­siui. „O kas čia yra?“ – tam­pa įdo­mu su­ži­no­ti. „Čia ro­jus“, – sa­ko sar­gas. „Bet ke­liau­jant jau bu­vo­me už­ti­kę ne vie­ną ro­jų?“ – nu­ste­bęs klau­sia ke­liau­nin­kas. „Ten jums me­la­vo, vi­sur ten bu­vo pra­ga­ras, o ro­jus čia, tik ma­žai kas iki čia atei­na, daž­niau­siai pra­ga­re lie­ka...“

„Ga­li­ma ma­ny­ti, kad ste­buk­lų ne­bū­na, ga­li­ma ma­ny­ti, kad vis­kas yra ste­buk­las“, – pa­sa­kė kaž­ku­ris iš di­džių­jų. Pa­na­šiai gal­vo­ju ir apie Aukš­čiau­sio­jo bu­vi­mą. Kar­tais at­ro­do, kad jo nė­ra, bet kai pa­gal­vo­ju, kaip vis­kas gam­to­je su­rė­dy­ta, te­tu­riu vie­nin­te­lį at­sa­ky­mą – kaip Jo ga­li ne­bū­ti.

Ko­men­ta­rų po teks­tais be­veik ne­skai­tau. Man at­ro­do, kad juos ra­šo žmo­nės, kan­ki­na­mi ne­pil­na­ver­tiš­ku­mo komp­lek­so. Tie­sa, po teks­tais apie po­li­ti­kus kar­tais pa­si­tai­ko vie­na ki­ta taik­les­nė min­tis. Nors ką be­pa­sa­ky­si po S. Pa­ruls­kio pa­ste­bė­ji­mo, jog po­li­ti­kai – tai pa­bė­gę iš psi­chiat­ri­nės li­go­ni­nės pa­cien­tai, ap­si­me­nan­tys dak­ta­rais. O man įsi­mi­nė vie­nas ne­se­niai per­skai­ty­tas ko­men­ta­ras: „Bai­kit, vy­rai, ne­są­mo­nes, juk penk­ta­die­nis. Ge­ro sa­vait­ga­lio!“