Kaip Barselonos lietuvių bendruomenė kuria Lietuvą

Man žmonės pasakojo, kad studentiško gyvenimo metai būna patys geriausi. Kad po to reikia dirbti visą gyvenimą ir nėra kuo džiaugtis. Kad geriau darbo nekeisti, nes tada atrodysi nepatikimas. 

Prieš man važiuojant į Bulgariją pasakojo, kad visi ten vagys. Prieš važiuojant į Ispaniją, kad saugaučiausi ispanų vyrų, nes visi jie kabina makaronus. Kad Barselonoje saugaučiausi kišenvagių, nes visi jie išdygsta kaip grybai po lietaus. 

Kad musulmonai neatiduoda vaikų savo žmonoms lietuvėms mamoms. Kad laisvų pažiūrų žmonės yra amoralūs. Kad keliauti vienam yra pavojinga. Kad emigrantai išvažiuoja tik kalti pinigą. Ir turbūt dar daug kitų dalykų gali išgirsti, kai gyveni savo miestelyje ir nesi nei matęs to pasaulio, nei sutikęs tų žmonių, apie kuriuos kalbama.

Jau beveik du mėnesius esu čia, Barselonoje. Atlieku Erasmus praktiką lietuvių bendruomenės mokyklėlėje. Kartu su kitomis mokytojomis vedame interaktyvias pamokas vaikams ir aš asmeniškai važinėju po šeimas, kurių vienas iš tėvų yra lietuvis, kalbu ir žaidžiu su vaikais lietuviškai.

Tai man jau nebe pirmas išvykimas iš namų. Dar studijavau keturis mėnesius pagal Erasmus programą Bulgarijoje. Ir tada man prireikė drąsos, kad palikčiau tai, kas man pažįstama, ir iškeliaučiau į svečią šalį. Tačiau dabar, kai pamačiau toliau nei mano nosies galiukas, galiu paneigti visus prieš tai išvardytus mitus.

Studentiško gyvenimo metai nėra patys geriausi, jei nesi patyręs, ką reiškia kelionė ar darbas, kuris teikia malonumą.

Po studijų nebūtinai turi dirbti tame pačiame darbe, nes gyvenimas turi pasiūlyti gerokai daugiau galimybių, tik reikia turėti drąsos svajoti.

Bulgarijoje gatvėse sutikti žmonės mane stebino savo gerumu, o bulgarai, kurie tapo mano draugais, - savo nuoširdumu.

Daugybė ispanų, kuriuos sutinku, yra kuklūs, pagarbūs ir mielaširdingi.

Galiu čia rasti po gatves klajojančių žmonių, kurie nesitiki iš manęs nieko pavogti: kartą aš išsitraukiau piniginę, sušelpti nepažįstamą vyra, kuris man pasakojo greičiausiai išgalvotą istoriją, ir jis, užuot pačiupęs piniginę, padėkojo už gerumą ir pasakė besitikįs kada nors nupirkti man kavos.

Čia sutinku lietuvaičių, kurios gyvena su musulmonais, ir jų šeimose tvyro meilė ir taika.

Sutinku laisvų pažiūrų žmonių, turinčių tokias širdis, kurių man turbūt nėra parodęs joks konservatorius.
Sutinku čia keliautojų, kurie keliauja po visą pasaulį vieni be baimės ir įkvepia mane svajoti pasakodami istorijas apie nepakartojamą patirtį.

Ir galiausiai emigrantai. Aš pati palikau Lietuvą, nes norėjau šios patirties. Norėjau sugriauti sienas. Ir manau, kad daugybė emigrantų išvyksta dėl tos pačios priežasties.

Paskutinis mitas, kurį noriu paneigti, kad užsienyje gyvenančių lietuvių vaikai nekalba lietuviškai. Net skaičiau novelę viename kultūriniame žurnale, kurioje pasakojama, kaip močiutė negali susikalbėti su anūku ir tai jai sudaužė širdį. 

Nežinau, kaip yra visame pasaulyje, bet čia vaikai mokosi lietuvių kalbos tam, kad galėtų susišnekėti su seneliais Lietuvoje. Ir netgi aš, žmogus iš pašalies, galiu pastebėti, koks tvirtas yra lietuvių ryšys su Lietuva. Kaip vaikai ten nori grįžti atostogų, pamatyti senelius, su jais kalbėti lietuviškai, dalyvauti lietuviškose stovyklose, bendrauti su kitais lietuviais vaikais emigracijoje. Žinoma, visa tai nevyksta be tėvų pastangų.

Tačiau taip pat susiduriu su sunkumais, kai reikia vaikus skatinti kalbėti lietuviškai.

Dauguma šeimų gyvena čia jau ilgą laiką ir yra mišrios. Vaikai kartais kalba net keturiomis kalbomis, bet, žinoma, daugiausiai ta, kuria kalbama jų kasdienėje aplinkoje. Dažnai lietuviškai kalba tik mama ar tėtis.

Kai aš ateinu į namus ir pradedu juos šnekinti lietuviškai, apsimetu, kad nesuprantu ispaniškai, nes kitaip vaikai nemato reikalo man atsakyti lietuviškai: jei visi juos supras kalbant ispaniškai, tai kam dėti pastangas ir kalbėti sudėtingesne kalba ar ta, prie kurios jie nėra pratę. 

Būna ir taip, kad visai nustoja kalbėti. Kai aš galutinai jiems atsibostu su tomis lietuviškomis blevyzgomis, tiesiai, bet ispaniškai pasako: “Kada ji eis lauk.” Arba mandagiai nutyli, bet gali suprasti jų slaptą norą. Gali būti, kad jiems tiesiog labiau patiko žaisti kieme nei vargti su lietuvių kalba, bet aš galiu matyti, kaip kartais jiems sunku surasti lietuvišką žodį – jie pavargsta ir įsitempia, o tai nėra malonu. Pradžios dažnai nebūna malonios.

Tačiau kita vertus aš iš dalies suprantu šią jų pasitaikančią motyvacijos stoką. Kai pati mokinausi Lietuvoje ispanų kalbos, iš pradžių buvo beprotiškai sunku išpešti iš savęs sakinį.

Matydavau, kaip žmonės suraukia kaktą bandydami mane suprasti, ir pasirinkdavau lengvesnį kelią – paaiškinti lietuviškai arba angliškai. Ir tik tada, kai atsidūriau Ispanijoje ir tokiose situacijose, kai neturiu kito pasirinkimo, tik vartoti ispanų kalbą, tik tada pradėjau kalbėti ispaniškai. Su klaidomis, kartais užstrigdama, bet be baimės ir dažnai netgi su malonumu. Nes rezultatas motyvuoja. Manau, netgi vaikus. 

Todėl taip svarbu yra suteikti vaikams aplinką, kurioje jie girdėtų kalbant lietuviškai, kur su jais kalbėtų lietuviškai, kurioje jie suprastų, kad ši kalba yra gyva.

Manau, dėl šios priežasties entuziastingi lietuvių bendruomenės nariai įkūrė Barselonos LT mokyklėlę. Tai jokios naudos nesiekianti įstaiga, kurioje žmonės stengiasi dėl savo vaikų, kalbos ir valstybės. Tai kažkas gyvo, nes Lietuva šiems žmonėms yra ne tik pavadinimas, bet jų gyvenimo dalis, netgi jei jie jau ilgą laiką gyvena Ispanijoje. 

Tai reiškia, kad lietuvių kalbą jie įsileidžia į savo namus, lietuvių kalbos mokinasi vaikai ir kitos tautybės sutuoktiniai, kad yra švenčiamos lietuviškos šventės, kad yra bendraujama, palaikoma ir padedama vieni kitiems ir kas svarbiausia – džiaugiamasi vienas kitu. Tai, kas egzistuoja čia ir ko man galbūt netgi trūko Lietuvoje, yra bendruomeniškumas. O bendruomenė sudaro valstybę.

Manau, šiems žmonėms visa tai teikia nuoširdų džiaugsmą. Burtis draugėn ir kalbėti lietuviškai. 

Česlovas Milošas yra sakęs, kad šnekėdavosi su Dievu lietuviškai. Tik savo gimtąja kalba galime išreikšti tai, kas mums brangiausia.

Vaikai, žinoma, nėra skaitę Česlovo Milošo ar domėjęsi, ką jis yra sakęs, ir turbūt tik gerokai paaugę jie susidomės savo šaknimis. Bet jau nuo pat mažumės jie yra mokomi, ką reiškia būti lietuviu.

Ir prisimindama straipsnio pradžią, dar galiu šį tą pridurti, kuo aš tikiu.

Išvykti svetur nereiškia išduoti savo šalį. Išvykti svetur - tai pamatyti kitokį pasaulį, sutikti kitokius žmones, patirti nauja, sugriauti sienas, kurios atskiria mus nuo kitų. Tai reiškia būti atviram. Tai reiškia toleranciją, meilę, taiką, supratimą, tai atneša drąsos ir pasitikėjimo savimi, kitais. 

Kai susiduri akis į akį su tikrove, atsikratai visų tų išankstinių nusistatymų, kuriuos sukūrė kažkas kažkaip kažkur. Ir manau, kad tai yra geriausia, ką gali mums pasiūlyti modernus pasaulis. Jei nebūčiau atvykusi čia, dabar negalėčiau pasakoti žmonėms apie tai, kaip užsienio lietuvių bedruomenė kuria Lietuvą.

Tai sėkmingai daro Barselonos lietuviai.