Kaip atsirado Karklės kaimas

Alvikgalė, Brenciagalė, Dumbragalė, Gaigalė, Lapsgalė, Miestegalė, Mikeliai, Steponagalė, Tydikgalė, Vinkogalė, Viskogalė... Tai seniausi Karklės vietovardžiai - išnykusių senųjų pajūrio sodybų vardai, primenantys kuršininkų tradicijas.

XVII a. pradžioje nuo švyturio kalvos iki Olando Kepurės pajūryje nebuvo centrinės gyvenvietės - tik pavienės žvejų trobelės. Tydikgalė, Dumbragalė, Gaigalė... Viensėdžių vardai dažniausai būdavo siejami su savininko pavarde. Priesagos „al“, „alis“, „ale“ yra kuršiškos (jas paveldėjo žemaičiai): kalnalis, beržalis, kūdralė, liepalė, saulalė, bliūdalis, kirvalis, miestalis, pilalė, Kretingalė... Kaip žinome, kuršininkai ir moteris šaukdavo ne Tydikaite ar Tydikiene, o Tydikale, Labrencale ir t. t.

Pavyzdžiui, iš vietovardžio „Dumbragalė“ galime suprasti, kad tame gale gyventa kuršininko, pavarde Dumbras ar Dumbris (latviškai „dumbra“, „dumbris“ reiškia pelkę). Vietovardis „Gaigalė“ sietinas su Gaigalo pavarde („gaigala“, „gaigals“ latviškai reiškia žuvėdrą).

Mūsų krašto paveldo tyrinėtojas, architektūros istorikas dr. Martynas Purvinas rašo, jog seniausi pajūrio sodybų vietovardžiai ėmė nykti dar 1863 m., kai padrikos sodybų grupės oficialiai buvo priskirtos Karklės (vok. Karkelbeck) kaimui.

Karklyne

XIII a. viduryje įkūrus Klaipėdos miestą - Memelburgą, po Melno taikos šiaurinę Kryžiuočių ordino valstybės ribą nubrėžus ties dabartine Nemirseta, pajūčio ruože kūrėsi žvejų gyvenvietės.

Prie Nemuno žiočių - Klaipėdos sąsiaurio, kuriuo Kuršių marių vandenys teka į Baltijos jūrą, įsikūrė senasis žvejų kaimas Melnragė (kuršiškas pavadinimas: „meln“ - juodas, „rag“ - iškyšulys). Į šiaurę nuo Melnragės ilgai plytėjo beveik negyvenamas ruožas, nes kuklioms žvejų valtims tai buvo nepatogi vieta: iki pat Olando Kepurės kalvos besitęsianti moreninė aukštuma į pajūrį leidosi stačiu ir aukštoku skardžiu, ten beveik nebuvo kur priglausti medinių laivelių.

Į šiaurę nuo Olando Kepurės žemesnę pakrantę kirto kelių upelių slėniai. Jų griovose buvo galima paslėpti tradicines žvejų valtis nuo didesnių audrų bei žiemos ledų. Vietovė vadinta Karkle, Karklininkais, Karklabėkiu (vok. Karkelbeck) - smėlingame pajūryje nestigo karklų sąžalynų.

Šiame kelis kilometrus besidriekiančiame ruože nebuvo kokios nors vienos centrinės gyvenvietės. Žmonės gana padrikai kūrėsi ties Cypos, Gaigalupės, Pašaltinio, Rikinės ir Tydeko upelių žiotimis ar tarp jų.

XVIII a. stambesnė žvejų ir laukininkų grupė buvo įsikūrusi ties Olando Kepure. Ši dalis vadinta Kulmiškaisiais Karklininkais (ten gyveno privilegijuoti naujakuriai - gavę Kulmo teises). Į šiaurę driekėsi sodybų grupelių ir viensėdžių virtinė. Jų vardai būdavo susieti su savininko pavarde.

Žvejai ir laukininkai

1817 m. Karklėje (be Kulmiškųjų Karklininkų gyvenvietės) buvo užregistruotos 34 sodybos su 202 gyventojais. Tuomet kaimas priklausė naujai įkurtai Klaipėdos apskričiai ir Klaipėdos valsčiui.

1785 m. Karklė (Karkelbeck) apibūdinama kaip pakrantės valstiečių kaimas prie Baltijos jūros. Ten būta 44 ugniakurų, įskaitant kulmiškąjį dvarelį. Palyginti tai buvo didelė gyvenvietė. (Tiesa, bendravardėje Karklės gyvenvietėje prie Kuršių marių būta dar daugiau - 93 sodybos.). Pajūrio Karklė tuomet priklausė Klaipėdos valsčiui ir dviem skirtingoms parapijoms: Klaipėdos bei Kretingalės.

1846 m. šioje gyvenvietėje buvo net 73 sodybos ir 559 gyventojai. 10 kaimiečių buvo katalikai, likę - evangelikai liuteronai, nuo seno lankę dvi bažnyčias - Klaipėdoje ir Kretingalėje. Kitos reikšmingesnės įstaigos veikė Klaipėdoje. Miestą kaimiečiai pasiekdavo pajūriu - pro Karklę į Klaipėdą anuomet vedė nedidelis keliukas per dabartinius Girulius. Geresnis vieškelis iš Palangos (tuometinės carinės Rusijos valdų) į Klaipėdą driekėsi atokiau pajūrio - per Šaipius ir Kalotę.

1871 m. Karklėje su gretimais Mikeliais jau buvo 104 sodybos ir 758 gyventojai, iš jų 184 vaikai iki 10 m. amžiaus. Net 602 žmonės buvo gimę ten pat. Tais metais tebuvo likę 7 katalikai, dar po 14 metų - vos trys.

Pakrante tęsėsi smiltingas ruožas, atokiau - derlingi priemolio laukai. Dalis gyventojų buvo žvejai, dalis laukininkai (latviškai „lauks“, prūsiškai „laucks“ reiškia lauką, sklypą, ariamą žemę).

1905 m. kaime buvo 810 gyventojų, 804 liuteronai. Iš jų 677 kalbėjo lietuviškai, 125 - vokiškai, 2 - dar kita kalba. Karklė priklausė Kunkių valsčiui. Tuo metu kaimas jau turėjo savo parapiją ir bažnytėlę. Parapiją sudarė 9 aplinkiniai kaimai: Dargužiai, Grabiai, Graudušiai, Kalotė, Karklininkai, Nemirseta, Šaipiai ir kt.

1912 m. kaime veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, taupomoji kasa, Alberto Neumano ir Emilio Pėteraičio užeigos namai. Dirbo kalvis Mikelis Putnins, trys siuvėjai, pavarde Pencis, Šlaža ir Tydecks, du batsiuviai - Geskandas ir Visgininks, dailidės Lipkė ir Moors...

Etnokultūrinis rezervatas

Karklės (nuo 1925 m. - Karklininkų) valdos tęsėsi apie 6 km ilgio ir 1,5-2 km ruožu nuo Olando Kepurės aukštumos šiaurės link. Pačiame pajūryje, tarp žole apaugusių kopų, stovėjo dešimtys mažų sodybėlių su kukliais mediniais ar mūriniais pastatėliais. Jų gyventojai apsieidavo be didesnių ūkinių pastatų, puošnių gyvenamųjų namų. Kiek atokiau jūros kranto tęsėsi stambesnių bei vidutinių sodybų juosta, kur gyveno labiau pasiturintys laukininkai.

Baltijos jūrai nuolat ardant krantą, kaimo valdos tirpo, senesnės sodybos artėjo prie griūvančio kopų šlaito.

Iki pat II pasaulinio karo pabaigos Karklininkų kaimas gyveno senoviškai: žvejai jūroje gaudė žuvis, moterys jas pardavinėjo Klaipėdoje ir kitur, laukininkai arė savo laukus... Senas žvejų kaimas Melnragė galop tapo Klaipėdos priemiesčiu, Nemirseta liko kaip nedidelė pasienio gyvenvietė, esanti pernelyg atokiai nuo Klaipėdos prekyviečių. Tik Karklininkai liko savotišku etnokultūriniu rezervatu - ten gyvavo tradicinis, unikalus pajūrio krašto žvejų bei laukininkų kaimas.

Užgriuvus sovietinei okupacijai, pajūris tapo uždrausta zona, pusė Karklininkų kaimavietės atiteko karinei teritorijai, o ten buvusios sodybos, kapinės ir bažnytėlė netrukus buvo sunaikinti.

Atgimimo laikais pakrantėje prasidėjo statybos, nepaisant Karklininkų tradicijų. Iš unikalaus kaimo teliko keli fragmentai.

Šaltinis: Dr. M. Purvinas, „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“. Nuotraukos iš tinklalapių wiki-de.genealogy.net, bildarchiv-ostpreussen.de.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint leidėjų sutikimo.