Kaip Aristotelis padeda jaunam žmogui atrasti prasmingas studijas ir sėkmingą darbą?

Sulig spalio paskutinėmis dienomis į pabaigą artėja VAGOS grupės, Klasikų asociacijos ir Vilniaus miesto savivaldybės inicijuotas projektas Skaitantis Vilnius.

Žinoma, intencija, kad jauni žmonės skaitytų, lavintų save knygomis ir atrastų paspirties klasikinėje literatūroje nesibaigia, tuo labiau, kad gyvas susitikimas su skaitytojais bus tikra filosofinė vėtra, kuri nori – nenori kreips jauną žmogų gilios minties link. Su skaitytojais knygyne susitiks filosofas Vilius Bartninkas, Kembridžo universiteto absolventas, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos ir politikos mokslų dėstytojas. Susitikimo metu bus ieškoma filosofinio dialogo ir fikcijos kūrimo panašumų bei skirtumų, mokomasi kritiškai žiūrėti į tekstą, įžvelgti kultūrines įtakas ir politinį kontekstą, kaip nepasiduoti autoriaus skaitytojui spendžiamoms pinklėms.

Pradėkime nuo skaitymo: ką turi perskaityti kiekvienas jaunuolis, norintis turėti gilesnį supratimą apie pasaulį? Kokia knyga buvo jūsų atraminis taškas, formuojant savo pasaulėžiūrą?

Geriausias būdas rimtai svarstyti apie aplinką yra ja suabejoti. Ir niekas taip žaismingai, gyvai to nedaro kaip Sokratas. Aš pradėčiau nuo lengvo sokratinio pokalbio, tokį, kokį mes jį aptinkame Platono veikaluose „Alkibijadas“ arba „Sokrato apologija“. Sakau lengvo, bet ten bus abejojama nei daug, nei mažai: Sokratas abejoja dėl pašnekovų gyvenimo svajonių ir visuomenės normų. Šiek tiek sukrečia pirmąkart skaitant. Bet tokia yra pažinimo kaina, reikia eiti iki galo. Išmokti, ką Tau davė autoritetai, ir tada suabejoti viskuo. Tai, o ne gėlės, yra didžiausia padėka mūsų mokytojams. Tokiu veiksmu mes parodome, kad užaugome ir mąstome.

Man pačiam atsakymai atėjo su Aristotelio „Nikomacho etika“. Aristotelis ieško laimės, klestėjimo formulės. Mes visi norime būti laimingi, ar ne? Jis sako netikėtą dalyką: kad laimė nėra aplink mus esančiuose dalykuose ir net ne mūsų jausmuose. Skamba keista, juk jaučiamės laimingi, kai mylime, kai gauname gerą atlygį ir panašiai. Visgi, tai nepastovūs, nepakankami dalykai. Meilė įkaista ir nurimsta, atlygis ateina ir išeina. Tuomet kas dar galėtų būti laimė?

Aristotelis sako: laimė yra tam tikras veikimas, pirmiausiai mūsų vidaus, o tada išorėje. Kokybiški, geri veiksmai, tinkamos mūsų nuostatos daro mus laimingus. Sunku tai suprasti, kol nesi patyręs. Gal dėl to Aristotelis sako, kad jaunystėje sunku atrasti laimę. Mano studentai būna nepatenkinti perskaitę tą vietą. Bet juk taip yra: jaunystė yra veikimo pradžia. O laimei reikia siekti, veikti, pasiekti ir iš naujo siekti, kad susikaupusi patirtis Tau parodytų: klestėjimas ateina ne su rezultatu. Laimė yra gilus, išpildantis procesas. Tai yra tarsi upė, kurią reikia atrasti, o atradus – plaukti. Ne plūduriuoti, ne pasiekti krantą, o plaukti.

Studijavote klasikinę filologiją Kembridže, apsigynėte daktaro laipsnį, išleidote tarptautiniu mastu pripažintą knygą ir viešumoje kalbate apie Antikos filosofijos vertę - kas buvo tas aukso grynuolis, kurį aptikęs „pardavėte viską, ką turėjote“, ir pasirinkote eiti savo keliu?

Deja, neturėjau, ką parduoti! Bet užtat turėjau labai gerus mokytojus. Pirmiausiai mokykloje, tada universitete ir net tarp draugų. Pašnekesiai su jais pakeitė mano supratimą. Kai buvau moksleivis, man atrodė, kad gyvenimas yra tik karjera. Susirasi darbą ir viskas pasiekta. Na, gal dar pakeisi kelis darbus ir tada bus viskas baigta. Buvo kraupu pagalvoti! O kur knygos, kur rašymas, kur pokalbiai? Juk tai yra taip prasminga.

Šie draugai ir mokytojai leido įsitikinti, kad galima rasti kelią į kitokį gyvenimą. Ne tą, kur gyveni pririštas prie darbo, nuovargio, nuobodulio. Jeigu Tau tikrai patinka skaityti knygas ir domėtis dalykais, kurie niekam neva nereikalingi, tuomet Tu vis tiek gali tokiu būdu sėkmingai gyventi. Nevargsi ir jausi prasmę. Kas dar gali būti geriau?

Draugai jums svarbūs – esate net išvertęs Platono dialogą apie draugystę pavadinimu „Lisidas“. Ką galėtumėte iš šio veikalo pritaikyti šių dienų jaunam žmogui, besiilginčiam draugystės?

„Lisidas“ padėjo suprasti, kad mes galime keliauti kartu. Tau nereikia vienam ieškoti atsakymų ar laimės. Antikos filosofija yra dialogiška: norint suprasti, reikės kalbėtis tarpusavyje ir tai atvers kažką netikėto. Mes kartu galime abejoti, ginčytis, kurti ir perkurti, gyventi kitokį gyvenimą nei mūsų įprasti šeimos, darbo ar visuomenės autoritetai siūlo. Tuomet paaiškėja, kad tikrai vertingas dalykas yra santykiai, kurių pagrindu atsiveria tiesa ir prasmė.

Antikos filosofams atrodė, kad Tu negali pasiekti tikrai gerų tikslų, jei Tavęs nesupa žmonės, kurie gyvena tokį gyvenimo būdą kaip Tu. Būtent tai ir yra draugystė. Į mūsų gyvenimą patenka žmonės, nes atsitiktinumas juos sudėjo į vieną klasę ar darbovietę, nes kažkas man patiko, nes reikėjo pagalbos, nes praleidome gerai laiką ir panašiai. Tai ilgai nesilaikys. Draugystė laikysis tuomet, kai tas santykis padeda mums klestėti. Vėl grįžtame prie Aristotelio, ar ne?

Jūsų mokslinių interesų laukas apima Antikos filosofiją, politiką, religiją, kosmologiją, šiuolaikinę politinę teoriją. Kyla klausimas – ar turite su kuo pasikalbėti šiomis temomis?

Skamba sudėtingai, bet už šių žodžių yra paprasti dalykai. Man yra įdomus Antikos pasaulis kaip visuma. Kas tame pasaulyje gyvena, kuo jie tiki, kaip sutvarkė bendrą gyvenimą, kokias taisykles taiko. Norint pagauti visumą nėra taip paprasta. Įsivaizduokite, kad po poros tūkstančių metų keturiasdešimt pirmo amžiaus jaunuolis (veikiausiai ateivis) bando suprasti kažkokį pasaulį, kuris vadinosi „Lietuva“. Ir yra problema: išliko šiek tiek Henriko Radausko poezijos, šiek tiek plytų iš Gedimino pilies, šiek tiek istorijų apie Dalią Grinkevičiūtę. Sunku būtų atkurti, ar ne? Bet užtat kaip įdomu, kaip skatina vaizduotę ir mąstymą. Kaip visa tai jungiasi, kas tie lietuviai buvo, kuo jie gyveno, kuo tikėjo... Savotiškas prikėlimas iš mirusiųjų, atgaivinimas, tikra nekromantija!

Aišku, šiek tiek šaržuoju. Iš Antikos turime daugiau nei kelias istorijas ir plytas. Yra daug tekstų, apie kuriuos galime kalbėtis. Kai turi degantį klausimą, visada atsiras, su kuo gali pasidalinti – kolegomis ir studentais. Ypač su klasikos ir politikos studentais turime tikrai geras, ilgas diskusijas, rengiame papildomus seminarus ir konferencijas. Smagu ieškoti dingusių plytų lipdant pasaulį kartu.

Ką aktualaus jaunam žmogui būtų galima rasti antikiniuose tekstuose?

Kad viskas gali būti kitaip. Dažnai skaitome antikinius tekstus, nes manome, kad graikai ir romėnai yra mūsų protėviai – juk mes į juos tokie panašūs! Turime demokratiją, respubliką, filosofiją... Tačiau giliau žvelgiant, jų demokratija nebuvo mūsų demokratija. Tas pats žodis, bet visai kita tvarka, kitoks požiūris į žmogaus teises, į politikos svarbą, į karą, net į gyvybės vertę. Juk Atėnų demokratija nuteisė pirmą filosofą myriop.

Tai yra pamokama. Kai mes gyvename šiame pasaulyje, mums dažnai trūksta vaizduotės ir įkvėpimo, kaip pasaulį pakeisti. Visko tiek daug, tiek įvykių, naujienų, krizių. Svyra rankos, nuo ko pradėti? Dingusių, mirusių civilizacijų pažinimas išplečia vaizduotę. Leidžia pamatyti pasaulį kitaip. Ne veltui modernių laikų prancūzų ir amerikiečių revoliucionieriai skaitė Antikos tekstus ieškodami naujos pasaulio tvarkos. Ir šiandien jauni žmonės turi pakeisti pasaulį. Kam dar kiekvienas naujas žmogus ateina, jei ne įnešti naujovių? Bet norint pakeisti, iš pradžių reikia įsivaizduoti, kaip gali būti kitaip. Literatūra, poezija ir mitai labai padeda.

Jei skaitytumėte pranešimą apie savo profesinį kelią ir jo svarbą šiandienos visuomenei, kokie raktiniai žodžiai skambėtų jame po keletą kartų, pabrėžtinai?

Negalvok apie karjerą ir prestižą. Tai, kas rinkoje vertinga dabar, tikrai nebus vertinga po 20-30 metų. Užtenka susirasti kompanijas, kurios Vakaruose buvo brangiausiai įvertintos 1990 m. Pamatysite, kad nebelyderiauja 2020 m. Darbai keisis, jų vertė irgi. Bet yra vienas būdas išlikti Tau pačiam vertingu kuomet visos vertės nuolatos keičiasi aplink Tave. Tapk įdomiu žmogumi. Jausk aistrą tam, kuo domiesi. Ar tai būtų Antikos civilizacija, ar klasikinė literatūra, ar koks kitas keistas dalykas. Susirask, ką reikia pažinti iš esmės. Ir pamatysi: su Tavimi bus įdomu kalbėtis, Tavęs klausytis, Tu mokėsi atrakinti paslaptis, kurti naujas prasmes, aprašyti to, kas nebuvo. Kai būsi įdomus, tapsi reikalingas. Ir dabar, ir rytoj.