Kaip Antanas Juška dainų konkursą rengė

Važiuojant nuo Kauno panemune, vienas po kito praskrieja nedideli miesteliai. Vienas jų – Vilkija, kurioje neseniai teko būti su grupele kaišiadoriečių. Lietuvai svarbios datos (sausio 13osios) išvakarėse buvo sumanyta aplankyti muziejų, kuris įkurtas 1990 metais ir mena labai iškilų žmogų – Antaną Jušką. Ši vieta Vilkijoje – tai Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus. Muziejus įkurtas buvusioje klebonijoje, seniausiame Vilkijos name. Pastatui yra apie 300 metų, jame gyveno ir pėdsaką paliko daug ryškių ano meto asmenybių, bet labiausiai muziejaus įkūrėjai bei puoselėtojai Vida ir Arūnas Sniečkai gerbia atminimą, kurį paliko etnografas, tautosakininkas Antanas Juška.

Antanui Juškai šiemet sukaktų 200 metų. Gaila, kad lietuva nevertina šio žmogaus. „Jei 2019 metai paskelbti Pasaulio lietuvių, J. Naujalio, Vietovardžių, Žemaitijos, Vaižganto ir kitų atmintinų datų bei asmenų metais, kodėl jie negalėjo vadintis ir Antano Juškos metais?“ - retoriškai mus klausia muziejininkė Vida. Kai Arūnas ir Vida Sniečkai sumanė senoje medinėje klebonijoje įrengti Juškas menantį muziejų, jiems teko dideli išbandymai.

Medžiagą, nuotraukas, kitus daiktus rinko iš gyventojų, ieškojo rėmėjų. Dabar muziejų lanko ne tik lietuviai. Čia atvyksta savo lietuviškų šaknų ieškantys užsienio lietuviai, čia atvyksta mokytojai su mokiniais, atvažiuoja tie, kam brangi lietuvių kalba, lietuvos istorija.

Antanas Juška gimė bežemių Žemaitijos bajorų šeimoje. Norėdamas įgyti išsilavinimą jis įstojo į kunigų seminariją, nes tuo metu mokslas joje buvo nemokamas. Vyresnis Antano brolis Jonas studijavo Kazanėje, jis puikiai mokėsi, baigė mokslus su medaliu.

Tai buvo didžiulis lietuvio įvertinimas tuometinėje carinėje Rusijoje. Vyresnis brolis labai rėmė savo brolį, jam visaip padėjo. Muziejuje Vilkijoje vienas šalia kito yra abiejų brolių portretai, kuriuos kažkada nutapė dailės akademijos mokslus pradedantys studentai. Kai baigęs seminariją Antanas Juška buvo įšventintas į kunigus, prasidėjo jo kunigystės kelias po lietuvą. Tuomet lietuvių kalba kalbėjo tik prasčiokai.

Išgirdęs ne vieną kalbant, kad netrukus lietuvių kalba išnyks, A. juška nutarė užrašinėti lietuviškus žodžius. Kiekvienam žodžiui jis skyrė popierinę juostelę, tą lietuvišką žodį jo brolis išversdavo į rusų kalbą. Taip atsirado brolių Juškų lietuvių kalbos žodynas. Sunku patikėti, kad vienas žmogus užrašė apie 80 tūkstančių lietuviškų žodžių, buvo atliktas milžiniškas darbas. Kunigas labai mylėjo paprastus žmones.

Jis matė, kaip jie vargsta, kaip sunkiai dirba. A. Juška atkreipė dėmesį, kad lietuviai tiek džiaugdamiesi, tiek liūdėdami vis dainuoja. Jis nutarė užrašyti lietuvių dainas. ir jis užrašydavo ne tik žodžius, bet, pažindamas natas, natomis užrašydavo ir melodiją. Taip kunigas surinko apie 7 tūkstančius dainų.

Yra pasakojama, kaip kunigas sumanė išprašyti moterų, kad jos jam padainuotų. Muziejininkė V. Sniečkuvienė papasakojo, kad, sutaupęs pinigų, A. Juška nuvažiavo į Kauną ir nupirko ypatingą, siuvinėtą skarą. Po mišių bažnyčioje parodė skarą ir pranešė, kad ta skara atiteks tai, kuri padainuos daugiausia dainų, kurios kasa bus ilgiausia ir kuri paruoš skaniausią, bet pigiausią patiekalą. Taip atsitiko, kad sutartą dieną prie kunigo namų atvyko apie 200 moterų ir merginų. Kunigas jas suskirstė pagal kaimus ir tada klausė dainų. „Taip, tikriausiai, lietuvoje buvo organizuotas pirmasis dainų konkursas“, - sakė muziejininkė. Tuomet gražiąją skarą laimėjo jauniausia dainininkė, kuri paruošė ir labai skanų patiekalą.

Pasakojama, kad kunigui jo skonis priminė vištieną. o ši mėsa tuomet buvo labai brangi. Paklausta mergina prisipažino, kad patiekalas pagamintas iš žvirblių mėsos... Kita labai įdomi istorija, susijusi su broliais Juškais, yra laivas „Titanikas“ ir juo plaukęs lietuvis kunigas. Paaiškėjo, kad į Ameriką plaukusiame laive tarp keleivių buvo kunigas Montvila, jis gabeno Juškų knygą, kurią norėjo išleisti Amerikoje už išeivių aukas.

Laivas, deja, nuskendo, tačiau po daugybės metų atrastame lagamine buvo rasta kunigo gabenta Juškų parengta knyga. Muziejus Vilkijoje įdomus ne tik Juškų gyvenimo istorija. Muziejininkai surinko daug įvairių rakandų, austų gaminių, indų, fotografijų.

Senovinę gryčią primenančiame name matėme ne vieną sodą. Juos daug metų pina Vida Sniečkuvienė. Šį lietuvišką tautos mentalitetą atspindintį rankdarbį V. Sniečkuvienė buvo nugabenusi net į Kiniją. Gražu ir labai lietuviška ne tik sodybos viduje. Įvairiomis skulptūromis, medžio drožniais papuoštas ir Juškų muziejaus kiemas, net žiemos metu žavi aplinka.

Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Viso to nenupasakosi. Tai reikia pamatyti. iš mūsų nedidelio būrio net keli žmonės čia lankėsi jau nebe pirmą kartą. o tie, kas atvyko pirmąjį, prižadėjo papasakoti, paraginti ir kitus čia apsilankyti. Patikėkite – verta!

Virginija Šimkūnienė

Autorės nuotr.