Kaino schema

Tokią schemą naudoja Vladimiras Putinas ir Rusija, tarsi Kainas brolį Abelį, žudydami Ukrainos žmones. Įsiminė Stiveno Kingo ir Ukrainos Vyriausybės pasikeitimas nuomonėmis. Stivenas Kingas: „The Russian strikes on Ukrainian civilian targets are basically terrorist attacks. Slava Ukraini!“ („Rusijos smūgiai Ukrainos civiliams taikiniams iš esmės yra teroristiniai išpuoliai. Slava Ukraini!“). Ukrainos Vyriausybė: „Stephen, russians are more horrific than any monstre in your novels...“ („Stivenai, rusai yra baisesni už bet kokį monstrą tavo romanuose...“).

Nors „šaunioji“ rusų armija negali paimti vienos gatvės, kiekvieną dieną laukiame Juditos (Katalikų tradicijoje Judita laikoma Švč. Mergelės Marijos triumfo prieš nuodėmę ir blogį, protestantų – dorybės pergalės prieš ydas alegorija. Dailėje vaizduojama kaip labai graži jauna moteris, dešinėje rankoje laikanti kardą, kairėje –
nukirstą Holoferno galvą, arba dedanti ją į krepšį ar maišą, – red. past.), kuri išneš iš Kremliaus Putino galvą. „Viskas vyksta pagal planą“, – sako Putinas, nors, pažiūrėjus į jo ir generolų rūškanus veidus, taip neatrodo. Tiems, kas sako, jog nereikia meno maišyti su politika, galima pasiūlyti koncertuoti Mariupolio teatre, tiksliau, jo griuvėsiuose.

Liepa parodė, jog Rusijos vadovo negerbia niekas. Kaip V. Putinas nervingai kandžiojo lūpas, kol laukė susitikimo su vis nepasirodančiu Turkijos prezidentu R. T. Erdoganu. O Irano aukščiausias lyderis ajatola Ali Khamenei pasisveikino su Rusijos „didinguoju“, ištiesdamas jam kairiąją ranką, su kuria, pagal šios tautos papročius, daromi tik negeri dalykai.

Rusijos kruvinas Ukrainos užpuolimas priminė sceną iš garsiojo prieš 50 metų sukurto kino filmo „Krikštatėvis“. Pamenate, kaip vienas iš herojų po antklode randa nupjautą arklio galvą? Kol buvo aptariamas scenos filmavimas, buvo padėta dirbtinė galva. Kodėl aktorius, pakėlęs antklodę, su didžiausiu išgąsčiu surinka? Ten buvo padėta tikra arklio nupjauta galva.

Kai širdį skauda, reikia išsipasakoti. Psichologai teigia, jog, norint, kad palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Aišku, bent kartą pasipasakojai apie savo bėdas ir jau lengviau, bet jei tris kartus, nors niekad to nedariau, bet tikiu, jog visiškai palengvėja.

Kartą, man darbuojantis Nemenčinėje, panoro susitikti Vilniaus jaunimo teatro aktoriai. Kai kalba pasuko apie išpažintį, pastebėjau, jog yra trys išpažinties formos: prie klausyklos išpažįstamos nuodėmės, pokalbis su kunigu kokiame nors kampelyje šalia zakristijos – prietema, ant stalelio guli Šventojo Rašto knyga – ir Mišių pradžioje kunigo paraginimas gailėtis ir besigailintiesiems suteikiamas nuodėmių atleidimas.

Kadangi turiu silpnybę, bet ką pasakojant, patikti auditorijai, matydamas prieš save dar jaunus aktorius, sukau link bendro nuodėmių atleidimo, kai nieko nereikia pasakoti. Nustebino aktorius Gediminas Girdvainis, pastebėdamas: „Ne, reikia pasakyti, kitaip viskas atrodo neįvykę.“

O šiaip išpažinties metu man patinka, kai kunigas diskutuoja su penitentu. Gaila, kad tokių diskusijų pas mus tartum nėra. O kažkada Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje (ir ne tik joje) buvo dvi sakyklos viena priešais kitą. Į jas užlipę kunigai jėzuitai diskutuodami dėstė savo pamąstymus tikėjimo temomis.

Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Nežinau kodėl, bet rugpjūtį dažnai pagalvoju, jog gyvenu kažkaip ne taip. Apsvarstau savo gyvenimą, tarsi atlikdamas generalinę išpažintį. Lietuviai dažniausiai liūdni. Net mūsų dainose dažniausiai užtiksime žodžius: išeinu, palieku tave, negrįšiu, atleisk... Lietuvoje populiari tema apie galimybę grįžti į praeities dienas ir kaip kitaip tuomet būtų gyvenama. Visi tvirtina – jeigu tokia galimybė būtų suteikta, jie gyventų kitaip, klaidingai nebesielgtų, rinktųsi tikrąsias vertybes.

O jeigu tikrai tokia galimybė būtų? Austrų dramaturgas Maksas Frišas (ne vieną jo veikalą yra pastatęs ir Valstybinis Šiaulių dramos teatras) savo pjesės „Biografija: vaidinimas“ herojui Kiurmanui tokią galimybę suteikia. Ir ne kartą. Deja, herojus elgiasi kaip ir pirmąjį, t. y. tikrąjį, kartą: pasirenka tą pačią žmoną, tą pačią specialybę, tuos pačius daiktus, daro tas pačias klaidas.

Mes dažnai mėgstame teisintis. Mėgstu tai daryti ir aš. Viena moteris, perskaičiusi mano prisiminimų knygą „Gyvenimo palūkanos“, tarstelėjo: „Patiko, mielai skaitėsi, iki tos vietos, kol pradedi teisintis.“

Svarbiausia rugpjūtį pabėgti nuo vienatvės. Atrodo, kažkuris iš Ibseno herojų yra pasakęs, jog „vienišas žmogus vieną dalyką visada išveda iš kito ir visada išmąsto iki to, kas blogiausia.“ Rugpjūtis man išskirtinis savo šventumu. Pačiame mėnesio viduryje savo ramuma pakviečia Žolinės šventė. Ten, kur vyksta atlaidai, sako, lietus per Žolinę nelyja. O jei lyja – tai šiltas, vasariškas. Nežinau, ar žmonės tą dieną dažniau ir rimčiau žiūri į dangų, bet viską vainikuoja žolynų kvapai. Per Žolinę sužinai, jog tavo gimtajame krašte auga tokių netikėčiausių augalų, kurių nerasi net botanikos vadovėliuose...

Gyvenime man lengviausia su vaikais, nes vaiko gyvenimas visad prasideda nuo klausimo. Daugeliui pirmasis klausimas skamba taip: kas yra už tų žvaigždžių, kurios taip gražiai spindi giedrą naktį? Ar jos kada nors baigiasi? Ar apskritai egzistuoja visatos kraštas, mūsų erdvės pabaiga?

Vaikai irgi turi būti draugai. Neik į sūnaus ar dukros kambarį nepasibeldęs. Rytų išmintis byloja, jog vaikus reikia ne mokyti, o stebėti. Stebint nukreipti reikiama linkme. Vienos šeimos tėvas sakė išmokęs užsienio kalbą, kad paskatintų dukrą jos mokytis. Griežti dogminiai pamokslai, ujimas, barimasis auklėti nepadės. Gąsdinimu bausmėmis taip pat daug nepasieksi. Klasikinis teologinių studijų pavyzdys: mama, trumpam palikdama vaikus, prigrasino ūgtelėjusiam sūnui neskriausti jaunesnės sesutės, nes Dievas nubaus. Mamai išėjus, brolis trinktelėjo seseriai, nes tiesiog smalsu buvo, kaip tas Dievas nubaus. Nieko neįvyko.

Pastaruoju metu mus palieka daug meno žmonių, ypač aktorių. Baigiantis liepai, išėjo ir Vytautas Paukštė, su kuriuo „Laiptų galerija“ draugavo. Prisimenu prieš keletą metų jo vakarą galerijoje, kur aktorius skaitė ilgiausius Mindaugo ir Mažvydo monologus, ištraukas iš Šekspyro, Sofoklio pjesių. „Tiek daug žinote ir iš atminties, iš kur visa tai?“ – stebėjosi viena klausytoja. „Iš bendro išsilavinimo“, – atsakė aktorius.

Neseniai operavausi kataraktą. Kai atrišo operuotą akį ir rodė lentelėje raides, vos tik atskirdavau raidę, gydytoja džiūgavo: „Kaip gerai.“ Leisdavo eilutę žemiau, vėl atskirdavau, gydytoja dar labiau džiaugėsi. Nustebau – gydytoja mano regėjimu džiaugiasi daugiau negu aš pats. Gerų žmonių yra daug.