Kaimynų teatrų šventė subūrė Ignalinoje

Kiekvieną rudenį Ignalinoje džiaugiamasi teatru. Pirmiausia vaikų ir jaunimo spektakliais, o nurimus šurmulingam „Bildučių“ festivaliui, Advento laiku miestelėnus aplanko Kaimynų teatrų šventė. Šįkart Ignalinoje lapkričio 27 d. ir 30 d. viešėjo Utenos kamerinis ir „Solo“ teatrai, Henriko Radausko poezijos ir muzikos improvizacijomis žavėjo aktorė Dalia Jankauskaitė ir džiazo muzikantas Vytautas Labutis.

Šventę organizavo Ignalinos rajono kultūros centras ir Ignalinos teatro bičiulių bendruomenė. „Kaimynų teatrų šventė, savo kelią pradėjusi 1996 m., gyvavo su mažesniais ar didesniais pertrūkiais ir džiugu, kad ta tradicija vis palaikoma ir gyva,“ – sakė teatrinio gyvenimo puoselėtoja Ignalinos krašte režisierė, teatrų vadovė Jolanta Narbutaitienė.

Režisierius Šarūnas Kunicko drama „O norisi (ne) tylėti?“ pagal B. Kapustinskaitės pjesę „Terapijos“ žiūrovams pateikė skaudų ir jausmingą vėžiu sergančių moterų pasaulį, kuris tarsi kalėjimo kameroje apribotas ligoninės palatos sienų ir perskrostas mirties nuojautomis. Čia verda dramatiškos emocijos, kartais viltingai nuslūgstančios, kartais kunkuliuojančios nusivylimu, beprasmybe, pykčiu, nesusivaldymu... Šis uteniškių spektaklis sukrečia savo tikrumu ir pabaigoje suspindinčia šviesa, suvokus, kad „nėra didesnio tikslo kaip priklausyti kažkam didingam, amžinam.“

Antrasis Utenos kamerinio teatro spektaklis – romantinė komedija „Pažadėk, kad nenumirsi pirmas...“ (spektaklis dar žinomas pavadinimu „Pupos“). Gyvi, žemiški, psichologiškai įtikimi veikėjai kuria pagyvenusios sutuoktinių poros stereotipinius santykius, kai tikrieji jausmai slepiami giliai širdyje, o kasdieniniame bendravime lieka tik vienas kito kaltinimai, nepasitenkinimas, nuolatinis burbėjimas. Tačiau situacija trumpam pasikeičia. Sutuoktiniai, nuėmę pupų derlių, gabena jį į rūsį ir įstringa savadarbiame namų lifte. Tai padeda prisiminti praeitį, išsiaiškinti santykius, ištarti šiltus žodžius... Abu pasižada, jog nuo šiol viskas bus kitaip, tačiau kai netikėtai lifto durys atsidaro, viskas užsimiršta ir gyvenimas grįžta į jiems jau įprastas vėžes. Belieka tik nusijuokti…

Na, o poezijos mylėtojams didelis džiaugsmas buvo pabūti įstabiame Henriko Radausko pasaulyje, kurį meniškai perteikė aktorė Dalia Jankauskaitė ir džiazo muzikantas Vytautas Labutis. Buvo prisiminta savo laiku Lietuvoje neįvertinto, o išeivijoje labai vertinto kūrėjo biografija, skaitytos jo gražiausios eilės, daugiausia jų iš rinkinio „Fontanas“. Aukštoji poezija ir profesionalūs atlikėjai sukūrė įdomų spektaklį „Gėlė pasakė vėjui...“ ir papuošė Kaimynų teatrų šventę.

Lapkričio 30 dieną ignaliniečiai džiaugėsi aktorės Birutės Mar vaidyba spektaklyje „Motinos pienas“, sukurtame žinomos latvių rašytojos Noros Ikstenos romano motyvais. Tai motinos ir dukters gyvenimų istorija sovietinėje Latvijoje nuo maždaug 1970 metų iki Nepriklausomybės paskelbimo. Kartu perteikiama ir šalių istorija. Lietuva irgi puikiai save gali atpažinti. Juk ir tvarka mokyklose, ir darbovietėse, ir elgesys su „neteisingą“ biografiją turinčiais žmonėmis buvo toks pats. Netgi kyla minčių, kad žvilgsnis į praeitį kelia esminius klausimus ir apie mūsų šiuolaikinės visuomenės būsenas bei pasirinkimus. Birutė Mar labai įtikinamai ir talentingai kuria motinos, dukters ir kitus vaidmenis, spektaklyje gieda ir ypatingą nuotaiką spinduliuoja Virginija Skirmantė. Motina – savo darbui atsidavusi gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios atimtos galimybės tobulėti, atimtas pasitikėjimas. Galiausiai ji su dukra apsigyvena visiškame užkampyje, kur pamažu klimpsta į nusivylimą, depresiją ir savęs naikinimą. Su motinos meilės besiilginčia dukra jai taip ir nepavyksta suartėti. Tarsi pasitvirtina mintis, kad be motinos pieno ir dėmesio užaugusi ji taip ir lieka tik šalia, tik kažkur esančioji...

Ir nors dėl pandemijos kultūros centro salė spektaklių metu nebuvo pilna ir susirinko, matyt, tik patys ištikimiausi teatro gerbėjai, Kaimynų teatrų šventė tikrai paliko savo ženklą, dovanojo ypatingų akimirkų ir meniška šviesa praskaidrino tamsias dienas.