Kai tapsiu pasaulyje žymia menininke...

Šiaulių abiturientai šiemet pranoko visų lūkesčius – egzaminus laikė taip gerai, kad pelnė net 68 šimtukus (pernai buvo 46). Prieš šešerius metus janonietė Danutė Vaitekūnaitė, kaip ir dar keli miesto abiturientai, pelnė po tris šimtukus. Ar šimtukai atneša sėkmę? Kaip susiklostė protmūšių dalyvės, muzikantės, laisvai kalbančios angliškai ir prancūziškai, gabios matematikai, chemijai, dailei, lietuvių kalbai merginos likimas?

Priimami tik aštuoni studentai iš viso pasaulio

„Taip, tikrai esu jėzuitų išugdytas vaikas. Mokiausi tuometėje Benedikto Andruškos pradinėje katalikiškoje mokykloje. Svarbiausias dalykas, kurį gavau, – smalsumas. Tai ir yra mano gyvenimo variklis“, – apsilankiusi „Etaplius“ redakcijoje, kukliai šypsosi Danutė.

Mergina neseniai grįžo į Šiaulius aplankyti mamos Virginijos, tėčio Vilmanto, draugų. Ji turi dar brolį ir seserį, bet brolis gyvena ir dirba Vilniuje, o sesuo – Paryžiuje. Pati Danutė taip pat mokėsi Prancūzijoje, tik ne Paryžiuje, o Strasbūro menų mokykloje (La Haute Ecole des Arts du Rhin (HEAR). Ten išsiskleidė merginos talentai, ji eksponavo darbus galerijose, o pusmečio praktiką atliko Prancūzijos ambasadoje Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai). Čia ji dirbo su kultūros atašė Nathalie Choplain ir padėjo organizuoti tarptautinius meninius projektus, plėtoti kultūrinę diplomatiją ir „švelniąsias galias“.

Visai neseniai mergina sulaukė pribloškiančios žinios – kad priimta mokytis menų ir medijų magistrantūroje New York University (NYU) Abu Dabyje. Tai vienas geriausių universitetų pasaulyje, apie kurį daugelis pasaulio menininkų tegali pasvajoti. Į NYU Abu Dabyje iš visų stojančiųjų priimama mažiau nei 10 proc., į meno ir medijų magistrantūrą priimami tik aštuoni studentai iš viso pasaulio. Žymūs menininkai, baigę NYU: režisieriai Martinas Scorsese, Woody’is Allenas, menininkai Doris Salcedo, Mariam Ghani, Tomie Arai, Natalie Jeremijenko, Rossas Bleckneris, Sarah Almehairi.

70 proc. užmokesčio už mokslą lietuvaitei padengs universiteto jai skirta stipendija, tačiau 30 proc. – apie 33 tūkst. Eur – turi sumokėti ji pati per dvejus metus.

„Tėvai mane palaiko, ragina nenusiminti, sakė – padės, kiek galės. O aš pati įkūriau puslapį internete www.danute-vaitekunaite.com, kuriame anglų, prancūzų ir lietuvių kalbomis pristatau save, savo kūrybą ir prašau finansinio palaikymo. Mane galima paremti, nusiperkant riboto tiražo print’ų arba įvairių mano dizaino daiktų iš internetinės parduotuvės ar užsisakyti specialiai jums sukurtų paveikslų, piešinių. Galėčiau suteikti grafinio dizaino paslaugų arba studijų baigimo proga sukurti jums meno kūrinį, tapti jums tiltu į dar nepažįstamus regionus ir rinkas. Kai tapsiu pasaulyje žymia menininke, nepamiršiu jūsų geros širdies“, – žada Danutė.

Kultūra ir menas – galingas įrankis

Kai mergina 2017-aisiais tapo geriausia Juliaus Janonio gimnazijos abituriente, ją sveikinęs miesto meras A. Visockas, premjeras
S. Skvernelis, visi mokytojai klausinėjo, kokį kelią gi pasirinks, mokysis Lietuvoje ar užsienyje. Visų nuostabai, mergina, vos gavusi diplomą, niekur nestojo mokytis. Išvyko į Prancūziją dirbti aukle, nes, kaip pati sako, norėjo išmokti prancūziškai pokštauti. Kalbėti prancūziškai ji mokėjo puikiai, net respublikinėje prancūzų kalbos olimpiadoje yra laimėjusi 2-ąją vietą. Tačiau to buvo maža, norėjo išmokti gyvos, tikros prancūzų kalbos, suprasti atitinkamo regiono šnektą, laisvai kalbėtis, juokauti...

„Ten ir supratau, kad man labiausiai patinka menas. Laisvu laiku piešdavau, kurdavau, tapiau, tad nusprendžiau Prancūzijoje studijuoti menus. Metus lankiau paruošiamuosius kursus, susikūriau portfolio, išmokau, kaip pristatyti save, mus mokė, kaip atrasti savo stilių“, – sako ji.

Po metų ji įstojo į aukštąją Reino menų mokyklą Strasbūre. Bakalauro studijų metu tobulino kūrybą įvairiose srityse – tapybos, skulptūros (keramika, stiklas, medis), graviūros, šilkografijos, filmų kūrimo, fotografijos, rašymo, instaliacijų kūrimo. Su savo darbais ji dalyvavo dviejose kolektyvinėse parodose Strasbūro galerijose (Syndicat Potentiel (2021) ir La Chaufferie (2022). Vėliau studijavo magistrantūroje, o šalia studijų šiaulietė dirbo Nacionalinėje Strasbūro bibliotekoje (BNU) ir, bendradarbiaudama su asociacija Alsace-Lituanie, parengė lietuviško bibliotekos fondo knygų pristatymą, kuriame dalyvavo Lietuvos ambasadorius.

„Labai keistai jaučiausi, kai pasirinkau kitokį kelią nei kiti gabieji abiturientai. Bet aš jutau, kad einu teisingai, kad man reikia meno, ir stengiausi klausytis vidinio balso“, – sako mergina, kuri taip pat atliko praktikų kino industrijoje su prancūzų menininke Mali Arun ir nepriklausomo kino produkcijos kompanijoje Tunise „Atlas Vision“, sukūrė porą trumpametražių eksperimentinių filmų.

Danutė neslepia, kad tie metai, praleisti Prancūzijoje, buvo tikrai labai vertingi. Ji įvaldė šnekamąją kalbą, integravosi. Šiaulietė sako, kad Prancūzijoje menų studijose labai daug teorijos ir labai daug praktikos. Teorija – tai filosofija, sociologija, mat menininkas yra tas, kuris yra dalis visko, kas vyksta aplink. „Mes turime mokėti mąstyti, kritikuoti ir tai perteikti kūryboje“, – paaiškina ji.

Mergina sako pagaliau pajutusi, kad jos kelias – tapyba, skulptūra ir audiovizualinis menas: „Kartais juntu, kad vienus jausmus geriausia perteikti per vaizdą, kartais – per filmą. Menas persipina su visais mokslais.“

Šiaulietė sako dabar negalinti pasakyti, ar su Prancūzija visam laikui atsisveikina. Ši šalis jai tapo brangi, tačiau kuo toliau, tuo labiau galvoja apie Lietuvą, kūrybą čia.

„Studijuojant Strasbūre, aplink buvo labai daug prancūzų, o Abu Dabyje studijuoja ir dėsto žmonės iš viso pasaulio. Ten tokia laisvės, kūrybos ir diskusijų sala. Aš noriu būti su jais. Be to ir praktika Prancūzijos ambasadoje Abu Dabyje man buvo visiškai kita patirtis. Patekau į kitą pusę, pas tuos, kurie organizuoja procesus – kultūros politiką, diplomatiją. Kultūra ir menas yra labai galingas įrankis, man tai sužinoti buvo labai svarbus dalykas. Išmokau rengti dokumentus, organizuoti priėmimus, tai buvo gera pauzė. O po jos sukūriau iliustruotą knygą vaikams“, – nustebina šiaulietė.

Danutė turi popierinę užrašų knygutę, kurioje vis kažką užrašo, piešia. „Turiu tokį įprotį visur ją nešiotis. Ko nors laukiu, eilėraštį užrašau, papiešiu ir kt.“ – patikslina.

„Būčiau jautusi, kad neišnaudoju savo potencialo“

Gal tėvai Danutę auklėjo kažkaip ypatingai, kad ji užaugo tokia universali? Mergina sako iš savo tėvų – inžinieriaus ir buhalterės – sulaukusi daug kantrybės, meilės, supratimo, laisvės, bet ne per daug, paprasto buvimo šalia ir palaikymo. „Mes, visi trys vaikai, studijavome užsienyje, tėvai visada mus palaikė. Brolį pirmą išleisti į Angliją mokytis buvo baisu, dėl finansų neramu. Jam tikrai buvo nelengva, bet tėvai skatino rinktis, ką nori daryti. Bet tik tą, kad po studijų galėtum iš profesijos gyventi saugiai“, – paaiškina mergina.

Pati Danutė sako dėl savo pasirinkimo veik nedvejojusi. „Turiu tokio vidinio pasitikėjimo, klausau, ką sako širdis, ir žinau, kad viskas išsispręs. Mano kelias nėra tradicinis, nėra lengvas, galėjau studijuoti ką nors konkretaus, bet žinau, kad tada nebūčiau laiminga. Prancūzijoje ir Abu Dabyje gavau neįkainojamos patirties, mano pasaulio suvokimas visiškai pasikeitė. Gal galėjau pasirinkti lengvesnį kelią, bet aš žinojau, kad tai ne man. Būčiau jautusi, kad neišnaudoju savo potencialo. Mano gyvenime visada vienas dalykas atveda prie kito. Atrodo nesaugu gyventi nežinomybėje, bet man labai įdomu“, – sako šiaulietė.

Mergina neslepia, kad, pakeliavus ir pagyvenus užsienyje, jai dabar atrodo, kad Lietuvoje, Šiauliuose labai daug erdvės kurti, organizuoti visokius dalykus. „Kultūros diplomatijos patirtis buvo labai vertinga, susipažinau su Lietuvos ambasada Abu Dabyje. Kultūros veiklų ten nedaug, bet man atrodo, kad Lietuvai būtų labai naudinga eksportuoti meną, megzti būtent kultūros santykius su kitomis šalimis. Viena mano idėjų ateičiai – kūryba ir Lietuvos vardo garsinimas ne tik darbais, bet tarpkultūriniais projektais“, – sako ji.

Tokia laisvės kaina

Prancūzijoje menui ir kultūrai skiriamos milžiniškos lėšos, valdžios dėmesys. „Ten daug menininkams skiriama paramos, yra labai daug menininkų mokyklų. Lietuvoje viskas taip pat juda į priekį, bet labai lėtai. Žinau vieną rašytoją, kuri parašė knygą vaikams apie šeimos istoriją Lietuvoje sovietų okupacijos laikais. Paprašė paramos leisti knygą, bet negavo. Prancūzija jos knygą išleido prancūziškai, o tada lietuviai, pamatę sėkmę, ją išvertė ir išleido lietuviškai. Tai tokie paradoksai. Mokame įvertinti, tik kai įvertina kiti“, – juokiasi mergina.

Tiesa, Danutė sako, kad, besimokant Prancūzijoje, jai reikėjo pamiršti viską, ko ją mokė Šiauliuose. „Buvau labai gerai išmokusi, kaip galima daryti ir kaip negalima daryti, kaip tapyti, kaip rašyti. Lietuvių kalbos egzaminą išlaikiau todėl, kad labai gerai žinojau, kaip reikia rašyti rašinį, kad jis patiktų komisijai. Kritinio mąstymo, kūrybos ten buvo nulis. Jei būčiau rašiusi taip, kaip noriu, šimtuko nebūčiau gavusi“, – juokiasi mergina.

O Prancūzijoje ją mokė kitaip. „Pasakė temą ir liepė daryti, kaip tik norime. Nedavė jokios technikos. Pradžioje sėdėjau apstulbusi. Laisvė mane baugino, nežinojau, ką daryti. Buvau pripratusi, kad kažkas yra gerai, o kažkas blogai. O čia dėstytojai pažiūri, sako, kad įdomu, ir klausia, kodėl taip padariau, ką tuo norėjau pasakyti, gal kažką galima geriau. Per pirmus metus įgijau drąsos, išmokau eksperimentuoti, pajutau, kas yra laisvė kūryboje. Laisvės kaina tokia, kad bus visko, bet būti laisvam svarbiausia“, – sako Danutė.