Kai širdis priklauso dviem šeimoms: šaulys Paulius tuokėsi su uniforma

„Aš jaučiuosi neatsiejama Šaulių sąjungos dalimi, todėl ir tuoktis norėjau vilkėdamas paradinę šaulio uniformą“, – didžiuodamasis sako Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šaulys Paulius Stasiukaitis, prieš kelias dienas prie altoriaus amžiną meilę prisiekęs savo išrinktajai Marijai.

Pasimatymas Vasario 16-osios minėjime

Šaulys, neformaliojo švietimo mokytojas, jaunųjų šaulių būrelio vadovas Paulius su mokytoja Marija Trofimišinaite susipažino internete, o dabar jiedu ir kolegos – abu dirba Kauno rajono Raudondvario gimnazijoje.

„Taip patriotiškai viskas susiklostė, kad Vasario 16-ąją pradėjome draugauti“, – bendro kelio pradžią prisimena Marija.

„Kartu nuvykome į Vasario 16-osios minėjimą prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus“, – šypteli Paulius.

Jaunuoliai santuokai ryžosi kone po penkerių metų draugystės, kuriai bene didžiausiu išbandymu tapo koronaviruso pandemija, kai buvo ribojamas bendravimas, mat Marija gyveno Kauno rajone, o Paulius – Kaune.

„Pandemija neišskyrė, nors buvo, kai gyvai nesimatėme ir 2–3 mėnesius“, – sako Paulius, pačiame pandemijos įkarštyje savanoriavęs oro uoste, karštojoje koronos linijoje, pasienyje, blokpostuose.

Jaunas vyras net neabejoja, kad renkantis savo gyvenimo bendrakeleivį svarbiausia, jog abiejų vertybės nesiskirtų.

„Mane tas ir užkabino, kad labai daug bendrų dalykų mus siejo, nors visiškai iki tol vienas kito nepažinojome, neturėjome jokių bendrų draugų. Mano tėvai taip pat patriotiški, nuo mažens eidavome į valstybinių švenčių minėjimus, visada jas švęsdavome, vėliavą iškeldavome. Į ateitį mudu su Pauliumi žvelgiame taip pat – norime, kad mūsų šeima būtų patriotiška“, – paaiškina Marija.

Garsios giminės kraujas

Paklaustas, kodėl tapo šauliu, Paulius šypsosi: „Patriotiškumas, pilietiškumas persidavė iš kartos į kartą. Galiu sakyti, kad esu Šaulių sąjungos ideologo, vieno iš įkūrėjų Vlado Putvinskio Pūtvio prorovaikaitis. Mano proprosenelė buvo jo sesuo Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė, o garsusis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius – mano proprosenelis. Tiek V. Putvinskis-Pūtvis, tiek mano proprosenelis A. Žmuidzinavičius buvo šaulių sąjungos vadai, A. Žmuidzinavičius – ir šaulių žurnalo „Trimitas“ redaktorius. Iki šių dienų šeimoje šauliškumas gyvas. Turiu tris dėdes, kurie yra broliai, ir yra šauliai“, – apie savo šaknis pasakoja P. Stasiukaitis. Kaip V. Putvinskio-Pūtvio giminės palikuonis, jis taip pat priklauso ir V. Pūtvinskio-Pūtvio klubui.

„Vieną iš dešimties V. Putvinskio-Pūtvio priesakų tikrai kasdien vykdau: Švieskis ir šviesk. Šaulių sąjunga man davė labai daug, tad stengiuosi bent dalelytę to perduoti jaunajai kartai, pilietiškai ugdyti“, – priduria mokytoju ir jaunųjų šaulių būrelio vadovu dirbantis Paulius.

Ar jo ir Marijos vaikai taip pat bus šauliai? Marija tuo net neabejoja, o Paulius įžvelgia didelę šaulystės naudą jauno žmogaus gyvenime: „Bent šiek tiek pabūti jaunuoju šauliu tikrai verta kiekvienam vaikui: įgyti bazinių įgūdžių, išmokti teikti pirmąją pagalbą. Tas žinias man pačiam yra tekę praktiškai panaudoti. Manau, kad kiekvienas šaulys jau yra potencialus gelbėtojas: net ir Laisvės alėjoje gali tapti gelbėtoju, jei žmogui kas nors nutiko. Stresinėje situacijoje moki visai kitaip veikti, nepasiduodi emocijoms, galvoji galva ir veiki. O tuos įgūdžius suteikia Lietuvos šaulių sąjunga“.

Šaulio tarnystė – tarnystė visuomenei

Šaulystė Pauliui nėra tik deklaracija, tik viršelis, ji nuo 2014-ųjų persmelkusi visą Pauliaus, o dabar jau ir jo žmonos Marijos gyvenimą.

„Vladas Putvinskis-Pūtvis, jo sukurta Šaulių sąjungos ideologija yra kelrodė žvaigždė, kuri rodo, koks turi būti doras ir visuomeniškas pilietis. Yra Vlado Putvinskio-Pūtvio posakis: „Šaulys – tautos karys“. O karys turi būti pasitempęs, eiti iškelta galva ir tarnauti. Šaulio tarnystė yra tarnystė visuomenei. O tą tarnystę vykdyti, pagalvoti, ar teisingu keliu eini, padeda Vlado Putvinskio-Pūtvio ideologija“, – tvirtai savo nusistatymą dėsto P. Stasiukaitis.

Marija sako apie Vladą Putvinskį-Pūtvį daug sužinojusi Pauliaus šeimoje, susitikimuose su jo artimaisiais, kai vis ką nors įdomaus papasakoja. „O ir Pauliaus dėdė Stasys Pūtvis labai panašus į Vladą Putvinskį-Pūtvį, tai praktiškai realiame gyvenime gali matyti tarsi kopiją“, – detalėmis žavisi Pauliaus sutuoktinė.

P. Stasiukaitis didžiuojasi, kad ne tik V. Putvinskio-Pūtvio ideologija šiandien gyva. „Paplatiname internetu Vlado Putvinskio-Pūtvio knygelę „Giedrė“. Jis sugalvojo šitą vardą, o mano prosenelė, jo dukterėčia, buvo pirmoji Giedrė pasaulyje. V. Putvinskis-Pūtvis ir toliau prisideda savo darbais, nes už parduotas jo knygutes skiriame paramą Ukrainai“, – pasakoja garsios giminės palikuonis.

O jeigu sutinka kokią merginą ar moterį, vardu Giedrė, padovanoja proprosenelio knygelę, kad žinotų, iš kur tas vardas. „Laumių visi prisibijodavo, kad nenužiūrėtų, o Giedrė yra geroji laumė, giedro veido ir giedras žmogus“, – paaiškina Paulius.

Ar žmona nepavyduliauja?

Ar Marija nepavyduliauja, kad Paulius daug laiko praleidžia su šauliais? Ji sako tik besidžiaugianti, kad vyro veikla Šaulių sąjungoje yra labai prasminga.

„Būna, kad savaitgaliais išvažiuoja į pratybas, į šaudymus, bet žinau, kad jis daro tai, kas jam labai patinka, tai, kas teikia prasmę. Grįžta jis iš pratybų toks pakylėtas, nors, atrodo, ir pavargo fiziškai, ir oras ne visada būna geras, bet Paulius visas spindi. Jis džiaugiasi ne tik tuo, ką pats daro, bet ir galėdamas kitiems padėti: visada pastebi, kad kitam šauliui geriau pasisekė, kad jis patobulėjo. Tai jį tiesiog veža“, – pastebi Pauliaus išrinktoji.

P. Stasiukaitis neslepia –Šaulių sąjunga jam yra bendruomenė, kurioje jis jaučiasi savas.

„Tai didžiulė šeima – turiu labai daug brolių ir sesių, taip vieni kitus vadiname. Taip pat duoda puikų karinį rengimą, daug pirmosios pagalbos žinių ir įgūdžių, duoda erdvę, kur jaučiuosi esąs reikalingas ir naudingas, galiu save labai plačiai realizuoti, o tai yra vienas iš žmogaus poreikių“, – pasakoja P. Stasiukaitis.

Sveikinimas jaunavedžiams – ginklų arka

Paklaustas, kodėl nusprendė vestuvių dieną vilkėti šaulio uniformą, Paulius turi konkretų atsakymą: „Aš jaučiuosi neatsiejama Šaulių sąjungos dalimi. Ši tradicija atėjusi iš tarpukario, o aš siekiu palaikyti tradicijas. Kita vertus, tuokėmės Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, kur uniforma dera. Man tai yra labai brangus ir gražus apdaras. Kai dar tik galvojome apie vestuves, paklausiau savo damos, ar ji nieko prieš, kad tuokčiausi su uniforma. Marija labai nudžiugo ir pritarė tam“.

Po tuoktuvių ceremonijos jaunavedžius ant bažnyčios laiptų pasitiko bei iškilmingai pasveikino Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai, iš karabinų suformavę savotišką arką, per kurią jaunavedžiai žengė į šeimos gyvenimą. Tai iš tarpukario atėjusi šauliška tradicija, kuri tęsiama ir šiandien.

„Esu pats ne kartą per kitų vestuves stovėjęs toje garbės sargyboje tiek su kardu, tiek su ginklu. Susirenka ne tik svečiai, bet ir praeiviai stabteli, domisi, kas tuokiasi, žavisi, kaip gražiai ši tradicija atrodo. Jeigu jie gyvenime nesutinka uniformuotų žmonių, tai bent pamato tokiomis aplinkybėmis, pasidomi, daugiau sužino. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę ir privilegiją dabar pats patirti tai“, – prisipažįsta P. Stasiukaitis.

Anot jo, tai ne tik tradicija, bet Šaulių sąjungos populiarinimas, kaip ir birželio 27-ąją, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo dieną, kai šauliai visur eina vilkėdami šaulio uniformą.

„Tada pamatome, kiek daug visur turime brolių ir sesių šaulių. Gal net nežinojai, kad kaimynas šaulys, o pamatai tą dieną su uniforma, ir visai kitas santykis – pasitikėjimas juo išauga tūkstančiais kartų, nes tai savas žmogus, gyvenantis tomis pačiomis vertybėmis. Šaulių sąjunga yra patikimumo ženklas“, – tikina Paulius.

Jo sutuoktinė Marija taip pat labai džiaugėsi, kas jų šeimos kūrimo šventėje dalyvavo šauliai: „Mūsų santuokos ceremonijo dalyvavo ne tik mano ir Pauliaus šeimos, bet ir kita šeima – Pauliaus broliai ir sesės šauliai, nes tai – jo gyvenimo dalis“.

„Jeigu mes nesimokysim, nestovėsim ir nedarysim, nebus laisvos Lietuvos. O vaikučius aš noriu laisvoje Lietuvoje auginti ir ugdyti, kad jie niekada nepatirtų, kas yra raudonasis teroras. Kiekvienos pratybos, kiekvienas lietaus lašas, nukritęs ant manęs pratybose, yra investicija į laisvą Lietuvą. Jeigu nedarysiu aš, tai kas kitas?“ – retoriškai klausia šaulys P. Stasiukaitis.