Kai nori nuversti kalnus, bet susimauni

„Gulėdavau ir galvodavau: dar prieš kelis mėnesius vaikščiodavau su kostiumu, buvau visas gražus, kvepėjau, buvau pats sau „fainas“, dirbau dangoraižyje, matydavau visą Vilnių, o dabar guliu Londone, ant žemės, pasidėjęs galvą ant bicepso… Galvojau, kaip aš žemai nusiritau“, – atvirauja Saulius Alksnis, mokymų ir konsultacijų kompanijos pardavimų vadovas, vienas iš karjeros mentorystės platformos įkūrėjų. Tačiau dabar vyras žino, ką reiškia didžiuotis savimi, susimauti ir galiausiai suprasti, kad metas gyvenime kažką keisti.

„Aš galiu jau kalnus nuversti“

„Didžiavausi. Susimoviau. Supratau. Laimingos karjeros paslaptys“ – taip savo paskaitą pavadino lektorius. Visus šiuos etapus jam teko išgyventi pačiam. „Kai bandau atsekti, kada savimi didžiavausi, tai buvo tuomet, kai buvau pirmo ar antro kurso studentas. Nors tėvai visiškai išlaikė, nutariau, kad jau laikas imtis iniciatyvos ir užsidirbti pinigų“, – ima pasakoti S. Alksnis.

Pasvarstęs, kur atlyginimas būtų didžiausias, įsidarbino viename banke gyvybės draudimo srityje. Dabar vyras sako, kad ten ėmė dirbti ne laiku – ekonominės krizės Lietuvoje išvakarėse: „Vietoj to, kad rasčiau sprendimų, padėdamas žmonėms sutaupyti pinigų, sakydavau: „Žiūrėkite, duokite man šimtuką per mėnesį, padidinkime jūsų išlaidų krepšelį ir jūs būsite saugūs, laimingi.“

Skųstis darbo rezultatais nebuvo reikalo, nes pastangų S. Alksnis įdėdavo labai daug. Per dieną paskambindavo 100 žmonių, tad rezultatas iš principo negalėjo nuvilti. Pradėjo užsidirbti pinigų ir jau tada kažkur viduje ėmė savimi didžiuotis.

Į priekį atstatyta krūtinė, vadovės pagyros, paskatinimai tapo įprastu dalyku darbe. Neilgai trukus likimas suvedė su vienos mokymų ir konsultacijų kompanijos pardavimų vadybininke, kuriai siūlė draudimo paslaugas. Susižavėjusi jo gebėjimu paaiškinti ir įtikinti, ši netikėtai prasitarė, kad vietoj jos netrukus bus ieškoma naujo specialisto, tad paklausė, ar jo kandidatūrą galėtų pasiūlyti kompanijos vadovui. „Gerai, „važiuojam“ – taigi dabar aš galiu jau kalnus nuversti“, – tąsyk pamanė vaikinas.

Per darbo pokalbius visus stulbinęs savo gabumais, perspektyvomis, jis galiausiai tapo kompanijos dalimi. „Buvau jauniausias kada nors toje organizacijoje klientų vadybininkas. Ar jūs mano vietoje nepasididžiuotumėte?“ – šypsosi S. Alksnis.

Aukštai kilęs, žemai leisiesi

Dienos, kai darbe vaikščiodavo „rodydamas raumenukus, aukštai pakėlęs galvą ir nosį“, greitai praėjo. Bendraudamas su klientais, turinčiais gerokai daugiau patirties ir kompetencijų, jaunas darbuotojas atsimušdavo kaip į sieną. Nuolatinis linksėjimas galva kolegoms – neva viską supranti, pasak jo, buvo esminė klaida darbe.

„Atsimenu momentus, kai grįžtu iš darbo, esu įsitempęs, pirštai sugniaužti į kumštį… 22-ejų jaunas vaikinas geriu širdies lašiukus, nes man širdelę permušinėja“, – patirtimi dalijasi lektorius.

Nuleisti rankų jis neketino, nusprendė mokytis iš profesionalų, tokių kaip Steve‘as Jobsas, skaityti daug motyvuojančios, filosofinės literatūros, žiūrėti filmus apie garsiausius lyderius. „Visą laiką stengiausi atkartoti jų gyvenimus. Jei jie galėjo, kodėl aš negaliu?“ – svarsto jis.

Pirmiausia reikėjo išsikelti tikslų. Jų jaunuolis susikurdavo prieš kiekvienus Naujuosius metus. Tiesa, vėliau suprato, kad tai sukelia atvirkštinę reakciją: „Tie tikslai būdavo kasdien prieš mane – visur. Dabar suprantu, kad tai kelia labai daug streso, nes kasryt atsikeli ir supranti, kad dar ir to, ir to nepasiekei. Ir… susimoviau.“

Nesėkmė karjeros srityje lietuvį pastūmėjo vykti į emigrantų „rojų“ – Londoną. S. Alksnis turėjo tikslą užsidirbti pinigų ir susirasti universitetą, kur galėtų tobulinti savo kompetencijas. Prisiminimai apie laikotarpį Londone dabar dvejopi: vena vertus, ten praleistas laikas buvo geras, vyras dirbo kvalifikuotą darbą – buvo durininkas: „Dirbau po 12 val., 6 savaites dieninėje pamainoje, 6 – naktinėje. Dar po pusantros valandos trukdavo kelionė pirmyn ir atgal. O reikėdavo ir pavalgyti, numigti… Būdavo nelengva.“

Kita vertus, virtuvėje miegodavęs vyras suvokė, kad reikalai krypsta ne į gerąją pusę: „Galvojau, kaip aš žemai nusiritau.“

Grįžo ir įrodė savo vertę

Visgi S. Alksnis sako tuomet jautęsis laimingas, nes savo gyvenimą ėmė šiek tiek kontroliuoti. Suprato ir tai, kad tokių kaip jis – nepatenkintų darbu ar susimovusių – begalė. Pokyčiai prasidėjo, išvykus į Olandiją. Ten ėmė studijuoti tai, kaip mokosi žmonės: kaip priima informaciją, dirba grupėse ir t. t. Negana to, jis vėl įsidarbino naktinėje pamainoje durininku.

Tai buvo fantastiškas laikas. „Kas vakarą, kai eidavau miegoti, aš jausdavausi priaugęs kokį kilogramą raumenų. Eidavau miegoti žymiai stipresnis, nei atsikeldavau. Jaučiausi nepalyginamai geriau nei tuomet, kai dirbau mokymų ir konsultacijų kompanijoje. Jaučiau, kad su manimi vyksta geri dalykai“, – atskleidžia vyras.

Ugdymo specialistas sako, kad žmogus turi išsikelti ne per didelį ir ne per mažą tikslą – tokį, kuris reikalautų vos daugiau jūsų kompetencijų, nei turite. Yra išskiriamos 3 darbuotojų rūšys: naujokas, praktikas, ekspertas. Iš karto ekspertu netapsite. Pirmiausia atsiduriate naujoko vietoje, po kurio laiko tampate praktiku ir tik vėliau ekspertu.

Kur suklydo S. Alksnis? „Kai aš dirbau toje mokymų ir konsultacijų kompanijoje, nežiūrėdavau, iš ko galiu pasimokyti, aš iškart „šokdavau“ prie ekspertų. Dar kvailiau, kad nusprendžiau mokytis iš knygų. Jei, būdamas naujoku, bendrauju su geriausiu ekspertu toje srityje, tikėtina, kad mes kalbame kitokiomis sąvokomis. O praktikas yra tas, kuris prieš keletą metų buvo jūsų rogėse. Vadinasi, žino visus pavyzdžius, su kuo susiduriate, ko bijote“, – pasakoja jis.

Galiausiai vyras suprato, kad Olandijoje jį supo panašaus lygmens ir kompetencijų žmonės, tad ir savijauta buvo kitokia. Bestudijuojant kartu su grupės draugais, atsirado tikslas drąsiai sakyti savo nuomonę, nebijoti, mokytis iš šalia esančiųjų, kurie nėra ekspertai, bet turi panašios patirties. S. Alksnis suvokė, kaip svarbu dalytis savo patirtimi, žiniomis su kitais.

Grįžęs į Lietuvą, vyras įsidarbino toje pačioje mokymų ir konsultacijų kompanijoje, kurioje, kaip pats sako, vaikščiodavo išpūtęs krūtinę ir vaidino viską suprantantį. „Jiems tai buvo nemaža rizika, nes pirmąkart man nepavyko. Tačiau vėliau mano požiūris jau buvo pasikeitęs: nebebijojau klysti, pripažinti klaidų ir klausti. Ir po kurio laiko tapau tos įmonės pardavimų vadovu“, – džiaugiasi vyras.

Tai kokios gi tos laimingos karjeros paslaptys? Lektorius pabrėžia, kad jos labai paprastos: tereikia patirtį ir žinias imti iš šalia esančių žmonių.

„Esu 100 proc. įsitikinęs, kad kiekvienas iš jūsų surastų kitą žmogų, kuris galėtų padėti žengti tuos kelis žingsnius į priekį. Bet reikia ir duoti. Vienas mano pažįstamas yra metaforiškai pasakęs: įsivaizduokime, kad aš esu ekspertas – pilna vandens stiklinė. Tam, kad daugiau sužinočiau, turiu truputį nulieti to vandens. Jo nuliejimas – savo patirties perdavimas kažkam kitam. Liaudiškai tariant, tai yra mentorystė.“