Kai mirties bausmė įvykdoma nesėkmingai: netyčia nuplėšta galva ir „iškepęs“ kalinys

Mirties bausmė vis dar plačiai taikoma įvairiose pasaulio šalyse, nors už žmogaus teises kovojančios organizacijos vadina ją žiauria, nehumaniška ir siekia jos panaikinimo. Remiantis naujausiais „Amnesty International“ duomenimis, 55 šalyse vis dar taikoma mirties bausmė, devyniose iš šių šalių ji skiriama tik už pačius sunkiausius nusikaltimus, tokius kaip serijiniai nužudymai ar karo nusikaltimai. 23-jose šalyse mirties bausmė galioja, tačiau nei viena egzekucija nebuvo įvykdyta pastaruosius 10 metų.

Egzekucijų skaičiumi pasaulyje pirmauja Kinija, myriop pasiunčianti daugiau kaip 1000 žmonių per metus, tačiau realus skaičius gali būti daug didesnis, mat daugelis atvejų niekur neviešinami ir yra valstybės saugoma paslaptis. Antrojoje vietoje rikiuojasi Irakas su beveik 600 egzekucijų, trečioje – Saudo Arabija su 196. Ketvirtas yra Egiptas, penktojoje vietoje – Jungtinės Amerikos Valstijos, kur per metus mirties bausmė įvykdoma maždaug 18-ai nuteistųjų.

Tokia bausmės forma kelia aršias diskusijas visuomenėje. Vieni mano, kad „akis už akį“ principas yra teisingas ir gyvybę kitam atėmęs asmuo pelnytai turi atiduoti savąją. Kiti įsitikinę, kad civilizuotoje visuomenėje tai yra visiškai nepriimtina ir žiauru. Turint omenyje, kad kai kuriose šalyse žmonėms vis dar kirsdinamos galvos, jie kariami ar užmėtomi akmenimis, yra pagrindo su šia nuomone sutikti. 

Nors XXI-ajame amžiuje deklaruojama, kad mirties bausmės vykdomos kaip įmanoma humaniškiau, kad pasmerktasis kuo mažiau kankintųsi ir nejaustų skausmo, neretai pasitaiko, jog ne viskas klostosi sklandžiai ir egzekucijos stebėtojai tampa siaubingos nuteistojo agonijos liudininkais. Štai keli itin „nesėkmingi“ atvejai, privertę pasaulį sulaikyti kvapą ir dar kartą pamąstyti, ar ši bausmės forma iš tiesų neturėtų būti visam laikui panaikinta. 

Eva Dugan (1878–1930) Arizona, JAV

Ši iš pirmo žvilgsnio mielai atrodanti moteris 1927-ųjų sausį nugalabijo fermos, kurioje dirbo, šeimininką, taip pat buvo teisiama už automobilio vagystę. Jai skirta mirties bausmė pakariant.

Dieną prieš egzekuciją sklido gandai, kad ji bandė nusižudyti. Jos kameroje buvo atlikta krata, konfiskuotas butelis amoniako ir trys skutimosi peiliukai, paslėpti suknelėje.

Žudikės prašymas suteikti jai malonę dėl psichikos ligos buvo atmestas ir 1930-ųjų vasario 21 dieną, 5 valandą ryto ji buvo nuvežta į kartuves. Eva Dugan buvo pirmoji moteris, kuriai valstybė įvykdė mirties bausmę ir pirmoji egzekucija Arizonos istorijoje, kurią buvo leista stebėti ir moterims.

Lipdama į kartuves nuteistoji atrodė stoiškai rami. Ji net pasakė sargybiniams: „Nelaikykite mano rankų taip stipriai, žmonės manys, kad aš bijau“. 

Ji šiek tiek drebėjo, kai kilpa buvo užrišta ant kaklo ir neigiamai papurtė galvą, kai budelis paklausė, ar nori tarti paskutinį žodį. 

Kai po pamerktosios kojomis atsivėre grindys ir ji krito, staiga pasigirdo į garsų spragtelėjimą panašus garsas. Evos Dugan galva nuriedėjo prie egzekucijos žiūrovų kojų. Jos širdis toliau pumpavo kraują ir iš kaklo arterijų šis tryško fontanu. Pamatę šią makabrišką sceną nualpo penki liudininkai. Pasirodo, budeliai neapskaičiavo pasmerktosios kūno masės ir virvės storio santykio, todėl ši kritimo iš aukštai metu tiesiog nupjovė moters galvą.

1934-aisias Arizonoje kartuvės buvo pakeistos dujų kamera.

William Francis Kemmler (1860– 1890) Niujorkas, JAV

1889-ųjų kovą šis vyrukas kirviu užkapojo savo sugyventinę Tillie Ziegler, už tai tų pačių metų gegužę buvo nuteistas mirties bausme. Kemmleris tapo pirmuoju istorijoje asmeniu, kuriam mirties bausmė buvo įvykdyta elektros kėdėje. Tiesa, nors naujojo egzekucijos metodo sumanytojai prieš tai eksperimentuodami sėkmingai elektros srove nugalabijo arklį, Kemmleriui taip „nepasisekė“.

Egzekucijos rytą, 1890-ųjų rugpjūčio 6-ą dieną Kemmleris buvo pažadintas 5.00 val. Jis greitai apsirengė kostiumą, baltus marškinius, užsirišo kaklaraištį. 6.38 val. Kemmleris įžengė į egzekucijos kambarį. Jis atsisėdo ant kėdės, bet prižiūrėtojas liepė atsikelti, kad kostiume būtų išpjauta skylė, per kurią būtų galima prijungti antrą elektros laidą. Tai buvo padaryta ir Kemmleris vėl atsisėdo. Jis buvo pririštas prie kėdės, uždengtas veidas, o ant plikos galvos uždėtas metalinis elektrodas. Tuomet budelis nuspaudė jungiklį ir elektros srovė ėmė tekėti pasmerktojo kūnu. 

Generatorius buvo įkrautas 1000 voltų, kurių turėjo pakakti, jog Kemmleris netektų sąmonės ir sustotų jo širdis. Srovė per Kemmlerį praėjo 17 sekundžių. Išjungus elektros kėdę, jau norėta vyrą paskelbti mirusiu, tačiau egzekucijos žiūrovai pastebėjo, kad šis dar kvėpuoja. Gydytojui įsitikinus, kad širdis tebeplaka, kilo nemenkas sąmyšis ir liepta nedelsiant vėl paleisti srovę. 

Šį kartą Kemmleris buvo nukrėstas 2000 voltų srove. Kraujagyslės po jo oda nuo tokios įtampos pajuodo ir plyšo, plaukai aplink elektrodą ant galvos ėmė smilkti. Pasklido nepakeliama degančios mėsos smarvė, kai kuriuos žiūrovus supykino ir jie ėmė bėgti iš egzekucijos kambario. 

Agonija truko maždaug aštuonias minutes, kol pasmerktasis pagaliau tikrai paskelbtas mirusiu. Po šio fiasko patalpos dar ilgai dvokė, o liudininkai kalbėjo, kad Kemmleriui būtų daug labiau pasisekę, jei  šis būtų pakartas. 

Allen Foster (1917–1936) Šiaurės Karolina, JAV

19-metis juodaodis Allenas Fosteris tapo pirmuoju asmeniu Šiaurės Karolinoje, kuriam mirties bausmė buvo atlikta naudojant mirtinai nuodingas dujas. Tačiau tragiška buvo ne tik jo egzekucija, bet ir visas „teismo“ procesas, apnuoginęs rasizmo stigmą Jungtinėse Valstijose.

Allenas Fosteris buvo neturtingas juodaodis, be to, turėjo protinę negalią. Jaunuolis buvo uždarytas į specialią juodaodžių stovyklą prasižengusiems, už tai, kad būdamas alkanas pavogė kelis kiaušinius.

1935-ųjų rugsėjo 28 dieną jis paliko stovyklą ir nuėjo kaimo keliu link vietinio baltaodžio ūkininko sodybos. Vėliau ūkininko žmona tikino, kad jis atėjęs į namus reikalavo pinigų, tada trenkė jai per galvą buteliu ir išprievartavo. Po šešių savaičių Allenas Fosteris buvo nuteistas mirties bausme, jei tik galima tai pavadinti teismo procesu. Iš esmės, tai buvo baltaodės žodis prieš juodaodžio. Kadangi tais laikais Amerikoje vyravo rasinė neapykanta, niekas net nebandė įrodinėti, kad protiškai neįgalus jaunuolis nekaltas. 

Alleno Fosterio egzekucija buvo pirmoji Šiaurės Karolinoje, atlikta dujų kameroje. Dujos turėjo pakeisti mirtį elektros kėdėje, kaip neva „humaniškesnis“ būdas. Dujos puikiai atliko savo „darbą“, kai prieš kelias savaites buvo išbandytos su pora šunų.

1936-ųjų sausį Fosteris buvo atgabentas į naujutėlę, ką tik įrengtą mirties kamerą. Jis vilkėjo tik medvilnines trumpikes ir drebėjo iš šalčio. Vaikinas buvo pririštas prie kėdės, ant krūtinės priklijuotas stetoskopas, o priešais jį stovėjo indas su druskos rūštimi. 

Budelis patraukė virvelę, ir kalio cianido granulės įkrito į rūgštį. Pasklido balkšvai pilki garai, kurie greitai apgaubė Fosterį. Jaunuolis įkvėpė šių garų, o kai iškvėpė, atrodė, kad jis rūko cigaretę. Tada vėl įkvėpė. Po dviejų minučių ir keliolikos tokių įkvėpimų jis vis dar buvo sąmoningas ir kartojo, kad yra nekaltas.

Praėjo daugiau laiko. Fosteris pradėjo mėtyti galvą į šalis, jo akys išsipūtė ir ėmė nenatūraliai vartytis, kūną tampė konvulsijos. Praėjo 10 agonijos minučių, jaunuolis duso, raitėsi, trūkčiojo, o jo akys visą laiką groteskiškai vartėsi. Egzekuciją stebėję gydytojai jau svarstė grįžti į kamerą ir įdėti į lėkštę daugiau granulių. Tik po 12 minučių kalinys pagaliau buvo paskelbtas mirusiu.

Vienas iš egzekucijos stebėtojų, buvęs 153-jų mirties bausmių liudininku, pavadino tai „barbariškiausiu dalyku, kokį kada nors yra matęs“.

Clayton Lockett (1975–2014) Oklahoma, JAV

Šio vyruko nusikaltimų istorija buvo iš tiesų spalvinga: jo sąraše – pirmojo laipsnio žmogžudystė, 7 išprievartavimai, 4 pagrobimai, 2 apiplėšimai, vagystė, 2 ginkluoti užpuolimai ir kiti smulkesni nusižengimai. 2000-aisiais už visus juodus darbelius  Lockettas buvo nuteistas myriop.

Locketto egzekucija vyko Oklahomoje, 2014-ųjų balandžio 29-ąją ir ji iš karto prasidėjo problemomis. Medikai niekaip nerado kraujagyslės, kur galėtų įbesti adatą, per kurią į jo kraują turėjo būti suleisti nuodai. Du kartus jie bandė įkišti adatą į kairę ranką, bet nepavyko. Tada bandė į žasto veną, bet bandymas irgi buvo nesėkmingas. 

Netekę kantrybės, paprašė atvykusio gydytojo Johnny Zellmerio pagalbos, šis tris kartus bandė įvesti adatą į Locketto kaklo Jungo veną, bet jam nepavyko. Tada išbandė veną, esančią šalia raktikaulio, dvi kairės pėdos venas, tačiau visi bandymai vėl baigėsi nesėkme. Galiausiai pavyko įvesti adatą į veną kirkšnyje.

Egzekucija prasidėjo 18.23 val. Pirmiausiai buvo suleistas preparatas midazolamas, kuris yra stiprus anestetikas, numalšinantis skausmą ir stipriai raminantis. Kai 18.33 val. Lockettas buvo paskelbtas praradusiu sąmonę, suleisti kiti du vaistai – raumenų paralyžių sukeliantis vekuronio bromidas ir širdies veiklą stabdantis kalio chloridas. Tačiau 18.36 val., praėjus trims minutėms po to, kai buvo pripažintas praradusiu sąmonę, Lockettas pradėjo smarkiai muistytis, pakėlė galvą ir ėmė dejuoti. Jis bandė pakilti nuo stalo ir sunkiai, netolygiai kvėpavo. Buvo akivaizdu, kad vyras jaučia siaubingą skausmą. Situacija darėsi nebevaldoma ir vienas iš dalyvaujančių gydytojų 18.56 val. sustabdė egzekuciją. Lockettas buvo paskelbtas mirusiu 19.06 val. Jis mirė dėl širdies smūgio po 33 minučių agonijos.

Vėlesnis tyrimas parodė, kad visi trys vaistai buvo tinkamai suleisti. Tačiau adata pasislinko iš vietos ir nepavyko suleisti visų medikamentų, kurie buvo paruošti egzekucijai, dalis jų nutekėjo ne į veną, o pro šalį. Kitaip tariant, nuodų koncentracija kraujyje buvo per maža, kad sukeltų greitą mirtį. Vietoje to, tai tapo pusvalandžio agonija pasmerktajam. 

Įprastai nuo mirtinos injekcijos kaliniai miršta per 6–12 minučių.