Kai menas prabyla apie negalią. Prof. Vytauto Gudonio monografijoje dėmesys kintančioms visuomenės nuostatoms į žmones, turinčius negalių

Visą gyvenimą kauptą faktinę istorinę ir kitą medžiaga apie žmones, turinčius negalių, savo ir kolegų atliktų tyrimų rezultatus bei nuo jaunystės kolekcionuotas meno darbų reprodukcijas aklumo tema Šiaulių universiteto profesorius Vytautas Gudonis įprasmino neseniai išleistoje monografijoje.

Šis V. Gudonio pomėgis unikalus, mat jo akiratyje ne bet kokie, o neregius vaizduojantys kūriniai. Šiandien šioje kolekcijoje – jau apie 6 000 tokių reprodukcijų, o kiekviena jų byloja apie kintančias visuomenės nuostatas į negalią turinčius žmones, kurias kiekvienas menininkas, atstovaudamas savo gyvenamąjį metą,pateikia kūriniuose. Anot profesoriaus, daugelis meno darbų suteikia informacijos apie neįgaliųjų galimybes, kurių nežinodami žmonės susikuria negatyvias nuostatas, stereotipus ir mitus.

Apie naujai pasirodžiusią profesoriaus monografiją „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“, apie meno ir negalios ryšį bei apie tai, kaip kito visuomenės nuostatos į neįgaliuosius ir kas tam daro didžiausią įtaką, pasakoja prof. V. Gudonis.

- Monografija negalios tema – svarbus darbas, tačiau apie tai esate parašęs dar ir ne vieną straipsnį, apskritai, tai vienas pagrindinių jūsų mokslinių tyrimų laukų. Kodėl ši tematika jums tokia svarbi?

Negalios tematika man yra artima. Vaikystėje turėjau kiemo draugą, kuris mikčiojo. Gal todėl pirmoji įgyta kvalifikacija specialioji pedagogika ir logopedija. Dar studijų metais keletą metų dirbau tuometinėje pagalbinėje internatinėje mokykloje auklėtoju ir mokytoju su vaikais, turinčiais intelekto sutrikimų.

Atsakant į savaime kylantį klausimą, kodėl knyga skirta sensorinei negalei, aklumui, reikėtų daryti trumpą ekskursą į netolimą praeitį. Kaip dažnas jaunuolis, gimęs netrukus po Antrojo pasaulinio karo, norėdamas padėti šeimai, gavęs pasą, perėjau mokytis į suaugusiųjų vakarinę vidurinę mokyklą ir įsidarbinau Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“. Įgijau metalo tekintojo specialybę. Tuo metu tarp įmonių buvo populiarios meno saviveiklos apžiūros – konkursai. Mokydamasis dieninėje mokykloje lankiau liaudies šokių grupę, todėl tuometinės Lietuvos Aklųjų draugijos Šiaulių gamybos – mokymo kombinato šokių kolektyvo vadovo buvau pakviestas dalyvauti ruošiantis vienai meno apžiūrai. Tada pirmą kartą susipažinau su aklais ir silpnai matančiais žmonėmis. Mane maloniai stebino gražūs neregių ir reginčiųjų žmonių santykiai, jų tarpusavio pagalba. Pakviestas dirbti į šią įmonę, nedvejodamas priėmiau pasiūlymą nė nenutuokdamas, kad visas mano gyvenimas ateityje bus susietas su neregių problemomis. Kartu su neregiais dirbau cecho darbininku, metodininku, meistru, gamybos mokymo vyr. inžinieriumi.

Vėlgi, suprantama, įgyta antroji aklųjų ir silpnaregių mokyklos pradinių klasių mokytojo kvalifikacija. Šalia kitų darbų dirbau ir tuometinėje Kauno suaugusių aklųjų ir silpnaregių mokyklos Šiaulių skyriuje, kur mokiau Brailio rašto, vedžiau kitas pamokos. Vėliau greta darbo universitete, teko teikti psichologinę pagalbą Šiaulių Petro Avižonio ir Panevėžio „Linelio“ tuometinių regos centrų ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems regėjimo sutrikimų, bei suaugusiesiems, staiga dėl traumų netekusiems ar laipsniškai netenkantiems regėjimo dėl diabeto ir kitų ligų. Ne vienam turbūt žinoma savo laiku plačiai nuskambėjusi Larisos Dacenko gyvenimo istorija, kuriai teko teikti psichologinę pagalbą. Keliant kvalifikaciją tiek pedagogikos daktaro, tiek psichologijos habilituoto daktaro disertacijos buvo rengtos iš aklųjų problematikos.Todėl betarpiški ilgamečiai ir įvairiapusiai socialiniai kontaktai su įvairaus amžiaus – nuo ikimokyklinuko iki suaugusiųjų – asmenimis, turinčiais regėjimo sutrikimų, sudarė palankias sąlygas tinkamam jų raidos ir socializacijos pažinimui. Ši patirtis ir apsprendė mokslinių tyrimų lauką ir su tuo susijusias publikacijas.

- Kada atėjo supratimas, kad negalia mene yra tas tematinis kontekstas, kuris vertas tokio išsamaus nagrinėjimo?

Supratimas atėjo labai netikėtai. Nuo septyniolikos metų pradėjau kaupti meno darbų neregių tema reprodukcijas. Pirmoji jų buvo Vinco Smakausko paveikslo „Aklas elgeta su berniuku“ spalvota reprodukcija, rasta tuometiniame „Švyturio“ žurnale. Konsultacijos metu dėl antrosios disertacijos Sankt Peterburgo tuometinio A. Gerceno pedagoginio instituto tiflopedagogikos katedros vedėjas profesorius Aleksėjus Litvakas, pažiūrėjęs į darbo turinį, paklausė: „O kur tavo kolekcija?“ Suglumau nesuprasdamas, kokios gali būti sąsajos tarp mano kolekcijos ir neregių integracijos į visuomenę problemų. Profesorius pasakė man itin svarbią mintį, kad kiekvienas menininkas, atstovaudamas gyvenamąjį metą, savo kūriniuose pateikia to laiko informaciją, atspindinčią visuomenės nuostatas į negalią turinčius žmones. Man, lyg Helenai Keler, kurčneregei mergaitei, stovėjusiai prie vandens kolonėlės, atsirado turimos kolekcijos vertės supratimas. Tokiu būdu minėta kolekcija, siekianti 6 000 meno darbų reprodukcijų, kuriose vaizduojamas neregys, tapo tyrimo objektu.

- Papasakokite apie savo knygą – ką skaitytojas joje ras, kokias temas, idėjas, įžvalgas jums buvo svarbu paliesti?

Pirmoje knygos dalyje „Visuomenės nuostatos į neįgaliuosius istorijos raidoje kaip jų socialinio statuso išraiška“ skaitytojai galės susipažinti su visuomenės nuostatų į žmones, turinčius negalių, dinamika nuo antikos iki šių dienų. Antroje dalyje „Neįgalaus žmogaus įvaizdis ir jo interpretacija kultūros pavelde“ turės galimybę susipažinti su neregio muzikanto, neregio elgetos įvaizdžiu. Tačiau visur laikomasi chronologijos, pavyzdžiui, neregio muzikanto įvaizdis pateikiamas pradedant senovės Egipto menu, baigiant Naujausiais laikais, elgetos – nuo senovės Peru meno iki Naujausių laikų ir panašiai. Pateikiama įžymių neregių vaizduojamajame mene portretų galerija, pradedant Homeru ir baigiant italų tenoru Andrea Bočeliu, ne kartą koncertavusiu Lietuvoje. Tarp 27 personalijų pristatyti 4 įžymūs Lietuvos neregiai. Išskirtinis dėmesys skirtas neregės moters įvaizdžio vaizduojamajame mene perteikimui bei jautriai temai – neįgalieji karų aukos. Skaitytojus gali sudominti kiek mažiau žinoma neregių dailininkų bei dailininkų, neturinčių ar nevaldančių rankų, kūryba. Besidominčius menu gali sudominti neregio įvaizdis japonų miniatiūroje bei aklumo kaip metaforos ir simbolio tema, filatelistus – neregio įvaizdis ir aklumo tema filatelijoje ir kitos temos. Tačiau visame darbe raudona gija perteikiama idėja, kad meno kūriniai iliustruoja visuomenės nuostatų į žmones, turinčius negalių, dinamiką istorijos raidoje, o nuostatos į neįgaliuosius atspindi konkrečios visuomenės kultūrinę brandą.

- O kuo monografija ypatinga neįgaliesiems?

Rengdami knygą stengėmės, kad ji būtų lengvai suvokiama ir žmonėms apie kuriuos rašome. Viena iš pirmųjų mūsų monografijų buvo prieinama neregiams, nes buvo atspausdinta reljefiniu Brailio raštu. Šiandien neregiams tampa prieinamas ir reginčiųjų raštas. Šiaulių universiteto bibliotekoje, atviroje visiems miesto gyventojams, yra įrengta darbo vieta neregiui skaitytojui su technine įranga, tarp kurios ir reginčiųjų rašto garsinis skaitymo aparatas, gebantis versti ir garsinti tekstą net iš keliolikos kalbų.

Todėl mūsų parengtos knygos medžiagos pateikimo specifiškumo esmę sudaro siekis, kad neregys, skaitydamas tekstą specialia aparatūra ar padedamas pagalbininko, galėtų susidaryti elementarius pateikiamų ir aptariamų meno darbų vaizdinius. Tuo tikslu prieš vaizduojamojo meno iliustracijos aprašą pateikiama trumpa menininko biografija, įgalinanti skaitytoją geriau suvokti menininką ir laikmetį, kuriame jis gyveno. Stengiausi rašyti suprantama kalba, neįmantrauti, kad skaitytojui nereikėtų ieškoti tarptautinių žodžių žodyno.

- Ar svarstėte, skaičiavote, kiek maždaug laiko truko monografijos rengimas?

Medžiaga aklumo tematika buvo pradėta kaupti nuo septyniolikos metų. Monografijos tekstas pradėtas dėlioti prieš dešimtmetį. Sąmoningai neskubėjau, nes šis darbas buvo be galo malonus. Kad tuo patikėtumėt, pasakysiu, kad dėl šio darbo atsisakiau taip pat mėgstamos žvejybos, nes visas laisvalaikis buvo skiriamas šios temos gvildenimui.

- Kas sunkiausia buvo rengiant leidinį?

Savo kolekcionavimo aistra užkrėčiau ne vieną bičiulį, su kuriais dažnai po pasisveikinimo sekdavo tradicinis klausimas: „Kaip tavo aklieji?“ Kas reikšdavo – kaip tavo kolekcija? Kaip tavo knyga? Medžiagos rinkimas taip pat malonumas. Aplankyta apie 40 šalių, kurių pirmos svarbos objektai buvo muziejai. Žinoma netrūko ir kuriozų. Jei vasaromis dirbdamas Sankt Peterburgo Ermitažo mokslinėje bibliotekoje turėjau leidimą fotografuoti rateliais man atvežtas odiniais viršeliais, metalu kaustytas Biblijas ar kitas retas knygas, tai užsienio šalyse, pavyzdžiui, Egipto Mirusiųjų slėnio Faraonų kapavietėse Luksore, ar kitų šalių muziejuose, kaip nedrausmingas lankytojas, kartais nusižengdavau taisyklėms. San Paulo meno muziejuje slapta bandydamas nufotografuoti mane dominantį paveikslą, staiga pajutau į nugarą įremtą šautuvo vamzdį. Mirtinai išsigandęs vos išsisukau. Jei San Peterburgo Ermitažo salėse budi inteligentiškos žilagalvės močiutės, tai Brazilijos pagrindiniuose muziejuose – karabinais ginkluoti kareiviai.

Bičiuliai kolekcininkai dr. Algirdas Mažuika, Petras Kaminskas, šviesios atminties prof. Vytenis Rimkus, parašęs šiai knygai pratarmę ir, deja, nesulaukęs jos pasirodymo, ir kiti pildė mūsų kolekciją. Sunkiausia buvo atrinkti knygai iliustracijas dėl jų gausos.

- Ar yra temų, kurias dar norėtumėte nagrinėti ir realizuoti panašia forma? Galbūt šis darbas negalios tematika nėra paskutinis ir planuojamas knygas pratęsimas?

Pirminis knygos variantas buvo išties didelės apimties. Čia, kaip dažnai būna, padėjo žvilgsnis iš šalies. Esu dėkingas Šiaulių universiteto mokslo ir meno prorektorei profesorei Dianai Cibulskienei, patarusiai rengti monografijos antrąją dalį, kuri turėtų atskleisti neregio įvaizdį literatūroje. Čia deramą vietą turėtų užimti mitų, tautosakos, prozos ir poezijos kūrinių negalios tema analizė.

- Vyresni žmonės neretai prasitaria, kad anksčiau neįgaliųjų nematydavo tiek, kiek jų mato dabar. Papasakokite, ką galima pasakyti apie neįgaliųjų atskirtį?

Reikėtų paminėti faktą, kad savo laiku neregiai mūsų šalyje buvo dalinai izoliuoti nuo visuomenės. Po Antrojo pasaulinio karo žmonėms, turintiems regos negalią, penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose buvo įkurtos specializuotos gamybos – mokymo įmonės. Šių žmonių patogumui greta minėtų gamybos įmonių buvo statomi gyvenamieji namai neregiams ir jų šeimoms, parduotuvės, bibliotekos, kultūros namai, sporto salės ir net kurį laiką funkcionavusios Kauno suaugusiųjų aklųjų mokyklos filialai. Taip nepastebimai didžiuosiuose Lietuvos miestuose atsirado penki aklųjų miesteliai. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie tuometinę specialiojo ugdymo sistemą. Nederėtų tuometinių specialiųjų mokyklų vadinti „gulagais“, nes dažniausiai tose internatinėse mokyklose vaikams, ypač iš probleminių šeimų buvo svarbus tiek maitinimas, tiek tuometinėse pagalbinėse mokyklose vykdomas profesinis rengimas. Kitas dalykas, šios ugdymo įstaigos buvo labai uždaros, o tokių vaikų tėvai neturėjo galimybės rinktis ugdymo įstaigos, tokiu būdu buvo pažeidžiamos ir tėvų teisės. Apie tai visuomenės veikėjas, publicistas neregys Antanas Jonynas yra taikliai pasakęs, kad aklojo gyvenimo kelias – tai kelias iš rezervato į rezervatą: specialusis darželis, specialioji mokykla, specializuota įmonė. Taigi, jei reikalų neturi miesto rajone, kur gyvena neregiai, galėjai jų ir nepamatyti. Nežinant potencialių neregių galimybių negalima buvo tikėtis adekvačių visuomenės nuostatų jų atžvilgiu.

- Kas turi didžiausią įtaką formuojant požiūrį į neįgaliuosius?

Nuostatų užuomazgų į žmones, turinčius negalių, jų ištakų turėtume ieškoti šeimoje, kur dar iki trejų metų vaikas viską mato, viską girdi ir, mėgdžiodamas artimiausios aplinkos žmones, susidaro savo žinojimą. Kiek šeimos santykiuose rasis empatijos, tolerancijos, atjautos, savitarpio pagalbos, tiek jos perims mažylis. Ilgametė praktinio darbo su ikimokyklinio amžiaus vaikais patirtis leidžia daryti prielaidą, kad ikimokyklinuko elgesys atspindi jo šeimos narių santykius bei vertybes. Integruoto ugdymo procese pastebima svarbi pozityvi aplinkybė – vaiko, sužinojusio apie „kitokius“ bendraamžius, požiūris į šį kitoniškumą tiesiogiai priklausys nuo ikimokyklinio ugdymo įstaigos auklėtojos ar pirmos klasės mokytojos gebėjimo pristatyti tą skirtingumą. Taip pat pastebėta – kuo jaunesnis vaikas, tuo lengviau priima net sunkią negalią turintį bendraamžį, nes jo dar neslegia suaugusįjį lydinčios baimės ar stereotipai. Neretai ikimokyklinukas šį žinojimą ir auklėtojų perteiktą pozityvų požiūrį į kitokius vaikus atneša į šeimą. Pirmaklasiams svarbus jų mokytojos požiūris į kitokį bendraamžį, kuris bus ar mokytojos „galvos skausmas“, „pamokos trukdytojas“, ar toks pat kaip visi, tik daugiau dėmesio, empatijos ir tolerancijos reikalaujantis ugdytinis. Mokytojui savo požiūrio nereikia net verbalizuoti: vaikai simpatiją/antipatiją puikiai atkoduos iš ugdytojos mimikos ar gestų. Pedagogo mimika ir gestai tarnaus signalu, kad iš jos ar jo pertraukų metu, kai nemato suaugusieji, galima bus arba tyčiotis, arba tinkamai bendrauti. Patyčių faktas tarp pirmaklasių leidžia prognozuoti netinkamą pedagogo pasirinktą ugdymo strategiją.

- Kaip pasikeitė visuomenės požiūris į negalią per pastaruosius tris dešimtmečius, koks jis yra dabar?

Pirmiausia, pastebime, kad žmonės, turintys negalių, tapo dažniau matomi tiek mokslo, tiek visuomeninėje veiklose. Gražiu pavyzdžiu gali būti fizinę negalią turinti Jūratė Ruškė, 2014 metais Šiaulių universitete sėkmingai apgynusi daktaro disertaciją „Asmenų su negalia orumo konstravimas sąmoningumo ugdymosi strategijomis“. Faktai, kad žmonėms, turintiems negalių, suteikiami garbės piliečių vardai, kad jie renkami į LR Seimą ar gauna Vyriausybės apdovanojimų lyg ir sakytų, kad neįgalieji nediskriminuojami. Tačiau jei jūs paklaustumėte manęs, ar mūsų šalyje diskriminuojami neįgalieji, atsakyčiau – taip. Jau vien faktas, kad parolimpinių žaidynių nugalėtojai gauna kur kas mažesnius honorarus nei negalių neturintys olimpinių žaidynių prizininkai, iliustruoja akivaizdžią diskriminaciją. Mūsų atlikti 1990 ir 2018 metų tyrimai parodė nežymius pozityvius visuomenės nuostatų į asmenis, turinčius negalių, poslinkius ir patvirtino prielaidą, kad visuomenės nuostatos yra itin lėtai kintantys fenomenai.

Visuomenė tampa humaniškesnė, kultūrinis žmonijos paveldas tampa labiau prieinamas žmonėms, turintiems negalių. Todėl didžiausiuose pasaulio muziejuose, paveikslų galerijose vis dažniau matome stovinčius prie meno kūrinių neregius, per ausines besiklausančius gido pasakojimų, kai kur leidžiama eksponatus liesti rankomis. Ne išimtis ir Lietuva. Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus ekspozicija „Muziejus neregiams“, kurioje eksponuojami gerai žinomų menininkų kūriniai. Čia savomis rankomis galima paliesti Roberto Antinio, Gintaro Kamarausko, Virginijaus Kašinsko ir kitų menininkų darbus. Šia prasme pirmuosius žingsnius šalyje žengia ir knygų leidyba. Jau kelinti metai iš eilės kasmetinėse knygų mugėse randame knygų, skirtų nematančiam ir matančiam skaitytojui, kur reginčiųjų raštas puikiai derinamas su Brailio raštu ir reljefinėmis iliustracijomis. Tokiu pavyzdžiu gali būti ir Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos mokinio Redo Olišausko eilėraščių knygelė „Jei aš matyčiau“, išleista reginčiųjų ir Brailio raštu. Neregio autoriaus eilėraščiams iliustracijas, kurios vėliau buvo pateiktos reljefu, sukūrė jo klasės draugai. Tai išties gražus tiek mokytojos Vijolės Vedeckienės, tiek visos klasės mokinių tolerancijos ir empatijos pavyzdys.

Malonu, kad jau gaunu pozityvių atsiliepimų apie monografiją. Šį mūsų darbą aukštai įvertino Kauno Technologijos universiteto profesorė habilituota daktarė Palmyra Jucevičienė. Nudžiugino istorikas, habilituotas daktaras iš Tartu Aldo Kals, kuris, susipažinęs su tekstu, šią knygą pavadino „Pasauline aklųjų evangelija“. Šio žmogaus nuomonė mums yra itin svarbi. Jis monografijoje nagrinėjamus klausimus suvokia geriausiai, nes pats yra neregys.

Monografiją galima charakterizuoti istoriko Normano Davies žodžiais, kad darbe orientuojamasi į įvykiais grindžiamą istoriją: svarbiausius politinius darinius, kultūrinius judėjimus, socioekonomines tendencijas, kur bendrą įspūdį galima palyginti su istorijos albumu, kuriame panoraminius vaizdus paįvairina detales vaizduojantys intarpai ir vaizdai stambiu planu.