Kai į du­ris pa­si­bel­džia Bi­las Mu­rė­jus

Šis gar­sus ame­ri­kie­čių ak­to­rius iš ki­no fil­mo „Švil­pi­ko die­na“ pa­si­bel­džia į mū­sų du­ris šio­mis die­no­mis, kai JAV, o ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, va­sa­rio 2-ąją ste­bi­ma, kaip švil­pi­kas iš­len­da iš sa­vo ur­vo po il­go žie­mos mie­go, kad pa­si­žiū­rė­tų į sa­vo še­šė­lį. Jei­gu jis jį pa­ma­to, tai reiš­kia, kad bus dar še­šios sa­vai­tės blo­go oro ir len­da at­gal į ur­vą. Jei die­na bū­na de­be­suo­ta, tai­gi, be še­šė­lio, jis tai prii­ma kaip pa­va­sa­rio ženk­lą ir lie­ka iš­lin­dęs iš ur­vo.
 

Tiesa, lietuviai gal ir pasitiki švilpiku, bet tikslumo dėlei lygina jį su barsuku, mat nuo seno tiki, kad šis miško gyvūnas puikiausiai prognozuoja orus. Tik barsukas iš olos išlenda šiek tiek anksčiau nei švilpikas – sausio 25-ąją, per patį žiemos vidurį.

Metų pradžia vangi ir liūdna. Vienoje pakelės benzino kolonėlėje pastebėjau, jog dar neseniai įėjimas į tualetą, kainavęs 1 eurą, kainavo jau 2 eurus. „Kodėl?“ – paklausiau budinčiosios. „Benzinas pabrango“, – atsakė ši.

Bet pavadinkime tą metų pradžios vangumą rimties laiku. Toks laikas juk kažkuo prasmingas. Tokiam laikui būdingesnė klasikinė muzika. O juk tyrimai byloja, jog restoranuose, kuriuose groja klasikinė muzika, lankytojai palieka didesnių arbatpinigių. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti. Nors šiaip jau Naujieji metai – simbolinė, sąlyginė data, tam tikra prasme tai – susitarimo reikalas.

Šiauliai – rimties miestas. Neseniai taksi vairuotojas sakė skaitęs, jog Šiauliuose gyvena patys neturtingiausi žmonės Lietuvoje, nors pridūrė, kad mieste viskas pigiau nei kitur. Sutinku, kad taksi vairuotojai geriausi miesto analitikai, tik dėl neturtingiausių žmonių norėčiau paprieštarauti.

Kodėl šiandien tiek daug nepatenkintųjų? Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Bet juk anksčiau būdavo: susibara, susitaiko, uždainuoja. Visos televizijos laidos tokiu metu atrodo liūdnesnės. Štai viena televizija rodo į gydytojo kabinetą įeinantį ligonį. Gydytojas į jį kreipiasi: „Džiaugiuosi, kad atėjote.“ Regi, suvaidinta situacija, nes ar džiaugsmas sirgti. Visos situacijos TV laidose suvaidintos.

Pandemija tebesitęsia. Vėl TV laidoje nugirsta istorija. Besiklausydamas pasakojimo apie draudimą valgyti Prancūzijos traukiniuose, pašnekovas nustemba: „Tai ką, man į tualetą eiti pavalgyti?“ Žmogau, koks čia klausimas? Nejau sovietmetis mus taip sužalojęs? Na, jeigu esi toks ėdrūnas, prisikirsk prieš kur nors važiuodamas. Norėčiau gyventi šalyje, kur pasidarei testą ir visi tavimi tiki. Nuostabus reiškinys – tiesos sakymas.

Jau baigėte apžiūrinėti kalėdines bei naujametines dovanas ir, jei jums jos visiškai nereikalingos, gal jau net pavyko jomis atsikratyti, pavyzdžiui, kam nors perdovanoti. Pamenu, sovietmečiu bičiulis mane nusivedė į sandėliuką parodyti, kiek prisikaupę nereikalingų dovanų. Taurės, kavos aparatai, ypač nustebino didžiulis toršeras. Nuo tų laikų dovanos tapo estetiškesnės, stebinančios netikėtumu. Nors toršeras irgi pakankamai netikėta.

Vasarį jau jaučiasi kažkoks atgijimas. Tiek tos žiemos belikę. Vasario 6-oji – Cepelinų diena. Ne taip ir seniai, 2014 m., Amerikos lietuvis Jonas Vaičiūnas įgyvendino iniciatyvą visose pasaulio šalyse švęsti šią dieną pirmąjį vasario sekmadienį. Šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinų.

Kodėl tam pasirinktas vasaris? Gal todėl, kad cepelinai ne vasaros, bet šaltojo metų periodo maistas. Klysta, kas vasarą prakaituodamas kerta cepelinus. Šiaip jau Cepelinų dieną buvo siūloma įteisinti rugsėjo pabaigoje, po bulviakasio, bet vargu ar tai būtų buvęs teisingas sprendimas. Tad šiuo metų laiku turime du mielus dalykus – gardžiuojantis cepelinais diskutuoti, ką išpranašavo švilpikas ar barsukas.

Amerikoje Cepelinų diena vasario pirmąjį sekmadienį prigyja gana sparčiai, nes amerikiečiams imponuoja cepelino forma – panašu į amerikietiškojo futbolo kamuolį. Ėmiau stebėti valgančiųjų cepelinus veidus. Atrodo, jie laimingi. Nors išimčių buvo. Kai šiandien pamatai, kaip mūsų emigrantai, trumpam grįžę Lietuvon, kemša cepelinus, supranti, jog emigracija laikina.

Metų pradžios rimtis sprogs vasario 14-ąją, šv. Valentino dieną, kuri Lietuvoje pradėta švęsti 1990-aisiais, nors meilei skirta šventė yra buvusi ir senojoje Lietuvoje, t. y. deivės Mildos diena – gegužės 13-oji.

Pastebiu, jog šv. Valentino dieną daug sveikinimų, bet retai girdžiu, kad vyrai sveikintų žmonas, žmonos vyrus. „Ką darysi, kad tokį turiu“, – sako moteris apie savo vyrą. Vyrai – šiek tiek kitaip. „Štai mano žmona“, – drovumo gaidelė veide ir į šoną sukamos akys. Kas sėdi restorane prie stalelio ir nesikalba? Atsakymas – sutuoktiniai.

Daugelyje meilės istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir televizija, siužetas vis toks pat: vargšas vaikinas siekia gražuolės palankumo, o ši verčiama rinktis bjauraus būdo turtingą senį. Galiausiai įveikiamos visos pinklės bei intrigos, be to, paaiškėja, kad vargšas vaikinas yra vienturtis milijonieriaus sūnus. Tokius siužetus ypač mėgsta neturtingų šalių (Meksikos, Rusijos, Brazilijos) menininkai. Turtingesniuose kraštuose (JAV, Vokietijoje ar Anglijoje) blaškomasi tarp jausmų ir noro išsaugoti brangaus tėvelio palikimą – banką, žirgyną, vynuogyną. Jausmai nugali, bet ir verslas klesti.

Nesakyčiau, kad domiuosi „Eurovizija“, bet tiek apie ją rodoma ir kalbama, kad nori nenori apie šį konkursą žinai. Sergu už Monika Liu. Solistės dainuojami „Sentimentai“ man primena septintojo dešimtmečio pradžios dainą „Mergina iš Ipanemos“ ir tiesiog visą aną laikmetį. 1962 metais muzikai Antonio Carlosas Jobimas ir Vincentas de Moraes kiauras dienas mirkdavo Veloso kavinėje Rio de Žaneire, Brazilijoje. Pro kavinę dažnai pražingsniuodavo juodaplaukė mergina, kurios grožiu susižavėjus, ant servetėlės čia pat kavinėje buvo užrašyta daina, išgarsinusi bosanovą visame pasaulyje.

Prieš kelias dienas sutikau žmogų, kuris, regis, kelerius metus nebuvo Žemėje ir tik ką parskrido iš kitos planetos. Jis palinkėjo: „Linkiu daug linksmų susitikimų su draugais, pobūvių, įvairiausių renginių, kelionių! Džiaukimės gyvenimu!“