Kai gys­lo­mis te­ka ben­zi­nas

Šiau­lie­tis Li­nas Ža­liū­kas ir mo­to­cik­lai – neat­sie­ja­mi. Nie­kaip. Try­li­kos pra­dė­jęs va­ži­nė­ti mo­pe­du, da­bar jis tik­ras mo­to­cik­lų en­tu­zias­tas. Vy­ras jau de­šimt­me­tį kau­pia Šiau­lių mo­toklu­bo ar­chy­vą. Li­no ko­lek­ci­ja vien tik į stal­čius ar vir­tua­lią erd­vę ne­nu­guls – ne­tru­kus is­to­ri­ją įam­žins kny­ga. „Kiek aš ga­liu vie­nas žiū­rė­ti ir džiaug­tis?“ – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Šiaulių motoklubo visažinis

Šiandien Šiaulių gatvėse užriaumoja gausybė motociklų, o ar žinote, kiek jų registruota buvo tarpukariu? Arba kodėl mūsų motociklininkai, vykdami į kaimyninę Latviją, palikdavo motociklus Rygos priemiestyje? Atsakymus žino Linas, jau dešimtmetį besikapstantis po Šiaulių moto klūbo (taip rašyta tarpukariu, – aut. past.) istoriją.

Savo sukauptą kolekciją vyras beveik prieš 6 metus pristatė parodoje Fotografijos muziejuje. Tąsyk jis turėjo apie 60 nuotraukų. Dabar kolekcionieriaus istorinis archyvas gerokai pasipildė – iki 200 tarpukario laikų fotografijų. Linas sako motociklais, senovinėmis nuotraukomis ir tarpukario Lietuvos motociklininkų istorijomis pradėjęs domėtis dar anksčiau, tačiau galiausiai apsistojo ties gimtojo miesto klubu: „Papuolė į rankas Šiaulių motoklubo originalus ženkliukas ir pradėjau gryninti būtent šią kolekciją.“

Kažkam šiukšlė, Linui – lobis

Be nuotraukų, vyras yra surinkęs nemažai įvairių dokumentų, pvz., motociklo registracijos kvitą, leidimo valdyti motociklą pažymėjimą, katalogų. Tačiau yra tokių eksponatų, dėl kurių ypač džiugu. Vienas jų – pirmieji jo kolekcijoje originalūs tarpukario motociklo valstybiniai numeriai. „Tai jau paskutinių – 1940 m. numeriai. Paskui į Lietuvą atėjo sovietai…“ – pasakoja pašnekovas. Beje, dėl jų, kaip sako pats Linas, teko šiek tiek „pasikapoti“ aukcione.

Jam pavykę gauti ir senovinių odinių šalmų, kepurių, akinių. Linui smagiausia, kad šiuos eksponatus jam perdavė buvusių klubo narių giminaičiai. Kaip kolekcionieriui pavyksta jų atrasti? Įvairiai. Dažnai pasitaiko, kad, skaitydamas kokią nors medžiagą, informaciją, aptinka pavardžių. O tada jau pagal jas ieško giminių. Galima sakyti, vyksta loterija – pataikys ar ne pasibelsti į tinkamas duris. „Iš pradžių jie žiūri keistai, o paskui susipažįstame, susidraugaujame. Tik tiek, kad mažai tų žmonių randu“, – apgailestauja.

Labai neįprastu būdu į Lino rankas pateko vienas senas kvitas. Linui teko pasirausti po… šiukšles. Pašnekovas pasakoja kartą visiškai atsitiktinai važiavęs pro griaunamą namą prie Auksinio berniuko. „Pamačiau, važiuodamas pro šalį, sustojau, sakau darbininkams: ar galiu pasirausti šiukšlėse? Rauskis, sako. Peržiūrėjau ir radau 1938 m. kvitą už motociklo registravimą Šiaulių mieste. Tiesiog sutapimas“, – juokiasi Linas.

Jei ir jūs kur nors atokiame savo namų kampe turite tarpukarį menančių nuotraukų, motociklininkų atributikos, dokumentų, o gal net pažįstate klubo narių giminaičių – Linas tikrai padėkos už visą informaciją ir papildys turimą kolekciją.

Tarpukariu Šiauliuose – 250 motociklų

„Chebrytė tiesiog susirinko į vieną vietą, kad galėtų linksmiau kartu važinėti, organizuoti sporto varžybas“, – šypsosi pašnekovas, pasakodamas apie motoklubo veiklos pradžią. Oficialiai klubas buvo įkurtas 1930 m. birželio 14 d., tačiau, pasak Lino, veiklą jie buvo pradėję dvejais metais anksčiau. Įsteigus klubą, jame buvo 20 motociklininkų, tačiau pamažu skaičius augo. 1931 m. gruodžio 31 d., pagal visuotinio surašymo dokumentus, klubas turėjo jau 85 narius.

Motociklas tarpukariu buvo prabangus pirkinys, tikrai ne kiekvienam prieinamas. Tačiau ir ne vien aukštuomenei: klubui priklausė ir mechanikai, ir advokatai – visokių specialybių žmonės. Platus buvo ir motociklų gamintojų ratas – mūsų mieste veikė 5 motociklų gamintojų atstovybės. Išvis mūsų mieste 1940 m. buvo registruota apie 250 motociklų.

Per 10 metų trukusią klubo veiklą narių skaičius laikėsi gana pastovus – buvo registruota 100 žmonių. „Buvo 17 moterų, tačiau tik keturių merginų vardus ir pavardes pavyko identifikuoti, bet ieškome, ieškome… Iš viso pavyko rasti apie 70 klubo narių pavardžių“, – patikina.

Pasak Lino, klubas buvo atviras visiems. „Aš įsivaizduoju, kad klubo nariais galėjo būti ir tie žmonės, kurie neturėjo motociklo. Nes esu gavęs vieną nuotrauką, kurioje, kiek pavyko išsiaiškinti, yra taksi vairuotojas. Jis užsidėjęs kepurę su klubo simbolika, bet motociklo neturėjo“, – pasakoja. Įdomu ir tai, jog prisijungti galėjo bet kuris 18 metų sulaukęs Lietuvos pilietis, nepaisant lyties, tikėjimo ar tautybės.

Klubas iširo, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai – 1940 m. balandį. Tiesa, oficialiai Šiaulių motoklubas nėra uždarytas, mat prašymas taip ir nebuvo patvirtintas.

Tegul pasidžiaugia ir kiti

Lino surinkta kolekcija netrukus bus pasiekiama platesniam bendraminčių ir besidominčiųjų ratui. Nors nufotografuotus eksponatus jis kelia į virtualią erdvę – į feisbuko puslapį „Istorinis „Šiaulių Moto Klūbas“ 1930 VDM“, tačiau liko vos keli žingsniai, kol visa informacija ir nuotraukos atras savo vietas knygos puslapiuose. „Kiek aš galiu vienas žiūrėti ir džiaugtis? Reikia ir kitiems parodyti, palikti palikimą“, – apie mintį išleisti knygą kalba pašnekovas.

Tiesa, Linas nusijuokia – knyga jau turėjo būti jo rankose, tačiau planuose kurtus sklandžius leidybos procesus pristabdė karantinas. Tikimasi, kad visgi po poros mėnesių knyga jau kvepės spaustuvės dažais. Kolekcionierius mano, kad ji galėtų ir priminti miesto motociklininkų istoriją, ir galbūt sudomintų žmones, iki šiol nesidomėjusius nei motociklais, nei juo labiau klubu.

Originaliame Šiaulių motoklubo ženkliuke žodyje „klubas“ rašoma ū raidė. Tokia buvo anuometė lietuvių kalba. Atkurdamas naują ženkliuką, Linas sako pridėjęs žodį „istorinis“ – kad niekas nekaltintų, jog ženklelyje likusi rašybos klaida. Senąja lietuvių kalba bus perrašyti ir visi dokumentai, liudijimai, esantys knygoje. „Daug kas sako: kokių čia klaidų pridarei? Sakau: nepridariau, taip buvo“, – šypteli.

Norėjo atkurti klubą

O kada motociklų entuziastas pats sėdo ant šios transporto priemonės? Linas sako tuomet buvęs paauglys – gal 13 metų. Žinoma, pirmiausia vairavo mopedą, o vėliau persėdo ant motociklo. Sako, kad motociklai jį žavi dėl laisvės: „Pailsi, pabūni su savimi, su gamta. Yra visai kitas jausmas važiuoti motociklu ir mašina. Laisvės pojūtis atsiranda.“

Tiesa, visuomenės požiūris į motociklininkus ne visada palankus. Neretai girdime sakant: na, šitie tai laksto gatvėmis. „Bet laksto ir su mašinomis, – atkerta Linas. – Yra visokių žmonių. Žinoma, yra tokių, kurie tikrai laksto, bet viskas ateina su laiku, turi pats suvokti, kaip reikia vairuoti.“

Beje, Lino galvoje ne kartą sukosi idėja atkurti Šiaulių motoklubą. Buvo kalbėta ir su miesto valdžia, tačiau jokios reakcijos nesulaukta. „Buvau labai užsidegęs ta idėja, ėjau pas merus prašyti skirti patalpų, bet niekam neįdomu. Ten būtų renkami, tvarkomi, laikomi motociklai, kaupiamas archyvas, veiktų savotiškos dirbtuvės-muziejus. Pakviestume vaikų iš gatvės – jie turėtų užsiėmimą“, – sako jis, idėją vystęs kartu su bendraminčiais.