Kadaise buvęs modernus, šiandien karinis miestelis tapęs vaiduokliu

Šiuo metu Lietuvoje į Kultūrinių vertybių registrų sąrašą įtraukta daugiau nei 33000 – 25773 nekilnojamųjų ir 8064 kilnojamųjų – kultūrinių vertybių. Gausiu kultūriniu paveldu pasižymi ir Prienų rajonas, kurio teritorijoje galima aptikti per 440 Lietuvos kultūrai svarbių objektų. Dauguma jų – tai nekilnojamosios kultūrinės vertybės: piliakalniai, skulptūros, Lietuvai nusipelniusių kraštiečių sodybos, senosios kapinaitės bei kiti reikšmingi statiniai. Prieš ketverius metus į šį sąrašą įtrauktas ir Prienų karinis miestelis, kadaise buvęs moderniu krašto gynybiniu centru, o dabar jau keletą dešimtmečių tapęs miesto vaiduokliu.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui, Lietuvos kariuomenė pradėjo kurtis dar carinės Rusijos laikais statytose kareivinėse, tačiau ilgą laiką stovėjusios tuščios, jos tapo nebetinkamos naudojimui: dauguma pastatų, ypač medinių, apgriuvo, nebuvo tinkamų higienos sąlygų. Todėl tarpukario laikotarpiu, apie 1930 metus, Lietuvoje pradėta intensyvi naujų kareivinių statyba. Anot kultūros paveldo ir karinės architektūros ekspertės Nijolės Steponaitytės, tuomet sudaryti nauji karinių pastatų kompleksų, kuriuose buvo numatyta vandentiekis, kanalizacija, elektra bei kiti tuometinius standartus atitinkantys reikalavimai, projektai. Šiuos projektus rengė tokie žymūs Lietuvos architektai ir inžinieriai, kaip: P. Kriščiukaitis, B. Elzbergas, A. Šalkauskis, A.Rozenbliumas ir kiti.
Naujosios kareivinės pradėtos statyti šalia mažesnių miestelių, kur dar nebuvo caro laikais statytų kareivinių. „Pagal tradiciją, kareivinių kompleksai buvo statomi miestelių prieigose, prie svarbių kelių ir geležinkelių. Tokie kompleksai projektuoti, vadovaujantis griežtais geometrinio planavimo principais. Kareivinių ir karininkų gyvenamųjų namų bei kitų pastatų architektūra buvo funkcionali, fasaduose dominavo plokštumos, vyravo saikinga puošyba. Taigi pastatų architektūra atspindėjo naujausias Europos karinės paskirties pastatų architektūros tendencijas, o daugelyje mažaaukščių miestelių stambių karinės paskirties pastatų kompleksai tapo ryškiais tūriniais akcentais ir dominavo toli apylinkėse“, – apie tarpukariu statytų kareivinių iškirtinumą pasakoja karinės architektūros ekspertė.
Per dešimtmetį (1930–1940 m.) Lietuvoje iš viso pastatyta devyni kariniai miesteliai. 1935 m., greta Prienų dislokavus 5-tąjį Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio pėstininkų pulką ir tris artilerijos divizionus, modernios kareivinės pradėtos statyti ir Prienuose. Šioms, ketverius metus trukusioms, statyboms vadovavo pulkininkas Juozas Barzda-Bradauskas.
Architektės teigimu, pagal 1936 m. Krašto apsaugos ministerijai priklausiusių teritorijų ir statinių inventorizacijos medžiagą bei tuo metu sudarytus planus, Prienų karinis miestelis užėmė 20 ha ir 22 arus. Šiame plane užfiksuota 18 pastatų (dvylika iš jų – mūriniai, likusieji – mediniai): kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, skalbykla, arklidė, intendantūros, ginklų, trys gurguolių, dveji maisto sandėliai, maisto rūsys, taip pat amunicijos, kapsulių, šovinių, pašarų sandėliai. Plane pažymėti penki šuliniai, tačiau dar nėra vieno kareivinių korpuso, vandens bokšto ir dar keleto kitų statinių. 1937 m. kareivių iniciatyva čia pastatytas ir granitinis, beveik 10-ies metrų aukščio Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio paminklas, sukurtas vietinio menininko V. Ausiejaus. Deja, paminklas iki šių dienų neišliko, mat 1954 m. jis buvo nugriautas sovietų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kęstučio paminklas atstatytas kitoje miesto pusėje, ant kalvos prie Nemuno, nuo kurios kunigaikštis iki šiol pasitinka svečius, atvykstančius iš pietryčių Lietuvos, ir saugo Prienų miestą.
N. Steponaitytė pastebi, kad ant Nemuno šlaito įsikūręs Prienų karinis miestelis suprojektuotas pagal tradicinius tokiems objektams stačiakampio planavimo principus: vieni statiniai išsidėstę pietvakarių–šiaurės rytų, kiti – šiaurės vakarų–pietryčių kryptimis. Į šiaurę nuo karinio miestelio plytėjo pratybų laukas. Į šlaito viršuje esančią miestelio teritoriją veda dabartinė J.Vilkutaičio-Keturakio gatvė, o jo viduje praeina stačiakampiu principu nutiestos gatvės, buvę vidiniai pravažiavimai. Tiesa, tikslus šios karinės tvirtovės projektuotojas iki šiol nėra žinomas, tačiau manoma, kad, projektuojant Prienų kareivines, remtasi A. Šalkauskio išdirbtu modernių kareivinių projekto tipu.
Nors šiuo metu buvęs Prienų kareivinių miestelis yra gerokai apleistas, jo architektūroje vis dar galima pastebėti tarpukario laikotarpiui būdingų architektūrinių elementų. „Vienas kareivinių pastatas yra tradicinės koridorinės anfiladinės plano struktūros, kuri tęsė dar senąsias kareivinių statybos tradicijas. Pastatas vientiso tūrio, funkcionalus, asketiškos fasadų architektūros, tinkuotas, be puošybos detalių. Antrasis kareivinių pastatas 1936 m. plane ar fotografijose nėra užfiksuotas, tačiau jo plano struktūra ir architektūrinis vaizdas būdingi vėlyvesniems tarpukario laikotarpio kareivinių statiniams, todėl greičiausiai jis statytas apie 1939 metus“, – teigia N. Steponaitytė.
Karinės architektūros ekspertė atkreipia dėmesį ir į kareivinių puošybos elementus: raudonų plytų pastato fasadai netinkuoti, durų ir kai kurių langų angas puošia originalūs platūs, baltai dažyti apvadai ir puošybos elementai. Tai kone vieninteliai miestelyje išlikę kareivinių puošybos akcentai. „Kareivinės buvo statomos pagal specialiai parengtus projektus, kur buvo numatyta ir pastatų puošyba, o patys kareiviai taip pat dekoravo kareivinių sienas, rašė įvairius šūkius, piešė ant sienų paveikslus, tačiau Prienuose beveik niekas neišliko“, – sako architektė.
Pasak paveldosaugininkės, priešingai nei cariniu laikotarpiu, Lietuvos kariuomenės įgulų įsikūrimas miestuose ir miesteliuose turėjo didelę reikšmę lietuvių kultūros sklaidai ir stiprinimui – jų teritorijose buvo klubai, kino salės, skaityklos, vykdavo bendri kariuomenės ir visuomenės susitikimai, teatrų spektakliai, koncertai, kuriuose galėjo lankytis ir gyventojai. Mažuose miesteliuose kariuomenės įgulos dažnai tapdavo vieninteliais kultūros židiniais, jose buvo salės, bibliotekos. Neraštingi ar mažaraščiai kaimo vaikinai kariuomenėje turėjo galimybę lavintis, įgyti higienos įgūdžių (tai liudija tarpukario kariškių spauda), turėjo galimybę skaityti tuometinę spaudą. Didelę reikšmę kariuomenės įgulos turėjo ir Lietuvos sporto vystymuisi, įgulų teritorijose įkurti pirmieji Lietuvos stadionai, atitinkantys naujausius reikalavimus, juose vyko ne tik vietinės, bet ir tarptautinės varžybos. Toks stadionas atsirado ir Prienų karinio miestelio pakraštyje. Prieš keletą metų moderniai atnaujintas sporto stadionas iki šiol tarnauja visuomenės reikmėms.
Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Prienų kareivinių miestelyje įsikūrė sovietų kariuomenės daliniai. Rytinėje teritorijos pusėje buvo pristatyta daug naujų pastatų, daugiabučių kariškiams, todėl komplekso teritorija gerokai išsiplėtė.
Dauguma karinio miestelio pastatų išlikę iki šių dienų, tačiau kadaise buvęs modernus karinis kompleksas šiandien labiau primena miestelį vaiduoklį. Paskutinio vizito metu Prienuose N. Steponaitytė atkreipė dėmesį, jog abu kareivinių pastatai yra nuniokoti: nuardyti stogai, viduje nebėra perdenginių, sugriauti laiptai, išdaužyti visų langų stiklai, išplėšti ir patys langai. Tiesa, šiuo metu du kareivinių pastatus privatūs savininkai bando prikelti naujam gyvenimui – čia planuojama įrengti naujus daugiabučius. Teritorijoje yra dar keletas atnaujintų ir sėkmingai visuomenės poreikiams pritaikytų pastatų: buvusiame ginklų sandėlyje įsikūręs Prienų socialinių paslaugų centras, komendantūros administraciniame pastate – „Vitasimplex“ klinika, viename iš tarpukario statinių, esančių karinio miestelio teritorijoje, įsikūrusi gaisrinė. Tačiau kiti komplekso statiniai – buvęs klubas-valgykla, vandens bokštas, ūkio statiniai, amunicijos statiniai – vis dar likę užkaltais langais ir prieigomis bei apgriuvusiomis sienomis.
Kultūros paveldo ir karinės architektūros ekspertė N. Steponaitytė pastebi, kad Prienų kariniame miestelyje esantys pastatai pamažu atsigauna, tačiau čia susiduriama su kita problema – po renovacijos darbų neretai jie praranda autentiškumą, todėl nyksta pirminis teritorijos vaizdas ir savitumas.
Rimantė Jančauskaitė