Kada valstybės archyvai perims saugoti svetainių, socialinių tinklų turinį ir įmonių elektroninių paštų laiškus?

Informacijos amžiuje keičiasi informacijos pateikimo formos ir būdai. Archyvų užduotis – atrinkti ir išsaugoti šiandien sukuriamą informaciją ateities kartoms, todėl projektuodami valstybės archyvų ateities gaires birželio 18 d. Prezidentūroje vykusio Archyvų forumo dalyviai išskyrė tris pagrindines sritis, nulemsiančias, koks turinys ir kokiomis priemonėmis bus pasiekiamas vartotojams. Pirmoji sritis – skaitmeninimas, antroji – platesnio pobūdžio informacijos saugojimas (socialinių tinklų, interneto svetainių turinys, el. pašto informacija) ir galiausiai trečioji – sukauptos informacijos prieinamumas.

Turinio viršenybė prieš formą

Archyvų forumo metu kultūros ministras Simonas Kairys akcentavo kultūros prieinamumą. „Vis dažniau matau, kaip savo namuose, su kaimynais, žmonės diskutuoja ir tiria savo gyvenvietės ar rajono istoriją, o šie tyrimai panaudojami bendruomenės kultūriniam vyksmui. <...> Archyvai leidžia kitomis akimis pasižiūrėti į praeitį. Neretai laiko tėkmė mus suklaidina. Kartais pamatai, kad faktai tampa mitais, o tai, kas buvo mitas, tampa faktu. Linkiu, kad susidūrę su abejone, netikrumu, atsigręžtume į archyvus, ieškodami žinojimo“, – kalbėjo ministras.

Vilniaus universiteto Senovės ir viduramžių istorijos katedros asistentė dr. Neringa Dambrauskaitė diskusijoje pasiūlė aptarti pasikeitusius tyrėjų lūkesčius, kuriuos ypač išryškino užsitęsęs karantinas. Jos nuomone, būtina siekti, kad kuo daugiau valstybės archyvuose saugomų dokumentų taptų pasiekiami nuotoliniu būdu, kad suskaitmenintų dokumentų vaizdai būtų kokybiški, o mikrofilmai būtų perkelti į geresnės kokybės formatus. Apyrašai taip pat turėtų būti pateikiami lietuvių kalba, nes dalis apyrašų vis dar prieinami su ranka rašytasi įrašais.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys pritarė, kad archyvai siekia užtikrinti, jog svarbiausi liudijimai neišnyktų nebūtyje su senaisiais kompiuteriais, ir išreiškė viltį, kad archyvai ateis į kiekvieno namus, o šiemet minimi Archyvų metai taps svarbiu atskaitos tašku pritraukiant visuomenės dėmesį, ieškant naujų edukacijos, komunikacijos ir įtraukos būdų.

Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė kalbėjo apie tai, kad archyvai mus lydi kiekviename žingsnyje. „Tai, ką dabar kalbame, jau yra istorija – ir tik nuo archyvarų priklauso, kas nuguls į saugyklą. Tačiau nereikėtų apsigauti – archyvai nėra tik saugyklos. Socialiniai tinklai – mūsų ateitis, todėl archyvų specialistai ieško būdų, kaip šiandieninį formatą išsaugoti ateičiai. Mes žinome, kaip išsaugoti popierių ir pergamentą, žinome, kaip išsaugoti elektroninį dokumentą 50 metų, tačiau kaip atrodys elektroninių dokumentų saugojimas ilgesnėje perspektyvoje, tarkim, po 500 metų? Valstybės archyvuose intensyviai vykdomas ir dokumentų skaitmeninimas – jau turime apie milijoną suskaitmenintų vaizdų. Ilgainiui visų dokumentų skaitmeninės kopijos bus pasiekiamos internetu, tad namuose gurkšnodami kavą ar arbatą galėsime vartyti archyvų dokumentus“, – neabejojo Lietuvos vyriausioji archyvarė.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos duomenų apsaugos pareigūnas Kęstas Remeika pridūrė, kad dokumentai skaitmeninami ir tampa vis prieinamesni interneto vartotojams, tačiau vartotojai vis mažiau dėmesio skiria formai ir kruopščiau atsirenka dokumentus savo tyrimams. Todėl išauga skaitmeninio turinio apyvarta. „Senų dokumentų skaitymas kuria emocinį ryšį (tyrėjas jaučia spalvą, kvapą, faktūrą). Su skaitmeniniu dokumentu emocinio ryšio nėra. Tyrėjas gauna informaciją, kurią apdoroja. Be to, suskaitmenintų dokumentų saugojimo savikaina yra gerokai didesnė, todėl archyvarai vadovaujasi labai griežtais dokumentų atrankos kriterijais. Kita vertus, jau dabar saugomi elektroniniai dokumentai, bet jie nesuteikia jokios informacijos apie to dokumento gimimo istoriją. Viskas sprendžiama elektroniniu paštu, kuris ištrinamas. Todėl archyvai jau dabar mato būtinybę saugoti elektroninius laiškus, socialinių tinklų žinutes ir interneto svetainių turinį“, – pasakojo K. Remeika.

Informatikos ir ryšių departamento direktorius Tomas Stankevičius pastebėjo, kad jau yra pasiekta tokia technologinė pažanga, kai 1 gigabaitas saugo 1,5 m. lentynų bylų. Tad jau galima saugoti daugiau duomenų, negu šiuo metu yra valstybės archyvuose (150 km). Jo manymu, dokumentų politikos formavime svarbu neprisirišti prie formos, o eiti į turinį. Siekiamybė yra išsaugoti visą informaciją, suteikiant ateities kartoms galimybę atsirinkti.

„Kultūra be sienų“

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje Vida Bandis atkreipė dėmesį į tai, kad kalbant apie informacijos perdavimą neretai pasigendama kiek aiškesnių gairių. Tai ypač aktualu užsienio lietuvių bendruomenėms.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriaus pavaduotoja Inga Vizgirdienė papasakojo, kad su lietuvių bendruomenėmis valstybės archyvai glaudžiai bendradarbiauja nuo nepriklausomybės paskelbimo 1990 m., o kai kurie kontaktai užsimezgę netgi gerokai anksčiau. Iš viso valstybės archyvai yra perėmę 125 išeivijos fondus. „Šiuo metu asmenų archyvus kartais perima bibliotekos ir muziejai. Vis dėlto būtų tikslinga paveldą perduoti pagal profilį: į bibliotekas keliautų knygos, o į archyvus – dokumentai“, – yra įsitikinusi I. Vizgirdienė.

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto prof. Juozas Skirius pabrėžė, kad išeivijos archyvai yra bendras tautos turtas. „Valstybės archyvai negali apimti visų sričių. Juk reikia ne tik registruoti žinomus, bet ir ieškoti dar nežinomų archyvų. Neretai sukaupti asmeniniai archyvai – ištisos kolekcijos – sunaikinami. Valstybės archyvai nori išsaugoti šiuos archyvus, tačiau jiems reikalinga talka. <...> Tokia situacija susidarė, nes paveldas suprantamas per siaurai“, – teigė prof. J. Skirius.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Globalios Lietuvos departamento Diasporos politikos koordinavimo skyriaus vedėja Virginija Umbrasienė ir Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė dr. Vaidutė Ščiglienė Archyvų forumo dalyvius ir žiūrovus kvietė diskutuoti apie vieningos informacijos ir saugojimo sistemos sukūrimą.

„Mes esame diasporinė tauta – kone milijonas lietuvių gyvena užsienyje. Vyriausybės institucijoms, universitetams, muziejams reikia sukurti vieningą sistemą ir su ja ateiti į diasporą“, – siūlė V. Umbrasienė.

Dr. V. Ščiglienė pasidžiaugė, kad visos atminties institucijos dirba puikiai, tačiau skiriasi jų tikslai. „Viešinimas, tyrimai ir kaupimas – privalo veikti ši trinarė sistema. Ir čia noriu atkreipti dėmesį į sklaidą, nes atmintis yra tai, ką mes pasakojame“, – kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė.

Atmintis – ne tik informacija, bet ir žinutė

Paveldo sklaidą akcentavo irLietuvos Respublikos kultūros ministerijos Atminties institucijų politikos grupės vadovė dr. Rūta Pileckaitė-Vasilienė.

„Atmintis yra ne tik informacija, bei ir žinutė, kurią dėlioja archyvarai ar mokslininkai. Ministerija nuolat pabrėžia informacijos atrankos svarbos momentą. Tad žinant, kokius informacijos mastus reikės suvaldyti, tampa akivaizdu, kokie iššūkiai laukia perimant elektroninių paštų ir svetainių, socialinių tinklų turinį. Kiekvienas vartotojas taps archyvaru, nuo kurio priklausys pirminė informacijos atranka. Tad dabar tampa gyvybiškai svarbu nunešti žinutę jaunam žmogui, kodėl archyviniai dokumentai kiekvienam įdomūs. Ir lygiai taip pat svarbu Trečiojo amžiaus universitete pasakoti, kaip atrinkti dokumentus, nes nedidelė visuomenės dalis tai žino“, – sakė dr. Rūta Pileckaitė-Vasilienė.

Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorė Danutė Kontrimavičienė išsakė lūkestį, kad jau po 10 metų valstybės archyvai saugos socialinių tinklų, interneto svetainių, elektroninių paštų informaciją.

„Šiuo metu yra keičiamas Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas, kad valstybės archyvai galėtų saugoti dokumentiniam paveldui reikšmingus registrų, informacinių sistemų duomenis. Kai valstybės archyvai pradės kaupti šią informaciją, visuomenė bus rami, kad jos nepraras. Skaitmeninis turinys turi poreikį plėstis. Tad reikia išmokti vertinti daug naujo pobūdžio turinio“, – pastebėjo D. Kontrimavičienė ir pridūrė, kad valstybės archyvai perėjo keturias stadijas. „Pirmoji buvo tarnauti valstybės poreikiams. Antroji – nacionalinė, archyvai atverti tyrinėtojams. Trečioji arba viešoji – kai gali ateiti visi. Beliko ketvirtoji – globalioji, kai prie informacijos prieiname iš namų. Ateityje galbūt dirbtinio intelekto pagalba galėtų dokumentai būti verčiami tyrinėtojams iš užsienio“.

Ministro pirmininko patarėjas strateginio planavimo, viešojo administravimo, reformų ir pokyčių valdymo klausimais Darius Žėruolis pritaria, kad valstybės archyvams nepaprastai svarbu tapti kuo labiau prieinamiems, juo labiau kad informacijos saugojimo sąnaudos tampa vis mažesnės. „Šiuo metu į valstybės archyvus ateina apie 10 proc. gyventojų. Jau dabar matome, kad galimybės prisiliesti prie istorijos yra daug didesnės, nei dabar realizuojame. Tad ateitis šviesi. Gal mūsų proanūkiai virtualios realybės pagalba galės pasivaikščioti po mūsų kasdienybę“.

Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis pasidžiaugė, kad šiemet baigsis Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos valdomos Elektroninio archyvo informacinės sistemos ir portalo e-kinas.lt modernizavimo darbai. Tai prisidės prie valstybės archyvų teikiamų paslaugų spektro ir prieinamumo didinimo.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyriaus vedėja dr. Daiva Lukšaitė kalbėjo apie tai, kad žmogui svarbu atsiminti, – todėl atsirado archyvai, – ir kad archyvai keičiasi kartu su žmogumi. „Šiandien neįsivaizduojame gyvenimo be elektroninio pašto, socialinių tinklų, tad archyvai turėtų suvaldyti šį informacijos srautą, jį išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Juk archyvaras – ne praeities saugotojas, o ateities konstruotojas. Juolab, kad keliai jau praminti – Jungtinės karalystės nacionalinis archyvas jau nuo 2004 metų saugo interneto svetainių duomenis. Kodėl imta kalbėti apie kitokios informacijos saugojimą? Nes įstaigose mažėja popierinių dokumentų, jos linkusios vis plačiau naudoti informacines sistemas. Be to, kai kurių žmonių arba įstaigų veiklą labiau iliustruoja informacija socialiniuose tinkluose nei raštai ar dokumentai. <..> Mes norime būti ateities kūrėjais, saugoti ir skleisti. Jau ir dabar tai darome, vykdydami ekskursijas, siūlydami įvairias edukacines veiklas, rengdami parodas“, – apibendrindama diskusiją kalbėjo D. Lukšaitė.

Archyvų forumo dalyvius ir žiūrovus pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir kultūros ministras Simonas Kairys.

Renginio įrašą galite stebėti čia: https://bit.ly/3zOjvSg