Kad nufotografuotų senamiestį, Robertas Gabrys jame apsigyveno

„Mano Klaipėda yra tokia, kokia ji yra mano fotografijose. Tai rytinė arba vakarinė Klaipėda, kai švelni minkšta šviesa slysta pastatų paviršiumi. Mano Klaipėda yra apgaubta rūko, kuriame pasislepia nereikalingi daiktai, pavyzdžiui, mašinos. Tai grynas, mistiškas, paslaptingas miestas. Mano Klaipėda yra mylima. Vandenų kraštas. Čia net oras minkštas nuo drėgmės“, - sako fotografas Robertas Gabrys.

Šiuo metu Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L“ eksponuojama R. Gabrio fotografijų paroda „Klaipėda“. Su jos autoriumi kalbame apie Klaipėdą ir jos vertybes.

Kokio dydžio yra jūsų Klaipėdos fotografijų kolekcija? Kiek laiko ją kuriate?

Kolekcijoje yra apie 200 fotografijų. Norėjau išleisti knygą, bet šiuo metu tam nėra pinigų. Visą kolekciją esu neatlygintinai padovanojęs Ievos Simonaitytės bibliotekai. Jomis gali naudotis miestiečiai.

Klaipėdos fotografijų ciklą pradėjau fotografuoti dar XX a., taigi tai yra šio amžiaus pradžios miestas. Neskaičiuoju laiko, kiek ją kuriu.

Visada einu į miestą su fotoaparatu, nes fotografijai sukurti reikia tinkamo apšvietimo. O jo tenka laukti. Dar reikia laukti, kol automobiliai išvažiuos. Užtrunka, kol padarai išgrynintą kadrą, be šiukšlių, nereikalingos informacijos, kuriame labai aiškiai matyti architektūra. Man tai yra svarbu.

Kodėl architektūra?

Toks buvo pradinis šios kolekcijos sumanymas. Nufotografuoti Klaipėdos senamiestį, kuris yra unikalus Lietuvoje architektūrinis paminklas.

Tačiau vėliau man kiek nusibodo fotografuoti vien tik pastatus. Tada fotografijose atsirado ir vienas kitas žmogus. Štai tada prasidėjo tikrieji sunkumai. Juk žinote, kad Klaipėdos senamiestyje žmonių labai mažai, o ryte arba vakare, kai yra laikas fotografuoti, iš viso nėra nė gyvos dvasios.

Kartą ėjo Dalia Kanclerytė su šunimi pasivaikščioti ryte, per rūką, tai pasijuto kaip fotomodelis. Juokėsi, kad negali per miestą praeiti, nes visi fotografuoja.

Sykį senamiestyje fotografavau gatvelės perspektyvą ir netikėtai išniro mergaitė su tokiu didžiuliu, vos ne jos ūgio „liūtu“. Kaip tik tuo metu paspaudžiau mygtuką ir ji atsidūrė fotografijoje. Žmogus pagyvina architektūrą.

Ar turite mylimiausių vietų Klaipėdos senamiestyje, ar tokių, kurios vis nustebina?

Aš specialiai apsigyvenau Klaipėdos senamiestyje, kad jį nufotografuočiau, nes kitaip neįmanoma. Pažvelgi pro langą ir matai - galima fotografuoti ar ne. Iš pradžių kiekvieną kartą Klaipėdos senamiestis kuo nors nustebindavo, tačiau tiek jį išvaikščiojau ir iššniukštinėjau, kad dabar jau niekas nestebina.

Vis dėlto einu fotografuoti ir atrandu, nes nuotaiką ir emociją fotografijose kuria šviesa. Mano mylimiausias senamiesčio kvartalas nuo „Meridiano“ iki Teatro aikštės, Turgaus gatvės. Ten, toliau, Didžioji Vandens gatvė taip pat įdomi, ją gal mažiau tyrinėjau. Apskritai, sunku išskirti, nes visas Klaipėdos senamiestis man yra nuostabus.

Labai įdomu jį stebėti ir fotografuoti skirtingais metų laikais: pavasarį, kai pumpurai sprogsta, rudenį, kai lapai krenta. Žinoma, per tuos metus daug kas pasikeitė. Medžiai dabar mažesni, mažiau užstoja pastatus.

Aš gailiuosi senųjų medžių. Man liūdna, kad su jais taip pasielgė, išpjovė. Jie puošė miestą, jie buvo gyvi kaip žmonės...

Tiek metų stebėdamas ir fiksuodamas Klaipėdos senamiestį įžvelgiate kokius nors pokyčius? Kaip juos vertinate?

Man atrodo, kad nedaug kas pasikeitė. Dangės krantinės atnaujintos. Dabar jos estetiškos, bet man buvo jaukios ir anksčiau. Man svarbesnė yra upė.

Pastebiu, kad po truputį senamiestis tvarkomas, vienas kitas namas restauruojamas, Dramos teatras pasikeitė.

Kokius išskirtumėte Klaipėdos pranašumus ir trūkumus?

Man svarbiausias Klaipėdos pranašumas yra jos geografinė padėtis, senamiestis, kuris yra unikalus architektūros paminklas, ir jūra. Apskritai Vakarų Lietuvos regionas man yra gražesnis už likusią Lietuvą.

Žinoma, kalnuose ir lygumose taip pat yra gražu, tačiau čia yra kitas kvėpavimas.

Trūkumų gali prisigalvoti, bet, manau, bėdų yra visur ir nenoriu jų iškelti į pirmą poziciją.

Esate klaipėdietis?

Taip, aš save vadinu klaipėdiečiu, nors gimiau Šančiuose, Kaune, tačiau beveik visą gyvenimą nuo paauglystės gyvenu Klaipėdoje.

Ar galima jus vadinti miesto žmogumi ir miesto fotografu?

Kažin. Man įdomios vietos tiek mieste, tiek užmiestyje. Užmirštas loftas ar miškas man vienodai įdomūs, nes juose yra nuolatinis vyksmas ir fotografui jame yra ką veikti.

Man regis, kad fotografai kiek kitaip mato ir suvokia pasaulį.

Fotografai kitaip mato ir suvokia šviesą, mato spalvų ir objektų kompoziciją, mato ir numato vyksmą, kuris gali įvykti.

Ar šie gebėjimai įgimti, ar įgyjami?

Teko dėstyti fotografiją abiturientams ir pradinių klasių mokiniams. Daviau visiems vienodą užduotį nufotografuoti tam tikrą dalyką. Vieni iš karto pajuto kompoziciją, kiti toje pačioje vietoje tos kompozicijos visai nepajuto. Fotografijos nesimokė nei vieni, nei kiti, bet kai kurių, regis, genuose tas fotografiškas aplinkos pojūtis.

Kodėl parodoje fotografijos nespalvotos?

Fotografuoju spalvotai. Tik parodai nuotraukas spausdinau nespalvotai. Kai yra vienas tonas - paroda atrodo vientisesnė, nes spalvos blaško. Siekiau, kad tai būtų dokumentinė fotografija. O dokumentika tradiciškai būna nespalvota.

Nevilioja šiuolaikinės fotografijos galimybės, dronai ir pan.?

Gražu, bet droną iš pradžių reikia nusipirkti. Man regis, kad iš viršaus gali padaryti vieną kitą gerą fotografiją, vėliau nusibosta. Ši paroda yra be jokių manipuliacijų, skrydžių, debesų įdėjimo ir kitokių keitimų. Kaip nufotografuota - taip ir yra.

Ar Klaipėdos fotografijų ciklas jau yra užbaigtas?

Ne, neužbaigtas, turiu idėjų jį tęsti, tačiau kiek kita - gatvės fotografijos - kryptimi.

Šiuo metu Klaipėdos nefotografuoju, yra kitų darbų.

Kokių?

Kasdieninių. Fotografuoju daiktus, reklamas.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.