Kad ir kas beatsitiktų, Kalėdų sulauksime

1223 m. Italijoje, tokiame Grečio miestelyje, Pranciškus, būsimas šventasis, paprašė vietinių žmonių, kad kalno oloje paruoštų vietą švęsti šv. Kalėdas. Pranciškaus liepiami žmonės surentė ėdžias, prinešė šieno, atvedė jautį ir asilą... Tai buvo pirmas istorijoje užfiksuotas Betliejaus istorijos atvaizdavimas, besitęsiantis iki šiol. Kasmet tai vyksta vis pompastiškiau.

Pagal senąjį Julijaus kalendorių, kurį į Lietuvą XVIII a. gale vėl buvo sugrąžinusi rusų valdžia, Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Tai šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja – saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad rytą ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau.

Skaičiau, kad senieji egiptiečiai Kalėdas šventė per Velykas ir iškilmėms pjaudavo šventąjį jautį Apį. O, anot kažkurio anglų mokslininko, romėnų vikingai per Kalėdas valgydavo lokio leteną su tam tikru iš pipirų padarytu padažu. Mūsų filologas A. Vištelis-Višteliauskas išvedžiojo, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolių nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Tuo tikslu prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą, kalantį kuolus, ji žinojo, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“).

Knygos, su kuriomis pasitinkame Kalėdas

TV žurnalas „Euromax“ pasakoja, jog, pasitinkant Kalėdas, Vokietijoje išrinktos 100 geriausių vokiečių autorių XX–XXI a. knygų. Pirmojoje vietoje T. Mano „Budenbrokai“. Pirmajame dešimtuke ir mano mėgstamas G. Grasso „Skardinis būgnelis“. Aiškinama, jog knygos atspindi, kokia Vokietija buvo praėjusiame šimtmetyje ir kokia yra dabar.

Džiaugiuosi, kad prieškalėdiniu laikotarpiu, kai daug šurmulio, randu laiko vienai ar kitai knygai. Be abejo, skaitau, ką skaito visi. Tiesa, visko nespėju. Jau kuris laikas ruošiuosi perskaityti šiais metais perkamiausią knygą – lietuvių kilmės autorės Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“. Knyga tapo ypač populiari po spalio mėnesį pasirodžiusio to paties pavadinimo kino filmo. Iš knygų pristatymų žinau, kad „Tarp pilkų debesų“ – pasakojimas apie sovietų valdžios vykdytus trėmimus, kurių metu nužudyta milijonai žmonių. Romane – vienos šeimos istorija, tačiau kiek tokių žiaurių istorijų buvo.

Todėl aišku, kad tai nebus mielas pasiskaitymas, bet neskubu skaityti ne vien dėl to. Bijau, kad neįvyktų tai, kas įvyko, pasižiūrėjus kino filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. Vėjyje plaikstėsi pelenai (suprask, čia visai neseniai susidegino Romas Kalanta), žingsniavo protestuojantys jaunuoliai ir skandavo „Lie-tu-va bus lais-va“, rėkavo propogandininkų garsiakalbiai, lietuje tižo SSRS karinės prievolės šauktinių bilietai, žilstelėjęs, labai panašus į režisierių Joną Jurašą, vyriškis mojavo trispalve, bet sielos visa tai nepalietė. Visgi viliuosi, kad, perskaičius „Tarp pilkų debesų“, viskas bus kitaip. Noriu tuo tikėti ir tikrai atsiversiu šią knygą.

Bet grįžtu prie minties, jog knygos atspindi, koks buvo ir koks yra mūsų gyvenimas. Manau, mūsų gyvenimą ypač atspindi Kalėdų šventimas. Tas, kuris buvo anksčiau, ir tas, kuris yra dabar. Ir niekas nepasakys, kad anksčiau Kalėdos nebūdavo švenčiamos. Buvo – ir veik visuose namuose.

Kalėdos anuomet

Buvo laikmetis, kada apie Kūčias ir Kalėdas bei apie biblinius išminčius Kasparą, Merkelį ir Baltazarą viešai nebuvo galima net užsiminti, bet šios šventės buvo pažymimos slapta ir tyliai. Tai ne dabar, kai visi buvę komunistai, Kūčių vakarą su kitais tikinčiaisiais susirinkę bažnyčiose, traukia: „Tyli naktis, šventa naktis!“

Nebuvo galima sovietmečiu Kalėdų švęsti, bet visi švęsdavo. Manau, Brazauskas irgi. Landsbergis, be abejo, švęsdavo. Gal tik Burokevičius ne. Nors kas ten žino. Ivanovas, manau, švęsdavo, nes kiekviena proga išgerti juk negalėdavo būti praleista. Žinau mokytoją, kuri Kūčių vakarą prie bažnyčios stebėdavo ten einančius mokinius ir užrašinėdavo jų pavardes (reikia bent manyti, kad tai ji darydavo ne savo iniciatyva, bet jai taip buvo liepta), o grįžusi namo, sėsdavo prie Kūčių stalo.

Kadangi eglutės sovietmečiu turėjo būti puošiamos Naujųjų metų išvakarėse, tad tuomet jos ir turėdavo pasirodyti prekyboje, bet pasirodydavo gruodžio 24 dieną. Ir ačiū ano meto apsukriesiems bent už tai.

„Tikros Kalėdos būdavo anuomet“, – tarstelėjo bičiulis, paaiškindamas, jog jei šventi, kai draudžiama, tikrai tiki ta švente. Jokio melo, jokio apsimetinėjimo tikėjimo Dievą vardu. Ne vienas ano meto jaunuolis mąsto, jog jei ne sovietmetis, jis turbūt žalio supratimo taip ir neturėtų, kas yra tikros Kalėdos su šeimą jungiančia pagarbos, meilės ir tikėjimo dvasia, neturėtų sovietmečio Kalėdų patirties, sakytų – šita godumo ir apsirijimo šventė ne jam.

Prisimenu vieną linksmesnį ir visus vienijantį anų metų reiškinį, jeigu taip jį galima pavadinti. Tai šiukšlių mašinos atvykimas prie daugiabučio ir šiukšlių į tą mašiną nešimas. Kiemuose nebūdavo konteinerių, o namuose – šiukšlių šachtų. Du kartus per dieną (išskyrus sekmadienius) į kiemą atvažiuodavo, garsiai pypsėdama, šiukšliavežė. Vienmarškiniai, su chalatais, įsispyrę į šlepetes ir su kibirais ar šiukšlių krepšiais rankose iš laiptinių prie jos traukdavo žmonės. Vienas su kitu pasilabindavo, šnekteldavo, o kartais ir ilgėliau stabtelėdavo pasidalyti naujienomis, padiskutuoti apie įvykius name, mieste ar net globaliau. O kodėl tai pasakoju? Todėl, kad sovietmečiu Kalėdų tarsi tarybinis žmogus nešvęsdavo ir Kūčių vakarienės būti neturėdavo, bet prieš tą dieną visų šiukšlių kibirų viršuje blizgėdavo silkių skardinės.

Kaip elgtumėtės, jeigu būtų leista gyventi iš naujo?

Tai dažnai girdimas klausimas. Mano galva, jis vienas kvailiausių. Kaip elgčiausi? Atrodo, kad žmogus turėtų nebekartoti buvusių klaidų, bet kartos. Ir jeigu dar klausia, kaip pavadintumėte savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – tai trileris. Norėtum palikti savo likimą, bet likimo palikti neįmanoma, jis seks paskui ir pasivys.

Gyvenimas kažkuo panašus į švedišką stalą: vieni ima iš jo kiek nori, kiti – kiek gali, dar kiti – kiek sąžinė leidžia, o yra ir tokių, kurie ima, kiek leidžia įžūlumas, tačiau visiems galioja ta pati taisyklė – su savimi išsinešti nieko negalima!

Iki Kalėdų liko 10 dienų. O ten, žiū, ir Naujieji. Sako, 2019-ieji bus klaikūs. Ypač dėl visko brangimo. Ir kas atsakys į klausimus dėl to brangimo, kai Nausėda išėjo į politiką? Be to, žiema bus šalta. Kalėdos – su sniegu ir irgi šaltos. Tuo tikiu. Šiaip jau netikiu jokiais pranašais, būrėjais, netgi astrologais, bet viena pranašyste tikiu. Tai šv. Martyno diena – lapkričio 11-oji. Esą jei tą dieną jau bus pasnigę ir šalta, Kalėdos bus šiltos ir be sniego, o jei lapkričio 11 d. bus šilta ir be sniego, tai Kalėdos bus šaltos ir su sniegu. Jei pamenate, šiais metais lapkričio 11-oji buvo šilta ir giedra diena.

Kiekvieną laisvadienį paverskite švente. Pavaikščiokite po miestą, tik nelįskite į prekybos centrus. Prieš kelias dienas susipažinau su žmogumi, kuris savo gyvenime nėra buvęs jokiame prekybos centre. Liko tik pavydėti. Bet ne apie tai. Pasivaikščioję užsukite į kurią nors galeriją pasigrožėti paroda, vakarop apsilankykite dramos teatre ir susidarykite savo nuomonę apie „Mindaugo“ pastatymą, nes vieni sako viena, kiti – kita. Po to nusipirkite alaus, grįžkite namo, atsidarykite tą alų, įsijunkite TV kanalą, kuris rodo Hičkoko filmą, ir pasijuskite, jog esate milijonierius. Po to tuo įtikinkite ir žmoną. Ir jeigu tai pavyks, suprasite – tikrai artėja Kalėdos.