Kad augtų bendros kultūros jausmas

Rugpjūčio 2-9 d. dailės, muzikos bei poezijos gerbėjus ir vėl suburs visų pamiltas tarptautinis dailės festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“. Miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ laikinoji vadovė Kristina Alseikė atvira – besiartinant festivaliui, galerijos kolektyvo darbas įprastu metu niekada nesibaigia. „Bet jei darbas nebūtų mylimas, nė vienas mūsų ir nebūtų toks laimingas“, – šypsosi ji.

– Šiandien 18 val. „Laiptų galerijoje“ festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“ bus atidarytas jau 22-ąjį kartą. Kokių reginių jis padovanos šiemet?

– Festivalio atidarymas šiemet bus kitoks, nes pats festivalis kinta, skyla į dvi dalis. Viena dalis – parodų ir koncertų festivalis, o pleneras-festivalis šiemet išauga ir tampa pleneru-simpoziumu. Turėsime dvigubą šventę. Penktadienį, iškilmingai pasitikus festivalio dalyvius ir lankytojus, menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė pristatys žymaus Lietuvos tapytojo Vinco Kisarausko (1934–1988) kūrybos parodą „V. Kisarauskas: virtualaus pasaulio nuojauta“. Vėliau įvyks kvapą gniaužiantis Antano Jasenkos – lietuvių kompozitoriaus, tapytojo, išskirtine kūryba pripažinimą pelniusio ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų, – koncertas.

Tą patį vakarą meno gerbėjai turės galimybę susipažinti ir dar su viena paroda, skirta žymiam mūsų šalies tapytojui. Jonas Nekrašius pristatys mažosios grafikos parodą „Vinco Kisarausko knygos ženklai“ bei pakvies apžiūrėti savo ekslibrisų kolekciją, laiškus, knygas su įrašais ir kt.

O šeštadienį kviesime į plenero-simpoziumo „Saulės Šiauliai“ atidarymą. Tai lyg naujas mūsų kūdikis – jo atidarymas vyks Zubovų rūmuose. Džiugu, kad ten jau antrus metus iš eilės rengiamas pleneras. Labai džiaugiamės, kad vyks Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos jaunųjų koncertmeisterių pasirodymas-pasveikinimas. Po dailininkų pristatymo keliausime į rūmus, kur susipažinsime išsamiau su V. Kisarausko kūryba. D. Karatajienė ves „Master class“, prisiminimais dalysis Aistė Kisarauskaitė, J. Nekrašius. Pažvelgsime į V. Kisarauską ne tik kaip į menininką, bet ir kaip į asmenybę.

– Daug atvyks dailininkų?

– Šiemet jų – rekordinis skaičius. Kartu su menotyrininke D. Karatajiene, kuri neretai dalyvauja plenere ir su teptuku rankose, dalyvauja net 30 žmonių. Įprastai tiek ir kviesdavome, bet iki šventės jų nubyrėdavo. O šiemet – ne. Kadangi šiemet plenero tema – „Saulės Šiauliai“, bus labai įdomu pažvelgti, kaip ne tik mes patys, o ir į mūsų miestą atvykstantys dailininkai mato Šiaulius.

– Šiųmečio festivalio geografija taip pat išsiplėtė?

– Tarptautinis dailės festivalis šiemet gerokai praplėtė savo lokacijas – įvairiausiais koncertais, parodomis bei literatūrine programa rugpjūčio 2–9 d. lankytojai bus stebinami net 5 miestuose ir miesteliuose: Šiauliuose, Joniškyje, Žagarėje, Kuršėnuose ir Pakruojyje. Žmonės mūsų labai laukia, džiaugiasi, o ir šiauliečiai mielai vyksta į mūsų renginius regione.

Man atrodo, kad į keturis miestus vienu metu dar nesame išvykę. Pirmą kartą vykstame į Kuršėnus, kur šiemet į festivalį po poros metų pertraukos grįš poezija. Na, o šventę tradiciškai uždarysime Joniškyje, kur įleistos stiprios „Monmartro“ šaknys. Iš Šiaulių išvažiuoja keturios parodos, keturi koncertai, tačiau ir Šiauliuose visos dienos užimtos ne tik plenero eiga, bet ir festivalio renginiais: filmo pristatymu, koncertais.

– Atrodo, kad šis festivalis ir jūsų pačios labai mylimas?

– Tikrai. Kai prieš 12 metų vasarą pradėjau dirbti „Laiptų galerijoje“, vos po mėnesio kojų apšilimo trinktelėjo šis festivalis man per galvą. Pirmi metai buvo įspūdingi. Žinoma, dabar festivalis pakitęs, neturime tos smagios šeštadienio dienos, kai išeidavome į bulvarą. Visada būdavo streso dėl orų, kitų sąlygų, prieš dvejus metus ir koronaviruso pandemija sudėliojo karteles, privertė keisti sprendimą. Norėtume grįžti prie išėjimo į miestą, nes „Monmartro“ dvasia imdavo alsuoti visas miestas. Neatsisakome tos minties, gal grįšime į aikštę – paruoštą erdvę.

– Jūsų pačios magistro darbas buvo analizuoti miesto kultūros įstaigų, galerijų veiklas, o darbui vadovavo prof. Gintautas Mažeikis. Kokiomis savo įžvalgomis galite pasidalyti?

– Interviu rengiau su dailininkais, įstaigų vadovais, galiu būti subjektyvi, bet veiklų įvairove ir gausa man vis tiek labiausiai išsiskyrė „Laiptų galerija“. Prieš pradėdama čia dirbti, buvau etatinė galerijų lankytoja, su mama eidavome į kone visas parodas, performansus, knygų pristatymus, koncertus. Apsilankymai „Laiptų galerijoje“ mano gyvenimą labiausiai ir pastūmėjo kultūrologijos studijoms. Šioje galerijoje būdavo pateikiama vis kas nors kita, milžiniškas įdirbis matėsi dėl renginių gausos ir kokybės, stengėsi dailininkai ir kūrėjai, kurie čia sutinka eksponuotis ir koncertuoti. Jei seniau vasaromis mūsų galerijoje būdavo mažiau renginių, nes žmonių ateidavo mažiau, dabar vasaromis žmonių pilnos salės, renginių pilna, visi visko nori ir visiems visko reikia. Labai smagu, kad geras įdirbis buvo padarytas. Dabar nebesvarbu, vasara ar ne, atokvėpio mes neturime.

Ir dar – man labai smagu, kad ir tarp Šiaulių kultūros ir meno įstaigų atsirado daugiau kolegiško bendravimo. Visi esame labai skirtingi, bet papildome veiklomis miestą. Šiaulių kultūros įstaigose meno trokštantis žmogus dabar gali gauti viską, ko nori.

– Laikinai vadovaujate „Laiptų galerijai“, iš vadovo pareigų išėjus Janinai Ališauskienei? Ko išmokote iš savo pirmtakės?

– Kai patenku į kokią nors sudėtingesnę situaciją, visada pagalvoju: o ką Janina darytų? Kai nebuvau vadovė, dėl daugelio veiklų nesukdavau galvos. Nežinau, ar Janina taip įvardytų, bet jaučiausi direktorės dešiniąja ranka: dirbau su dokumentais, projektais ir kt. Turėjau pačią geriausią mokytoją, kokia begali būti. Visomis prasmėmis – biurokratinėmis, kultūrinėmis. Tiek galerija, tiek „Monmartro respublikos“ festivalis yra Janinos kūdikiai. Turėdama įdirbį, atitinkamą kampą, įstaigos veidą, daugelį dalykų išsaugau, bet kažkas ir keičiasi nuo besikeičiančių aplinkybių, finansavimo. Bet kadangi pagrindai buvo padėti geri, festivalį rengti, su kūrėjais bendrauti yra paprasčiau. Ryšiai ne silpsta, o tik stiprėja.

– Vis dar esate laikinoji galerijos vadovė?

– Konkurso vadovo pareigoms eiti dar nebuvo, bet „Laiptų galeriją“, panašu, jau ketinama palikti savarankiška kultūros įstaiga. Matome džiugų pasikeitimą, kad kultūros darbuotojai susivienijo. Nepaisant to, kas bus, – mus prijungs, skelbs konkursą, ateis kitas vadovas, keisis kryptis, – nukirpti nieko nenukirps. Juk investicijos buvo į pastatą didelės, dabar tvarkomi P. Bugailiškio pastato langai, šį pastatą ketiname įveiklinti, pritaikyti neįgaliesiems, visokioms edukacijoms. Vyksta daug neregimų procesų, telkiamos jėgos ir lėšos, bet viskas – mūsų įstaigos labui.

– Kaip galvojate, ar Šiauliuose kultūros įstaigų nėra per mažai?

– Jų nėra mažai, skaičiuojant pagal atitinkamas veiklos strategijas, tačiau kultūros niekada nėra per daug. Matome, kad jei penki renginiai vyksta vienu metu, juose pilna lankytojų. Žmonių skoniai ir poreikiai įvairūs, į vienus renginius eina vyresni, į kitus – jaunesni žmonės, yra tokių, kurie aplanko visus. Pasirinkimo tikrai yra.

Kultūrinė plotmė labai svarbi jaunoms šeimoms, tie, kurie atvyksta čia gyventi, džiaugiasi ir kultūros įstaigų įvairove, renginių gausa, jiems Šiauliai kultūros prasme tinka. Jaunimas pastebi, kad kai žmogus apsirūpinęs baziniais dalykais – būstu, darbu, ugdymo įstaigomis, jaučiasi saugiai, stabiliai, tada jam prireikia kultūros renginių. Tačiau net ir ne visai saugiam žmogui kultūros renginiai gali suteikti saugumo, stabilumo, idėjų, stiprybės ir padėti augti, kilti. Todėl tėvai turėtų drąsiau vaikams atverti galerijų, kultūros įstaigų duris. Susiduriame su tuo, kad per moksleivių vizitus net tie vaikai, lankantys meno, muzikos būrelius, mokyklas, sako galerijose nėra buvę su tėvais.

Skaudi man ši vieta, bet tėvai turėtų lankytis su savo vaikais – parodyti kūrinių, pasiklausyti profesionalų atliekamos muzikos, net išvysti, kaip atlikėjai jaučiasi scenoje. Nepakanka piešti būrelyje, reikia pamatyti plačiau. Antraip nesukirbės mintis savęs pamatyti tarp kūrėjų, tapti kūrėju. Jei aš su mama nebūčiau lankiusi parodų, galerijų, po dailės mokyklos baigimo gal būčiau tapusi eilinės profesijos atstove, užsidariusia kabinete.

Esu pati dviejų dukrų (4 ir 6 metų) mama ir labai džiaugiuosi, kad ne tik su manimi ar vyru, bet jau darželyje mergaitės su auklėtojomis lanko muziejus, galerijas, dalyvauja edukacijose – vaikai nuo mažens mokomi eiti, žiūrėti, matyti, dalyvauti, elgtis. Pedagogai supranta, kad reikia ir apsilankyti kultūros įstaigose, nes vien grojimas ir piešimas neįskels tos kibirkšties, kokią galėtų, kad augtų bendros kultūros jausmas.