Ka­zys Bim­ba: „Rei­kia vi­sa­da būti dėkin­gam“

Šiau­lių uni­ver­si­te­to dailės ga­le­ri­ja su­rengė vir­tua­lią skulp­to­riaus ir ta­py­to­jo Ka­zio Bim­bos pa­rodą „Kan­čios ke­lias“. Skulptū­ri­nių kom­po­zi­cijų idė­ja K. Bim­bai ki­lo, kai bi­čiu­lis jam at­vežė ąžuo­li­nio apie 200 metų Ša­ky­nos baž­ny­čios šven­to­riu­je stovė­ju­sio ir dar­bi­ninkų nu­pjau­to kry­žiaus ga­ba­lus. Lai­ko iš­var­py­tas, žmo­nių maldų pri­si­gėru­sias kry­žiaus da­lis kūrėjas pa­pildė me­ta­lo ak­cen­tais, taip su­kur­da­mas sa­vo­tiš­kas Kry­žiaus ke­lio sto­tis.

Šian­dien, Didįjį penk­ta­dienį, sim­bo­liš­ka iš­girs­ti, kad ir pa­ties K. Bim­bos gy­ve­ni­me būta skaud­žių „sto­čių“ bei kas pa­dėjo iš­sau­go­ti ra­mybę ir dėkin­gumą.

Iš trijų kryžiaus dalių – trys skulptūros

Menininkas K. Bimba su bičiuliais turi tradiciją – kiekvieną trečiadienį susirinkti jo sode, įsikurti po obelimi ir dalytis jaukia bendryste, kalbant apie meną, išgyvenimus, patirtis. Karantinas iš bičiulių šį malonumą atėmė, bet dar iki karantino Kazys gausesnį draugų susitikimą surengė – Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidarė skulptūrų ir tapybos parodą „Kančios kelias“. Šią parodą universiteto galerijoje galima pasižiūrėti virtualiai, o Kazys sutinka papasakoti, kaip ir kodėl jis sukūrė meno kūrinius, aktualius būtent šiandien – Didįjį penktadienį.

Vieną dieną jam paskambino bičiulis, pamatęs Šakynos bažnyčios šventoriuje besidarbuojančius, senutėlį tręštantį kryžių, pastatytą gal prieš 200 metų, pjaustančius darbininkus. Bičiulis darbininkų paprašė kryžiaus gabalus atiduoti, įsidėjo į automobilio bagažinę ir atvežė Kaziui.

„Paėmiau tas detales, kai ką pridėjau ir išėjo tokia paroda. Juk žmonės prie to kryžiaus ėjo, meldėsi, dėkojo. O įdomiausia – mano tetulė Veronika Šerkšnytė, Šiauliuose baigusi tuometę Mokytojų seminariją, buvo paskirta dirbti Šakynoje. Pagalvojau, kad ji prie to kryžiaus meldėsi… Buvome su ja labai artimi, daug kalbėdavomės. Iki šiol jaučiu jos globą. Ji buvo vienuolė širdietė, vadovavusi net vienuolynui Šiauliuose. Įdomiausia, kad, jai numirus, kai ji buvo pašarvota Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje, tą patį vakarą po laidotuvių bažnyčia buvo padegta. Toks sutapimas“, – sako menininkas.

Iš trijų nupjauto kryžiaus dalių sukurtos trys skulptūros. Viena – Jėzui uždedamas erškėčių vainikas, antra – Jėzus neša kryžių, trečia – Jėzus prikalamas prie kryžiaus.

Kazys audžia mintį, kad po parodos jo skulptūros būtų sugrąžintos Šakynai. Ten yra koplytėlė, gal ten atsiras vietos jo „Kančios keliui“. Juolab kad Šakynos apylinkėse jau yra jo sukurta skulptūra.

„Gal kokiais 1988–1989 metais buvo inicijuota paminklo žuvusiems partizanams statyba. Ten iki šiol yra „Trijų kryžių“ akmeninis paminklas. Baisoka buvo tais laikais, bet Šakyna išskirtinis kraštas, ten knygnešiai garsūs gyveno, kitų iškilių žmonių gyveno ir gyvena“, – sako menininkas.

„Ko nežinai, to negali neigti“

Kazio kūryboje daug sakralių darbų – šalies bažnyčiose kabo jo per įvairius plenerus sukurti tapybos darbai. „Kai pavargstu su akmeniu, einu prie tapybos. Negaliu užsibūti prie vienos technikos“, – šypteli Kazys.

Iš kur sovietmečiu brendusiam vyrui kyla noras kurti tikėjimo tema? Kazys sako, kad sovietizmas jo nepaveikė, visada žinojo, kad sovietmetis netruks amžinai.

„Ir mano ši svajonė išsipildė. Nuo pat pirmųjų darbų tikėjimo tema kūriau, pavyzdžiui, rūpintojėlius. Nuo 1973-iųjų į parodas jų atnešdavau. Ir kokių įdomių dalykų būdavo, kokiais tik žodžiais tie mano darbai nebuvo pavadinti. Gaila, kad neužsirašiau – ir skerdžius-kerdžius, ir kt. Darbo neatmesdavo, kampely kur nors pastatydavo. Man darbai tikėjimo tema buvo artimesni. Reikia ir gyventi pagal tą filosofiją, bet kad va – negyvename. Neišeina“, – šypteli jis.

Kazys, kai jam buvo vos 33-eji, patyrė gana sudėtingą momentą. Jam buvo nustatyta onkologinė liga, išimtas vienas inkstas. Medikai prognozavo, kad vyras išgyvens vos penkerius metus, tačiau Kaziui kitąmet sukaks 70 metų.

„Nenusiminiau. Stebuklas leido gyventi toliau. Kai pagalvoju, kodėl kuriu skulptūras religine tema, suprantu, kad man užsikodavo, jog visada reikia būti dėkingam. Iki šiol, kas ką besakytų, Kryžių kalną laikau stebuklinga vieta. Prieš važiuodamas į operaciją, nuvažiavau ten, pabuvau. Pajutau kažkokį palengvėjimą ir žinojimą, kad viskas bus gerai. Ir viskas yra gerai. Tokių dalykų ignoruoti, neigti, negali. Ko nežinai, to negali neigti. O tikėti, gyventi pagal tikėjimą – reikia“, – sako jis.

„Turiu savo mažą pasaulį ir džiaugiuosi tuo“

Kazys, nepaisant užgriuvusio karantino, kasdien važiuoja į dirbtuves ir pasineria į kūrybą. Vyras sako, kad turbūt nei jam, nei kitiems tų darbų tiek nereikia, bet jis jaučia gilų poreikį kurti. Darbų turi tiek, kad jei reikėtų, kokias septynias parodas galėtų surengti.

Vyras nėra baigęs meno studijų, pirmus metus neįstojo, tada mokėsi Šiaulių politechnikume, bet pamatė, kad jam tai netinka. „Turėjau keistą norą būti menininku. Geru ar blogu, bet kurti. Taip ir pragyvenau sovietmetį, norėdamas būti laisvas nuo profesinių įsipareigojimų. Gal todėl įvairių darbų pridariau“, – svarsto jis.

Ypač K. Bimba vertina skulptorių, dailininką Aloyzą Toleikį, su kuriuo bičiuliavosi ir kuris Kazio nekritikavo, nemokė, priešingai – ragino kurti pagal savo požiūrį. „Laikau jį savo mokytoju, dvasiniu mokytoju. Jis kūrė akademiškai, bet man nedraudė dirbti kitaip. Įpūtė man drąsos ir taip tapau menininku“, – sako jis.

Kalbant su Kaziu, atrodo, kad jis apskritai gyvenime nėra apie nieką jokio blogo žodžio pasakęs. Jauki šypsena, atidus žvilgsnis – jo vizitinė kortelė.

Kazys juokiasi: „Ir pats galvoju, kad gal nebuvo progos ant kažko supykti. Neturiu piktumo visiškai. Kitą kartą, jei kas nors ką nors kritiško pasako, net džiaugiuosi. Kuo daugiau kritikos, tuo labiau tobulėji. Niekada nepykdavau. Nežinau, kas tas yra. Gal toks mano charakteris.“

Vyras svarsto, kad tas pozityvumas ir ramybė paveldėta iš šeimos. Tėtis buvo kalvis, kilęs nuo Molėtų, o mama – iš Šiaulių rajono, Mikailaičių kaimo.

„Augome trys broliai, dabar likome dviese, bet visa šeima gyvenome ramiai ir taikiai. Gaila, kad pirmoji melioracija mūsų kaimą sunaikino. Mama, eidama pro Malavėnus, ir Joną Biliūną matė, ir kitus šviesuolius, kurie suvažiuodavo pas Janulaičius. Viskas, matyt, susidėjo, kad menininku tapau. Bet dabar tikrai dėl to nesigailiu. Turiu savo mažą pasaulį ir džiaugiuosi tuo“, – sako K. Bimba.