Ką valgė senovės baltai: kuršių patiekalai pagal receptus iš kapaviečių

Ką valgė mūsų protėviai, kodėl advento pasninkas jiems buvo natūralus dalykas, atskleidžia baltiškų patiekalų rekonstrukcija. Jos pagrindas – radiniai kapuose, į kuriuos mirusiesiems įdėdavo ir žemiškų gėrybių. Istorinės virtuvės gurmanams nuklojami stalai su gausybe patiekalų pagal receptus iš kapų ir metraščių.

Patiekalų rekonstrukcija

Kulinarinis turizmas Lietuvoje daugeliui asocijuojasi su pietumis pagal dvarų virtuvės receptus ar cepelinais. Tačiau tai visai nesena istorija.

Norint paragauti to, kuo maitinosi mūsų protėviai, reikia kasti giliau. Kasti tiesiogine to žodžio prasme, o jei dar tiksliau – kasinėti senuosius baltų palaidojimus, jų gyvenvietes, analizuoti kapų turinį ir net mirusiųjų kaulų sudėtį.

Istorinės baltiškos virtuvės gurmanų maršrute turėtų atsirasti Mosėdis. Gyvenvietė ir šiaip lankoma turistų dėl ąžuolyno šventavietės ir aukuro akmenų, taip pat ir įspūdingo Vaclovo Into akmenų muziejaus po atviru dangumi.

Tačiau išvažiuoti tuščiais pilvais istorijos mylėtojams nevalia. Giminės sodyboje jauna Beno ir Irmos Šimkų šeima įkūrė Kuršių genties istorijos muziejų su senoviniu namu, ugnies žaizdru asloje, ginklų, papuošalų ir audinių ekspozicijomis. O kad svečiai kuo ilgiau užsibūtų ir atidžiai klausytųsi, šeimininkai ten dosniai vaišina.

Užrašytų kuršių receptų neišliko

„Mes nežinome, ką kuršiai gaminosi. Tik žinome, iš ko gaminosi, nes yra kruopų, daržovių, gyvūnų kaulų likučių. Todėl mes galime tik spėti, kaip tai buvo pagaminta“, – sako senovės baltų patiekalų rekonstrukcija užsiimanti I. Šimkienė.

Nors kuršių kulinarinė virtuvė nėra išlikusi, patiekalais pagal receptus, atkurtus iš kapų ir metraščių, jie nukloja svečiams visą stalą.

Sūris su skranduku?

Kuršiams avis buvo pagrindinis gyvūnas, kurį šeima sunaudodavo visą: ir vilną rūbams bei gultui, ir pieną, ir mėsą, ir odą įvairiems buities ar aprangos poreikiams.

Pieno sūriai – ne toks jau deficitinis produktas ir ant šiuolaikinio lietuvio stalo: su žolelėmis, su prieskoniais ir kt. Jei mūsų protėviai jų paragautų, būtų nustebę dėl prieskonių gausos. Bet turbūt ne labiau už mus, kuriuos senovės kuršių sodyboje šeimininkai pavaišino avies pieno sūriu su… skrandžio rūgštimi.

„Juk tuo metu senovės baltai neturėjo tokio raugo, kaip kad mes dabar naudojame citriną. Jie raugdavo vadinamuoju skranduku, tai yra iš to paties gyvūno skrandžio paimta rūgštimi“, – paaiškina I. Šimkienė, Kuršių genties istorijos muziejaus direktorė ir viena įkūrėjų.

Skonis XXI amžiaus gomuriui kitoniškas, bet tikrai puikus. Tokio pikantiško skonio sūris žiemos sezonu būdavo retenybė, o ir dabar jis yra vienas brangesnių. Mat šaltuoju sezonu gyvuliai nebeskerdžiami, kadangi avys jau laukiasi ėriukų. Dėl tos pačios priežasties jos užtrūksta ir iki pavasario labai sumažėja pieno, jau nekalbant apie pieno produktus.

Tad iki šių dienų atkeliavęs pasninkas, įsisupęs į religinį advento ir gavėnios apsiaustą, mūsų protėviams buvo natūralus sezoniškumo dalykas. Susilaikyti nuo maisto nebūdavo sunku, nes jo tiesiog trūkdavo.

Madingieji duoniukai – senovės baltų duona

Tokio dalyko, kaip mielės, mūsų protėviai XII amžiuje dar nežinojo, tad, įėjus į kuršių pirkią, tikrai nekvepia puria močiučių duona. Paplotėliai iš trintų grūdų miltų, sumaišytų su vandeniu, būdavo kepami ant grindinio židinio akmenų. Jie taip sudžiūdavo, kad tokias kriaukšles įmanoma valgyti tik pamirkius į pieną ar kokį kitokį mirkalą.

Šeimininkės patiektas mirkalas su sviestu, kanapėmis, kepintomis kartu su grikiais, pati ta užtepėlė ant traškaus papločio. Receptas, pasak jos, atkurtas pagal aprašymus senosiose skandinavų sagose. Kadangi aplink Baltijos jūrą mitybos racionas buvo panašus, tikėtina, kad ir mūsų protėviai ką nors panašaus gaminosi.

Dabar gi juo savo racioną gali papildyti sveikuoliškos mitybos šalininkai. O ir mes, kaip baltų palikuonys, drąsiai galime įtraukti į meniu kaip kulinarinį paveldą arba kaip madingus bemielius duoniukus.

Seniausias pyragas su... silke

Pirmas detaliai užrašytas patiekalo receptas – silkių pyragas.

„Aišku, ne mūsų šaltiniuose jis buvo užrašytas. Jį užrašė vienuoliai – piligrimai Danijoje XIII amžiuje. Įdomus jis tuo, kad jame yra špinatų. Todėl spėjama, kad tai buvo vasarinis patiekalas. Žiemą jo nevalgė. Tešlai naudoti miežiniai miltai. Jie nėra kaip vientisa masė, o trupa“, – trupininio silkių pyrago receptu dalijasi kuršių sodybos šeimininkė.

Tarp silkių pyrago ragautojų vieningos nuomonės nebuvo. Tačiau juk skonis draugų neturi, o ir špinatų gauti žiemą dabar nebe problema – tad 800 metų senumo pyrago receptas tikrai bus atkartotas per šias Kūčias.

Pupų ir žirnių blynai – baro apyvartai

Pupų ir žirnių blynai, irgi pateikti su mirkalu, buvo tokie skanūs, kad, beklausant sodybos šeimininkų pasakojimų, vieni pirmųjų dingo nuo stalo. Po jų labai užsinorėjo gerti. Žolelių arbata ir midumi vaišinanti šeimininkė tik gudriai šypsojosi – tam jie ir buvo skirti, kad tavernų ir smuklių klientai kuo daugiau gėrimų pirktų.

Tai va kokie tie šiuolaikinių barų užkandžių – sūrių riešutų, žirnių ir ausų – sprangūs pirmtakai. Jei kuris apsivalgė, išvada – per mažai gėrimo buvo vartota.

Vakarienės kulminacija – troškinys

Kai jau rodėsi, kad skrandžiai tiek pilni, jog jau niekas nebetilptų, nuo ugnies šeimininkė nukėlė puodynę troškinio.

„Viename iš palaidojimų buvo rastas katiliukas su likučiais: aviena, sorų kruopos, juodieji laukiniai žirniai, baltos laukinės morkos ir miežiai“, – pasakoja I. Šimkienė.

Ne, tai ne ta pati puodynė iš kapo. Tiesiog pagal nustatytą sudėtį muziejaus direktorė Irma atkūrė ir pagamino puikiausią troškinį, kurio, net sotūs būdami, vyrai porcijas kartojo.

Matyt, kad per keletą šimtų metų nedaug kas pasikeitė. Mat palaidojimo kaulų sudėties tyrimai parodė, kad mitybos hierarchijoje vyrai užėmė aukštesnę vietą – jiems tekdavo daugiau mėsos, o moterims ir vaikams tik daržovės ir pienas, jei jo tuo metu būdavo.

„Baltų kelio“ maršrute – unikaliausi turizmo objektai

Kuršių genties istorijos muziejus Mosėdyje, kurį protėvių sodyboje su užsidegimu kuria Benas ir Irma Šimkai, – tik viena stotelė, kurią su pasididžiavimu galėtume priskirti tautinio kulinarinio paveldo turizmo objektui.

Ją pagal patrauklumą turistui su edukacijomis, degustacijomis ir dirbtuvėmis, istorinę vertę ir kitokius kriterijus baltų kultūros pažinimo skatinimo ir žinomumo ekspertai atrinko net iš dviejų tūkstančių kandidatų ir įtraukė į unikalų naują maršrutą „Baltų kelias“. Maršrutas turi net tris žiedus, jungiančius Lietuvą ir Latviją: Kuršių ratą, Žiemgalos ratą ir Sėlių ratą.

„Norisi, kad lietuviai daugiau keliautų, pažintų baltų genčių kultūrą ir didžiuotųsi savo protėviais, kurie padėjo pamatus mūsų tautai ir valstybei“, – sako projekto „Tyrinėk baltus“ ekspertė Akvilė Jagučanskytė.

Laukite „Baltų kelio“ maršruto kitų įspūdžių tęsinio.