Ką skauda lietuvių kalbai?

Šį lapkritį minime lietuvių kalbos paskelbimo valstybine 35 metų sukaktį. Spalio 27 d., penktadienį, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko šiai progai skirta konferencija-diskusija „Lietuvių kalba – tautos išlikimo garantas“. Renginyje pranešimą „Kalbos gyvybė ir galia: kaip išlaikyti ir stiprinti?“ skaitė ir iš Lietuvių kalbos instituto Vilniuje atvykusi dr. Rita Miliūnaitė.

Kas yra kalba?

„Mano kalba nebus tokia pakylėta, kokios šiandien norėtųsi, – pradėdama perspėjo kalbininkė, – nes manau, kad, gyvendami šitoje žemėje, kalbėdami lietuviškai, mes turime ne tik jausti kalbos grožį, bet ir suprasti, jausti, ką tai kalbai skauda.“

Kas yra kalba kiekvienam iš mūsų? Atsakymai gali būti įvairūs: vieno su kitais ryšys, ryšys su pasauliu, tiltas iš praeities į ateitį, vienas iš tautos simbolių. „Visi šie ryšiai ir suteikia kalbai gyvybės, bet kalbos gyvybei palaikyti reikia kiekvieno iš mūsų pastangų ir valios. Reikia mokėti kalbą, reikia gebėti ją atnaujinti, reikia ją ginti“, – įsitikinusi R. Miliūnaitė.

O kas yra kalba visuomenei, valstybei? Pasak specialistės, pirmiausia tai – visuomenės raidos variklis, politinės pozicijos formuotoja. „Valstybė, visuomenė kalba reiškia savo politinę valią, aiškina, kokiais keliais turėtų plėtotis valstybė, ir kalba apie tos valstybės tikslą, jeigu jį iš tikrųjų turi“, – sako Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja.

Be to, jos teigimu, kalba yra dvasinio, moralinio, intelektualinio turinio, t. y. viso to, kas iškyla virš materialaus pasaulio, kūrėja. Taip pat – valstybės administravimo priemonė. Valstybinė kalba susieja visų tautų atstovus, gyvenančius Lietuvoje. Kalba yra ir piliečio ryšys su valstybe. „Kalba yra gynybinė valstybės siena“, – simboliškai apibendrina mokslininkė ir priduria, kad per visus šiuos dalykus reiškiasi kalbos galia.

Sutrikusi pusiausvyra

„Koks yra laukas tarp kalbos gyvybės ir galios? – klausia kalbininkė. – Jeigu tarp jų yra pusiausvyra, tarp kiekvieno paskiro žmogaus ir visuomenės, valstybės galios, tai tada kalba gali skleistis, gyvuoti. Bet kartais toji pusiausvyra sutrinka. Tarkime, jei kalbos gyvybei leidžiame visiškai išsiplėtoti, jeigu ta gyvybė virsta kiekvieno asmenišku noru, nebepaisant visuomenės, valstybės interesų, kalbai gresia anarchija.“

Kita situacija – kai viršų ima kalbos galia: kai smarkiai reguliuojama kalba, jos vartosena, raida, visuomenė tam priešinasi, nes nebelieka vietos kalbai augti.

Per 35 metus atsirado naujų veiksnių, veikiančių kalbos gyvybės ir galios lauką. „Dėl stipriųjų jėgų pasaulyje, globalizacijos, interneto plėtros, visuotinės migracijos stiprėja kalbų sąveika, – tvirtina R. Miliūnaitė. – Lietuvoje gausėja imigrantų – tiek ekonominių, tiek politinių, tiek karo pabėgėlių. Aktyviau keliamos ir kitakalbių Lietuvos piliečių problemos. Visoje Europoje bendrinės kalbos patiria destandartizaciją.“

Tai reiškia, kad viešojoje erdvėje bendrinė kalba jau turi dalytis vieta su, pavyzdžiui, šnekamąja: vartojama nenorminė leksika, žargonas, kitų kalbų elementai.

Dar vienas naujas dalykas – plintantys automatinių mašinų sugeneruoti tekstai. Pranešėja pastebi, kad, skaitant žiniasklaidos tekstus, kartais labai aiškiai matyti, kad automatiškai išversta iš kitų kalbų. „Tarsi žodžiai lietuviški, bet tekstas visai nebegyvas, neturi lietuvių kalbai būdingų elementų“, – kalba mokslininkė.

Kurmių išraustas laukas

Dėl šių priežasčių, pasak R. Miliūnaitės, silpsta bendrinės kalbos įgūdžiai: viešumoje nesibodime kalbėti taip, kaip mums patinka, netgi taip, kaip nenorėtume patys išgirsti. Liberalėjančios kalbinės nuostatos nėra blogai: žmonės laisvėja, kalboje randa įvairių raiškos priemonių. Tačiau kalbininkė pabrėžia, kad linkstama ir į kraštutinumus.

Tai labai aiškiai matyti kalbos etiketo srityje. „Tapo madinga ir visiška norma keiktis – kas antras, kas trečias žodis sakinyje būtinai turi būti keiksmažodis, netgi rusiškas. Tokias laidas žiūri tūkstančiai ir tai yra užkrečiama, nes tiesiog nebesivaržoma, nebenorima suprasti, kad keiktis tinka garažuose, bet ne viešumoje“, – šiuolaikinei kalbai negaili kritikos specialistė.

Švelnėjanti kalbos priežiūros sistema, pasak jos, taip pat savaime nėra blogai: mūsų visuomenė supratinga ir gali suprasti, kokią kalbą ji vartoja, atsirinkti, kur kas tinka.

„Šitas kalbos gyvybės ir galios laukas man kartais atrodo panašus į kurmių išraustą lauką. Jame stovi sodininkas, bejėgis žiūri į tuos niekaip nesibaigiančius kurmiarausius ir, nuleidęs rankas, nebežino, ką daryti. Išbandė visas priemones – ir labai grėsmingas, ir labai nemalonias, ir labai švelnias – ir niekaip neranda, kaip su tais kurmiais susikalbėti“, – sako R. Miliūnaitė.

Politikų rankose

Kalbos politika Lietuvoje susideda iš keturių svarbių dalių: kalbos statuso reguliavimo, kalbos sandaros, kalbos mokymo ir kalbos prestižo kėlimo.

Kalbos statusas įtvirtintas įstatymuose, tačiau, specialistės teigimu, klausimas, kaip lietuvių kalbai sugyventi su kitomis kalbomis, yra amžinas: keičiasi laikas, atsiranda vis naujų aplinkybių. Imigrantai, nenorintys mokytis lietuvių kalbos, dvikalbiai užrašai miestuose kelia daug klausimų. „O kaip tie užrašai, kuriuos kai kas vadina menine raiška?“ – klausia pranešėja.

Tokius dalykus turi reguliuoti įstatymai, taigi, tai yra politikų rankose. Tačiau, kaip teigia R. Miliūnaitė, įstatymai – dar ne viskas: turi būti ir veiksminga valstybinės kalbos priežiūros sistema.

„Sričių, kuriose turi būti vartojama valstybinė kalba, yra labai daug ir jas prižiūrėti reikia nemenkos jėgos, – tvirtina Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. – Matome, kiek yra veiksnių, kurie neigiamai veikia tas sritis. Kai kuriose iš jų yra ir turi būti tam tikrų išimčių. Tarkime, ir dabar įstatymuose parašyta, kad turizmo reikmėms gali būti vartojamos ir kitos kalbos.“

Kaip atsispirti?

Mokslininkė neabejoja, kad kalba turi keistis su kiekviena ateinančia karta, atsinaujinti, tačiau ji užduoda klausimą: kaip atsispirti kalbos sistemos ardymui? Pasak jos, yra sričių, kuriose kalba skleidžiasi labai gražiai: yra rašytojų, poetų, kurie dar vis geba vartoti gražią, turtingą, sodrią kalbą.

Tačiau kartais kalba yra ardoma. R. Miliūnaitės teigimu, viena iš tokių sričių yra asmenvardžiai: ne tik įteisintos w, q, x raidės, bet ir svarstomi diakritiniai ženklai bei atsisakymas gramatinti nelietuviškus asmenvardžius.

„Matome, kad šitie klausimai svarstomi labai paviršiumi, – pastebi kalbininkė. – Į patį viršų iškeliamos žmogaus teisės: vertinamas kiekvienos visuomenės grupės noras, bet nesvarstoma, kaip tai atsilieps visai kalbai, visuomenei.“

Daug triukšmo dėl moterų pavardžių

Daug problemų kelia ir moterų pavardžių sistema. Per 20 metų įpratę prie pavardžių su galūne -ė, nerodančių šeiminio statuso, jau norime daugiau naujovių: jei vyro pavardė baigiasi galūne -a, tai ir žmonos pavardė galėtų būti tokia pat (pavyzdžiui, Antanas Aleksa ir Karolina Aleksa).

„Jei nepažįstame žmogaus ir nežinome, ar tai vyras, ar moteris, nežinome vardo, tekstą rašydami, nežinotume, kaip derinti, kaip elgtis su gramatika – ar „išvažiavęs“, ar „išvažiavusi“, – susirūpinusi specialistė.

Kita problema, kurios dar neturime, bet panašu, kad greitai turėsime, – norima, kad iš visų vyrų pavardžių būtų galima daryti moterų pavardes su galūne -a. „Kai kurios iš jų būtų panašios į slavų, – sako R. Miliūnaitė ir pateikia pavyzdį – Katinas ir Katina. – Lietuviškas savitumas jau trauktųsi.“

Kalbininkės teigimu, dar vienas žingsnis, apie kurį tiesiogiai dar nekalbama, – pavardžių sudarymas pagal anglosaksišką pavyzdį, t. y. kai visos šeimos pavardės sutampa. „Atsirastų net ir tokių dalykų, kaip seserys Rasa ir Laima Katinas, – gąsdina Lietuvių kalbos instituto atstovė. – Tokios pavardės net nebūtų linksniuojamos ir turėtume daug keblių situacijų.“

Mokslininkė svarsto, kad politikai, teikdami tokias įstatymo pataisas, greičiausiai tariasi su tais kalbininkais, kurie jiems patinka, „pataiko į jų nuomonę“. „Matome visišką nenorą galvoti, kas bus toliau, kas bus iš to. Kalba vis dėlto yra sistema ir, pajudinus vieną dalelę, vieną gabalėlį, pradeda judėti ir kiti dalykai“, – sako ji.

Bėdos po vieną nevaikšto

Trečias kalbos politikos dalykas – kalbos mokymas. R. Miliūnaitės teigimu, šiandien Lietuvos mokyklas yra užgriuvusios visos įmanomos bėdos: mokytojai protestuoja, jei yra mokymo programos, tai nėra priemonių, o jei yra priemonių, tai kai kas stveriasi už galvos, galų gale – grasinimai susprogdinti. „Mokyklos išgyvena labai nelengvus laikus. Ir kas tada lieka iš lietuvių kalbos?“ – klausia kalbininkė.

Ji pabrėžia, kad mokykla – ne tik sostinėje, bet ir mažesnėse gyvenvietėse – turi stiprinti moksleivių ryšį su kalba, ieškoti būdų, kaip jaunuolius pritraukti prie lietuvių kalbos. „Tai tikrai labai nelengva“, – tvirtina Lietuvių kalbos instituto mokslininkė.

Nepasiduoti spaudimui

Kalbos prestižas labai susijęs su jau aptartais dalykais: kaip ugdyti kalbos atsparumą ir ugdyti jos prestižą?

„Papasakosiu vieną trumpą istoriją – tikrą istoriją, kuri įvyko šių metų rudenį vienoje mokykloje. Mokytoja pasakoja, kad į klasę atėjo du nauji penktokai. Broliai. Jie grįžę iš svetur, greičiausiai iš Anglijos. Dienyne jų vardai parašyti be galūnių, vadinasi, jie turbūt buvo ne Lietuvoje registruoti. Pavardė lietuviška“, – situaciją pasakoja kalbininkė.

Klasės draugai, mokytojai natūraliai tuos vardus, pavyzdžiui, Robin ir Martin, linksniuoja, prisitaiko prie lietuvių kalbos gramatikos. Po kiek laiko pas direktorę ateina brolių mama ir sako: „Aš draudžiu jums kraipyti mano vaikų vardus!“ Pasak R. Miliūnaitės, tai rodo, kad kalbinio atsparumo šiuo atveju nėra, kalbinė sąmonė keičiasi.

Apibendrindama visas išsakytas mintis, pranešimą Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja baigė mitologo Dainiaus Razausko citata: „Jeigu tikrai norime savo namie kalbėti lietuviškai ir būti lietuviais, tai niekas negali mums sutrukdyti. Užtenka tiesiog kalbėti lietuviškai ir nekalbėti kitaip. Nepasiduodant jokiam spaudimui – nei švelniam, nei nešvelniam. Nė už ką.“