Ką mums tėvai ir seneliai pasakoja: apie pokarį

Metai bėga. Nuo pokario metų iki šių dienų laiko tarpas nenumaldomai ilgėja, blėsta atmintis, dienos bėga su savimi nusinešdamos ir tų dienų liaudininkus. Daugelio tų įvykių liaudininkė, nesenai devyniasdešimt devynių metų jubiliejų atšventusi, 1924 metais vasario 29 dieną gimusi Adelė Randytė apie pokario metus sutiko pasidalyti iki tol niekur neskelbtais prisiminimais.

TRIPOLIUVKA

Tai jaukus, kažkada taip vadintas Trilaukio vienkiemis, už Jasionių gyvenvietės Utenos rajone važiuojant į Kauno pusę ir tik gal kokie 70 metrų nuo paplentės. Šeimininkai, Rozalija ir Pranas Grikepeliai į savo šeimą priėmė anksti tėvų netekusią, vos ketverių metukų sulaukusią Rozalijos sesers dukrą, šių įvykių liudininkę Adelę Randytę. Sodyba yra išlikusi ir stovi Utenos rajono savivaldybės Leliūnų seniūnijos Jasonių seniūnaitijos teritorijoje.

BUNKERIS

Grikepelių sodyboje, nuo trobos siauro kiemo skiriamas stovėjo erdvus, plūktinėmis molinėmis sienomis tvartas. Tai buvo į dvi dalis padalintas pastatas, kurio viename gale buvo laikomi gyvuliai, o kitoje dalyje laikomas šienas. Šienas buvo kraunamas ir ant lubų, o į vieškelį atsuktame gale buvo mažytis langelis. Švarioje tvarto dalyje buvo įrengtas įėjimas į bunkerį. Pats bunkeris buvo iškastas lauke, už pamatų, tik įėjimas padarytas iš prietvarčio. Turėjo nedidelį koridoriuką.

Partizanai bunkerį kasė naktimis, žemes išbarstydami laukuose. Lauke, užmaskuota šakų krūva, buvo įrengta vėdinimo anga. Buvo ganėtinai saugu – einant į tvartą be įtarimų atnešdavom maistą. Partizanai pro ant aukšto esantį langelį stebėdavo judėjimą plentu Automobilių tais laikais buvo nedaug, judėjimas keliu buvo mažas. Jei pamatydavo ką nors ateinant, pasislėpdavo bunkeryje. Patalpa buvo gana didelė, ant gultų galėjo išsitiesti pastoviai gyvenę kovotojai.

Sargybos, kaip tokios nebuvo – kieme vaikščiodami šeimynykščiai viską matydavo, man pačiai daug kartų teko stebėti aplinką. Sodybą saugojo ir protingas šuo – jei eidavo skrebai ar kareiviai, labai aršiai puldavo, atėjus kaimynams ar partizanams, tik amtelėdavo. Kartais ateidavo dar penki šeši partizanai. Kad sniege nesimatytų pėdsakų žiemą ateidavo taku nuo plento. Šalia kelio stovinti sodyba neiššaukdavo įtarimo, o kitoje kelio pusėje augęs didelis iki Vyžuonų besitęsiantis miškas – patogus pasitraukimo kelias. Iš šios slėptuvės partizanai ėjo į užduotis miesto apylinkėse ir pačioje Utenoje.

Bunkeryje lankiausi dažnai – atnešdavau maisto, be to partizanai turėjo baterijomis maitinamą radiją. Dažnai užeidavau pasiklausyti. Radiją naudodavome tik žinių klausymui. Kai partizanai išsikraustė, neprižiūrimo bunkerio vietoje pradėjo slūgti žemė, dėdė užmetė prikirstų alksnių, kibirais nešė smėlį ir šiukšles. Taip po truputį bunkerį užpylė. Sodyba buvo parduota kitiems šeimininkams, tačiau nepakitusi išliko iki šių dienų.

PARTIZANAI

Trilaukio sodyboje iškastame bunkeryje slapstėsi Kaulinio Vinco – Miškinio būrio partizanai: Antanas Šapoka – Liepa, g.1926 m. Antakalnių k., Utenos vls. Aitvaro būrio partizanas. 1947 12 05 dalyvavo pasikėsinime prieš Utenos suaugusių gimnazijos direktorių komunistą Povilą Kuliešį ir buvo mirtinai sužeistas.

Man labiausiai įstrigo atvejis, kai atvežė sužeistą ir be sąmonės esantį Liepą, laiptukais nuleido į bunkerį. Ryte surado medicinos seserį, gyvenusią Antakalnio kaime, kurios pavardės neprisimenu. Ji tik sutvarstė sužeistąjį. Per naktį budėjau prie jo, o ryte ant mano rankų Liepa mirė. Kitą naktį partizanai jį išvežė ir palaidojo Antakalnio kaimo kapinėse.

Pranas Pakalnis-Briedis gimęs 1923 metais Padbuožės kaime. Girdėjau kalbas, kad jį išdavė brolis, kuris norėjo partizaną legalizuoti. Paskyrė susitikimo vietą ir išdavė. Juozas Laučius-Barzda, gimęs 1922 m. Utenos valsčiaus Grybelių kaime. Jų šeima nuomavo profesoriaus Adolfo Šapokos žemę ir ilgą laiką gyveno Grybeliuose. Barzda gal norėjo save parodyti žmonėms vaikščiojo apsirengęs tvarkinga šaulio uniforma, ant diržo pasikabinęs šovinines. Sakydavau jam: „Juozai nedemonstruok, yra gerų akių yra blogų akių. Kam nors įskundus padarys pasalą.“

Pas Černius sodyboje buvo rengiamos gegužinės pamaldos „mojavos“, Barzda ateidavo ir tenai. Kiek girdėjau Juozą Laučių nušovė ant Pakalnių ežero ledo. Juozas Laučius turėjo brolį, kito būrio partizaną Bražeika Algirdas, Gabrio - Šeduikis, g.1923 m. Grybelių k., Utenos vls. Aitvaro būrio partizanų vadas. Žuvo 1950 01 10 Antalgėje su Antanu Lauciumi Čėža Kazys – gyveno labai trumpai. Kartą be ginklo išėjo pas savo merginą ir buvo sugautas, kažkoks Ragauskas jį užtarė ir po kiek laiko Čėžą Kazį paleido. Legalizavosi, sukūrė šeimą.

Nieko neišdavė Vincas Kaulinis-Miškinis dažnai dienos metu slėpdavosi mūsų bunkeryje, tačiau pastoviai Trilaukyje negyveno. Vincas buvo Lietuvos policininkas, turėjo karininką brolį. Teko sutikti daug partizanų, daugelį jų mačiau po vieną ar du kartus. Partizanai gyveno dvi žiemas, vasarai kažkur išeidavo. Kol gyveno mūsų bunkeryje sekėsi laimingai, kai partizanai išsikraustė iš mūsų bunkerio, vienas po kito žuvo.

Dažnai pas mus užeidavo svečiai – partizanai iš kitur. Tik spėdavo išeiti partizanai, atlėkdavo skrebai. Dažniausiai naktimis. Šviesdavo į langus prožektoriais, trankydavo į duris, reikalaudami įleisti. Mamytė Rozalija rūkė, į laikraštį drebančiomis rankomis susisukdavo bankrutkę. Ko čia kūryji – klausinėdavo skrebai. Atsakydavo – baisiai duntį sopa. Buvo didelė nervinė įtampa, baimė dėl savęs ir dėl partizanų. Lipdavo vieni kitiems ant kulnų, tačiau susišaudymų nebuvo. Kartą pamatėme, kad kaime vyksta gaudynės, laukais artėjo kareivių rikiuotė. Su babyte Rozalija suklupom ant kelių ir pradėjome melstis – atras partizanus ir visus sušaudys, tačiau lemtis buvo mūsų pusėje – nedaėję iki sodybos kareiviai pasuko Avižienių link vedančio kelio pusėn ir praėjo pro šalį.

KRAUTUVĖLĖ

Babytė Rozalija Utenoje, Basanavičiaus ir Vyžuonų gatvių sankryžoje turėjo nedidelę kasdieninės paklausos maisto ir ūkio prekėmis prekiavusią parduotuvėlę. Tai buvo pigi parduotuvėlė: mažų barankėlių ryšuliukas kainavo 10 centų, didelė baranka 5 centus Aš dažnai dirbdavau toje parduotuvėlėje. Babytė Rozalija sakydavo, kad reikia pirkti pelėms nuodų, mat aš suvalgiusi saldainius, popierėlius mesdavau ant viršutinės lentynos.

1940 metais per Uteną važiavo rusų kareiviai. Viena mašina sustojo, kareiviai užėjo į vidų. Kiek prisimenu, buvo penktadienis „Daite ėto, daite to“ Davėm. Babytė neparduotų, bet bijojo - juk kareiviai užėjo. Vos visos parduotuvės neišpirko. Kareiviai kišo pinigus. Pinigų vertės nežinojome. Gal pinigai beverčiai – bus bankrotas ir tik vėliau paaiškėjo, kad gerai uždirbom. Būriui išėjus babytė iškart uždarė parduotuvę ir daugiau neprekiavo. Kai užėjo rusai, viską nacionalizavo. Mūsų krautuvėlės kurį laiką nelietė, kadangi buvo labai maža.

Pirmieji kareiviai Utenoje beveik visi buvo siauraakiai juodbruvi Azijos gyventojai. Kareiviai atrodė labai varganai, apauti pusbačiais, kojas apvynioję bintais.

ZBITNEVAS

Utenos skrebų vadas buvo Zbitnevas. Buvau pakliuvusi ant jo „kabliuko“. Mane stebėjo. Viskas prasidėjo nelauktai netikėtai, - iš Grybelių kaimo kilusių partizanų brolių Juozo ir Antano Laučių tėvai buvo išvežti į Sibirą, o sesuo Onutė slapstėsi. Ji paklausė, ar tėvai gali iš tremties rašyti laiškus mano adresu. Aš sutikau. Tais laikais paštininkų nebuvo, laiškus reikėdavo pasiimti pašte. Laučiūtės kartą ėjo pasižiūrėti, kaip atrodo jų vienkiemis ir pamatė, kad skrebai kasa jų bulves. Seserys išsigandusios ėmė bėgti, skrebai šaudė joms į kojas. Nesužeidė, bet sugavo.

Pas Onutę rado man adresuotą laišką iš Sibiro. Užkliuvau, ir nuo tada Zbitnevas pradėjo mane persekioti. Gyvenant Jasonyse, tikrindavo net naktimis. Tu pažįsti Barzdą? – klausinėdavo. Aš atsakydavau, kad ne. Visi vaikai pažįsta Barzdą o tu ne! Vaikai gal ir pažįsta aš ne,- atsakydavau. Mane kamavo, kviesdavo į saugumą. Atsisakydavau, nenueidavau, Garsinosi atsivešią. Tokie santykiai nieko gero nežadėjo. Mano dėdė buvo bailiukas, jam nesakydavau, kad kviečia tardymui. Užbėgdavau pas draugę ir prašydavau – jei manęs nepaleis, tai nors duonos abišalę atsiųsk.

Skrebarnia buvo dabartinėje Aušros gatvėje. Kad niekas nekibtų, badžiau įsidarbinti. Nuėjau pas valsčiaus pirmininką Michailovą. Jis išklausinėjo ar aš niekam nepriklausau, mane įdarbino. Pradirbus gal kokį mėnesį mane atleido dėl to, kad Zbitnevas sakęs, jog aš turiu ryšį su banditais. Buvau baigusi dvi tuometinės gimnazijos klases. Visos gimnazijos negalėjau baigti, kadangi neturėjome pinigų susimokėti už mokslą. Sužinojau, kad tuo laiku Vilniuje buvo ruošiami ar tai sąskaitininkų, ar tai buhalterių kursai. Užėjusi į Utenos į ūkio skyrių, pasipašiau, kad išsiųstų mokytis. Išsiuntė.

Pokaryje įgyta buhalterės specialybė išliko visam gyvenimui – dirbau tuometiniame ZAGS'e, ilgus metus Utenos politechnikume, o į užtarnautą poilsį išėjo būdama jungtinės medicinos mokyklos ir politechnikumo buhaltere. Atsigavau kai grįžau baigusi mokslus. Zbitnevo jau nebuvo. Pasakojo, kad tardydamas kažkokią moterį, ją bandė išprievartauti. Moteris padavė skundą ir Zbitnevą iš Utenos rajono išgrūdo. Buvo labai bjaurus. Buvo dar toks bjaurus Koškinas.

PAŠTO VIRŠININKAS

Utenos pašto viršininku buvo paskirtas Čipkus. Jis turėjo du sūnus Romą ir Ričardą, besimokantį Kauno technikos mokykloje ir dirbusį pašte prie radijo transliacijos. Iš Utenos į Kauną važinėdavo dviračiu. Tais laikais radijas buvo tik laidinis, butuose buvo radijo imtuvai, vadinti “taškais“, o mieste ant stulpų kabojo dideli garsiakalbiai. Ričiardas kelis kartus per radijo taškus ir garsiakalbius transliavo patriotines dainas. Kartą darbe pas Ričiardą atbėgo pašto tarnautoja, pranešdama, kad ateina keli ginkluoti vyrai. Gal jo suimti? Ričiardas išėjo pro galines duris ir pabėgo, išėjo partizanauti.

Partizanavo apie Antakalnio kaimą. Jį kažkas išdavė. Buvo vasaros metas, jį kažkas prie bunkerio pašaukė „Ričiardai, išlysk“ Buvo saulėta diena, jis išlindęs iš bunkerio, prisidengė ranka nuo saulės. Į jį kelis kartus šovė ir įmetė į bunkerį. Žmonės bijojo užminavimo ir nesiartino prie bunkerio. Kai niekas prie bunkerio neatėjo, po kelių dienų ištraukė ir palaidojo. Liko dviejų metų dukra, kuri išgirdusi šūvius klykdavo: „Mano tėvelį šaudo“ Ričiardas buvo labai geras pažystamas. Gyveno Vyžuonų gatvėje. Aš, jo šeima ir dar keli jauni žmonės buvome draugai.

ŠEIMOS TRAGEDIJA

Kemešių šeimyna gyveno kitoje kelio pusėje, priešais mūsų sodybą. Graži stipraus ūkininko sodyba buvo matoma nuo kelio. 1945 metais plentu pravažiuojanti rusų kareivių pilna mašina. pamatę gražią sodybą įvažiavo į kiemą. Tuo laiku sodyboje buvo nuo kariuomenės besislapstantis šeimininko sūnus ir žentas. Jie pamatę į kiemą įsukančią mašiną, pasislėpė po lova. Kareiviams reikėjo degtinės ir užkandos. Samagono tais laikais turėjo visi. Įdėjo kareiviams degtinės ir lašinių. Kareiviai išvažiavo. Slapstęsi išlindo iš palovių ir pažiūrėjo pro langą. Kareiviai juos pamatė, sugrįžo.

Kaune studijavusį sūnų Levuką išsivedė į kiemą ir be jokio teismo nušovė į smilkinį. Žentą ir kitą sūnų išsivežė į Uteną ir patardę po kiek laiko paleido. Buvo baisi plikšala, aš ėjau iš Utenos į namus ir sutikau Kemešių vežantį į kailinius suvyniotą sūnų operuoti, tačiau bevežant Leonas mirė. Kiek daug energingų vyrų žuvo pokario metais, patys geriausi padėjo galvas. Ar tai kas vertina šiame amžiuje?

VELYKŲ RYTAS

Buvo Velykų rytas. Eidami iš bažnyčios pro tą vietą, kur dabar yra Utenos kolegijos medicinos fakultetas pamačiau, kad iš bažnyčios grįždami žmonės ne namo eina, o į kalną lipa. Šiek tik žemiau buvo lentine tvora aptverta milicijos skyriaus teritorija. Parūpo nueiti ir man. Pro tvoros plyšius matėsi devynių nukautų partizanų kūnai, susodinti prie sandėlio sienos. Man į atmintį įstrigo viena trumpais garbanotais plaukučiais, oranžiniu megztuku apsirengusi moteris. Žmonės kalbėjo, kad jie buvo nušauti apie Antakalnių kaimą. Teko matyti prie skrebų būstinės dabartinėje Aušros gatvėje numestų partizanų kūnus. Kūnų demonstravimas kurstė tik neapykantą.