Ką mena Galviškių kaimo kryžius

– Labai gaila, kad straipsnyje paminėti toli gražu ne visi 1945-ųjų rugpjūtį nužudyti nekalti Galviškių kaimo vyrai – radau užrašytas tik 3 pavardes, nors iš tiesų per Žolines buvo nušauti 5, 1- sužeistas. Be to, ne visos pavardės teisingai užrašytos, - perskaičiusi publikaciją „Mastauskai iš Civiškių – kovojo visa šeima“, redakcijos duris pravėrė nuo Kaugonių kilusi B.P.

Iš tiesų, straipsnis, pasakojantis apie skaudų Paparčių seniūnijos Civiškių kaimo ūkininkų Ievos ir Kazio Mastauskų šeimos likimą, aukas, sudėtas ant laisvės aukuro, apie tą atmintiną 1945-ųjų Žolinių dieną, mini: „1945 metų rugpjūčio viduryje 13 partizanų būrys atėjo į kaimo gyventojų Mastauskų sodybą. Tuo metu pro šalį važiavo 12 stribų. Matyt, jie partizanus pastebėjo.

Susišaudymo metu 11 stribų buvo nukauti, vienam pavyko pabėgti. Tada partizanai greitai pasitraukė, o atvykus keliems sunkvežimiams su rusų kareiviais, jų jau pėdos buvo ataušę. Keršydami kareiviai artimiausiose Civiškių sodybose suėmė ir nušovė niekuo nekaltus Sakalinską, Verbų ir Bulacką“. Redakcijos viešnia, vieno iš tądien nušautų Galviškių kaimo gyventojų anūkė, nors niekada nemačiusi savo senelio, iš šeimos moterų pasakojimų gerai žino apie tą dieną, kai virš Galviškių aptemo saulė ir iškeliavo gyvenimo džiaugsmas. – Tuo laiku kaime buvo 5 trobos.

Keturiose jų prasidėjo gedulas – buvo sušaudyti 5 tų sodybų vyrai, 1 sužeistas,- sakė B.P. Moteris papasakojo apie tai, kas artimųjų netekusiose šeimose buvo perduodama iš kartos į kartą: gražią rugpjūčio dieną, per Žolines, Galviškių kaimo vyrai, taikūs ūkininkai, buvo susirinkę pas Sakalinskus. Jie girdėjo, kad vyksta susišaudymas, todėl išsivaikščiojo po savo namus.

Ar būtų suspėję pasislėpti ir išvengti mirties? Tikriausiai, tačiau tuomet niekas apie tai nepagalvojo – juk su tais šūviais nė vienas neturėjo nieko bendro, kas galėjo pagalvoti, kad keršto aptemdytų stribų šautuvai atsisuks prieš niekuo nekaltus? O atsisuko. Budeliai nesirinko.

Partizanams atkeršyti jie neturėjo galimybės, nes šie saugiai pasitraukė, todėl ėjo per sodybas ir šaudė jose surastus vyrus. Tądien šūvių pakirsti krito Antanas Verbukas, Antanas Bulokas, Aleksas Bulokas, Viktoras Sakalinskas, Mikas Naidzinavičius. Išvengti mirties pavyko tik Jonui Sakalinskui, kuris buvo sužeistas, tačiau liko gyvas. Po daugelio metų Paparčių kaimų bendruomenės „Viltija“ (pirmininkė A. Neniškienė) išleistame kalendoriuje įrašyti autentiški tos tragedijos liudininkės Adelės Bulakaitės-Rumševičienės (gim. 1931 m.) atsiminimai: „Tai žiauri kalba... Kai statė tų prmų kryžių 1942, tai visos Galviškių bobos ir vyrai ėjo žiūrėt, kaip statė. Buvo toks aukštas, pilkas, tamsiai mėlyni išvedžioti tokie kaip zigzagai.

Darė Verbus Antanas. Tėvas, Aleksas, vežė ant pora arklių. Keturiasdešimt penktais per Žolinę juos pašaudė: Verbuką Antaną, Bulaką Antaną, Vacį Sakalinską. Davarė in tų kryžių, o tada Kreciūnų link už kryžkelės ir pašaudė.

Bulaka Olesas bėgo, ale Sakalinskas Mykolas ir Naidzinavičiūtė Monika rado miške pašautų negyvų. Liko gyvi Jonas Sakalinskas ir Mikas Naidzinavičius.Kai čia pašovė, tai Verbų skriausdavo labai... Ant rytdienos dar surinko tėvų, Sakalinską, Naidzinavičių, varosi miškan. Kaip kryžius in Dainavų buvo lyg takas. Tėvas sako jiems, kad bėgsiu.

O mes su mama sužinojį, kad ir tėvų nuvarė, užrakėm namų ir jau eisim Žagarinėn pas mamos brolį. Nuvėjom už Liupševičių, kaip kampas, miškas žmonių lyg apspitį ir kas tai baltas. Nueinam – tėvas guli, sako: išbėgau kaip Biliukas ir in Aukštuojus. Tai pabėgo net Žagarinėn... O jei suguldyti buvo Žasliuos, paskum užkasė Kliuko pušynėly, bet tadu tėvas, Sakalinskas, pas Marozus buvo, davėsi Trakuosna, davėsi valdžion, ir atidavė.

Patys palaidojom Kaugonių kapinėse“. Kaip pasakojo redakcijos viešnia, kai buvo nušautas jos senelis Antanas Verbukas, močiutei, jo žmonai, tebuvo trisdešimt šešeri, šalia glaudėsi penkiolikmetė ir trylikametė dukros. Labai jauni žuvo broliai Bulokai, jų sesei tebuvo keturiolika. Negana netekties kančių, dar laukė ir kiti skaudūs išbandymai: Verbuko ir Sakalinskų šeimų nariai buvo suimti, tardomi. Gyviesiems reikėjo išgyventi baisiais dienas, kai jų artimųjų kūnai gulėjo Žaslių aikštėje. Niekas neatpažino jų kaip partizanų, todėl pavyko išsirūpinti, kad bent leistų palaidoti.

1995 metais, kai nuo Galviškių kaimo tragedijos prabėgo 50 metų, žuvusiųjų artimieji savo lėšomis pastatė kryžių, žymintį nekaltų žmonių žudynes. Galviškių kaimo kryžius 2011 metais buvo nušveistas mechaniniu būdu, impregnuotas, nudažytas. Šiuos darbus atliko Paparčiuose gyvenanti dailininkė restauratorė Audronė Neniškienė. Baltas, tarsi skausmo išdeginta siela, kryžius iškyla samanotų miško medžių fone, sutinka ir palydi kiekvieną praeinantį ir pravažiuojantį. Tokia skaudi Galviškių kaimo istorija, kurią papasakojo tėviškėje likusius namus dažnai aplankanti mūsų redakcijos viešnia.

Gerai, kad papasakojo. Istorikai medžiagą dažniausiai renka iš archyvų, o juose, deja, ne viskas užrašyta – juk įvykiai dokumentuoti valdžios tų, kurie patys nekaltus žmones ir nušovė. Tad nenuostabu, kad ne visos pavardės paminėtos – juk ne savo priešus, partizanus, sušaudė, o niekuo dėtus gyventojus, todėl, galimas dalykas, visi neišvardinti, kad būtų sumažintas piktadarystės mastas.

Gerai, kad atsiranda žmonių, kurie prisimena istoriją iš gyvų liudininkų lūpų, kurie ja pasidalina. Dalinkimės visi, kol dar gyva atmintis, kol galime, kad būtų užpildyta kuo daugiau tuščių istorijos puslapių!

Romualda Suslavičienė