Ką galima sužinoti atidžiau paskaičius šaldytų pusgaminių etiketę?

Šaldyti pusgaminiai gana dažnas vartotojų pasirinkimas dėl greito paruošimo būdo. Daugeliui pritrūkstant laiko maisto gaminimui, šis greitas maistas išlieka itin populiarus. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai pataria, į ką atkreipti dėmesį norintiems kokybiškų ir lūkesčius atitinkančių koldūnų ir įvairių kitų šaldytų pusgaminių. Anot specialistų, tarp svarbiausių kriterijų juos renkantis turėtų būti sudėtis, ne vien tik pavadinimas ar kaina.

Rinkoje šaldytų mėsos pusgaminių asortimento įvairovė didelė, tačiau neretai šaldytų koldūnų, cepelinų, žemaičių blynų ar kitų panašių mėsos pusgaminių pavadinimas nėra toks informatyvus, kaip galbūt tikisi pirkėjas. 

Todėl specialistai pataria atidžiau skaityti produktų ženklinimo informaciją. Ji padės daugiau sužinoti ne tik apie šių produktų sudėtį, bet ir maistingumą (angliavandenių, riebalų, sočiųjų riebiųjų rūgščių, cukraus, druskos kiekį). Kai kurių produktų sudedamosios dalys dažnai nurodomos tiksliu procentiniu kiekiu, kad vartotojas galėtų lengviau pasirinkti, kuris labiau tinka jo mitybos poreikiams.

Pavyzdžiui, dažnas vartotojas, rinkdamasis šaldytus koldūnus su mėsos įdaru, virtų bulvių cepelinus su mėsa ar pan., viliasi, kad jų gamybai buvo naudota vištiena, kiauliena, jautiena ar kitokia mėsa. Tačiau tik atidžiau perskaičius sudėtį, galima pastebėti, kad vienintelė pavadinime nurodytos „mėsos“ apibrėžtį atitinkanti sudedamoji dalis sąraše – mechaniškai atskirta mėsa.

Kuo mechaniškai atskirta mėsa skiriasi nuo įprastos mėsos? Mechaniškai atskirtos mėsos kokybė palyginti nežymiai skiriasi nuo smulkintos mėsos, tačiau ji skiriasi gamybos metodu, taip pat savo chemine sudėtimi. Smulkinta mėsa gaminama iš išpjaustytos mėsos ją sumalant, tuo tarpu mechaniškai atskirta mėsa gaunama mechaninėmis priemonėmis, slėgio pagalba nuo kaulų atskiriant mėsos likučius, likusius po mėsos išpjaustymo.

Dalis gamintojų mechaniškai atskirtą mėsą pusgaminių gamybai naudoja kaip ekonomiškai patrauklesnę smulkintos mėsos alternatyvą, ji laikoma pigiu mėsos baltymų ir riebalų šaltiniu.

Mechaniškai atskirta mėsa mikrobiologiniu požiūriu greičiau genda, nei smulkinta mėsa. Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kai mechaniškai atskirtoje mėsoje nustatoma patogeninių mikroorganizmų – salmonelių, kurios kelia riziką vartotojų sveikatai, gali sukelti salmoneliozę. VMVT nustačius bet kokios rūšies salmonelių, nesaugios produkcijos realizacija mūsų šalies rinkoje yra nedelsiant draudžiama.

Nors Europos Sąjungos ir nacionaliniai teisės aktai neprieštarauja mėsos pusgaminius, į kurių sudėtį įeina tik mechaniškai atskirta mėsa, vadinti „...su mėsos įdaru“, tačiau taikomi specialūs reikalavimai jų ženklinimui. ES teisės aktai numato, kad maisto produktų gamybai panaudotos mechaniškai atskirtos mėsos maisto produktų sudedamųjų dalių sąraše negalima pakeisti sąvoka vištiena, kiauliena ir kt. Tokia žaliava turi būti įvardinta „mechaniškai atskirta mėsa“, nurodant ir gyvūno, iš kurio ji gauta, rūšį, pvz.: mechaniškai atskirta vištiena. Tai reikalinga tam, kad vartotojas nebūtų suklaidintas dėl tikrojo panaudotos žaliavos gamybos metodo ir jo kokybinės vertės, ir kad galėtų pasirinkti norimos kokybės, jam priimtinus maisto produktus.

VMVT pataria vartotojams visada patikrinti informaciją produkto etiketėje ir atidžiau rinktis savo poreikius atitinkantį produktą, o perkantiems mėsos pusgaminių, kurių sudėtyje yra mechaniškai atskirtos mėsos, laikytis gamintojo nurodytų laikymo sąlygų ir paruošimo būdo.