Ką gali papasakoti vietovardžiai

Praėjusių mokslo metų birželį Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos 5-IIIg klasių mokiniai su lietuvių kalbos mokytojomis Nijole Keraitiene, Nijole Berdikšliene ir Skaidre Pauliukėniene vykdė bibliotekininkės Gintarės Jurgelėnienės sumanytą projektą „Tverečiaus krašto vietovardžiai“.

Darbus padėjo organizuoti ir noriai prie veiklos prisidėjo Dysnos bei Dietkauščiznos bibliotekininkės Vanda Laurinavičienė ir Vanda Lazareva. Ypač mus domino žemėvardžiai. Tad su šeštokais dirbusi S. Pauliukėnienė tyrinėjo Didžiasalio ir jo aplinkos vietovardžius – čia jiems talkino Didžiasalio senbuvis, fotografas ir metraštininkas Juozas Navickas. Apie gimtųjų Galalaukių, Kukučių, Smilginiškės, Saplių kaimus septintokams pasakojo Mamertas Papšys, neieškantis žodžio kišenėje ir noriai besidalijantis žiniomis. Penktokai pavasarį susitiko su puikiu pasakotoju Virgaudu Gudeliu. Didžiasalyje dirbusiais mokiniais ir pateikėjais rūpinosi ir G. Jurgelėnienė.

Aštuntokai su mokytoja N. Keraitiene lankėsi Dysnos bibliotekoje. Čia juos svetingai priėmė V. Laurinavičienė, į susitikimą pakvietusi krašto šviesuolius Aldoną Laurutėną, Bangą ir Mildą Laurutėnaites, daug prisimenančią Liną Miškinienę. Bibliotekininkė ir pati apklausė ne vieną žmogų, užsirašė nemaža medžiagos.

Tverečiuje lankėsi N. Berdikšlienė su Ig ir IIg klasių mokiniais. Jie susitiko su krašto šviesuoliais Antanu Vitėnu, Broniumi Čepuliu, Čese Vitėniene, seniūno pavaduotoja Dangute Petkevičiene, kurie prisiminė gausybę šio krašto žemėvardžių. Labai įdomus buvo susitikimas su devintą dešimtį perkopusiu Edvardu Petkevičiumi iš išnykusio Piemenų kaimo. Jo pasakojime senasis kaimas su visa aplinka, žmonėmis tarsi atgijo.

IIIg klasė su N. Keraitiene Dietkauščiznos bibliotekoje susitiko su šviesuolėmis Veronika Eitminavičiene ir Antanina Černiauskiene. Jos taip pat pateikė daug mokiniams negirdėtų žinių, V. Eitminavičienė paskaitė savo kūrybos eilėraščių, susijusių su vietovardžiais. Bibliotekininkė Vanda Lazareva irgi buvo apklaususi keletą pateikėjų ir surinkusi nemažai duomenų.

Taigi mokslo metų pabaigoje sukaupę daug medžiagos, turime ką veikti įsibėgėjus naujiems mokslo metams. Medžiagos tvarkymui skyrėme visą netradicinės veiklos dieną. Prie mūsų prisidėjusiems penktokams su auklėtoja Valentina Ciunel teko užduotis pavaikščioti po Didžiasalį, susirašyti gatvių pavadinimus ir pasiaiškinti, kodėl jos taip pavadintos. Kitos klasės parengė plakatus apie savo aplankytas vietoves ir jų vardus, kompiuteryje pateiktus žemėlapius užpildė žemėvardžiais, skaičiavo išnykusius kaimus, rašė rašinėlius ir piešė piešinius. Šiuos darbus lituanistėms padėjo atlikti klasių auklėtojai Valentina Sinkevič, Sigita Panavienė, Rimantas Šimonėlis, socialinė pedagogė Stasytė Baranauskienė.

G. Jurgelėnienė su mokiniais parengė informatyvų stendą-darbo ataskaitą, dailės mokytoja Dalia Pajedienė konsultavo gausų piešėjų būrį. O kai atliktais darbais pasipuošė mokyklos sienos, laukė virtuali kelionė po gimtinę: aktų salėje mokiniai žiūrėjo mokytojo Stasio Keraičio parengtą pateiktį „Mes iš paribio: Tverečiaus kraštas“ ir atsakinėjo į klausimus pateiktuose darbo lapuose. Penktokai pristatė savo tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad didelė dalis Didžiasalio gatvių pavadinta išnykusių kaimų vardais.

S. Keraitis, padėjęs mokiniams pildyti virtualius žemėlapius, parodė darbo rezultatus: smagu matyti, kai bevardės pievos, kalneliai, laukymės, šaltinėliai prabyla, žemėlapis atgyja, prabyla į mus protėvių balsais. Taip atsiranda Pabirvėcis, Darymai, Kūdrė, Vargo ravas ir daugybė kitų negirdėtų vardų, ištrauktų iš užmaršties... Jie atgyja kartu su tarme, kurią šiandien moka vis mažiau jaunų žmonių.

Sukaupta medžiaga galutinai bus apibendrinta tradicinės vakaronės metu: lapkričio 29 dieną visi, neabejingi krašto dvasinei kultūrai, vėl rinksis į Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos aktų salę ir kalbėsis šių metų tema: „Kokiais vardais pašauksim savo kraštą“. Mums atrodo, kad tokie projektai turi prasmę, nes itin spėriai nykstant kaimams su savo senąja pasaulėjauta vis daugiau mokinių tolsta nuo savo šaknų, neparaginti nejaučia poreikio jomis domėtis. Smagu, kad daugelis, įsijungę į vietovardžių rinkimo veiklas, patiria daug gerų įspūdžių ir visai kitomis akimis pažiūri į žemę, kurioje gyvena.