K. Kielaitė: „Sąžinė neleidžia vaikams kurti plokščią muziką“

Muzikos kūrėja, grupės „MaNNazz“ vokalistė bei muzikinių projektų dalyvė Kamilė Kielaitė, šiuo metu didžiąją laiko dalį skiria dukrytei Liukai ir dainų vaikams kūrimui. Prieš kiek daugiau nei metus Kamilė su vyru Bogdan, Lietuvos vokalinės perkusijos (angl. „beatbox“) čempionu, pristatė debiutinį „LiuKaBu“ albumą vaikams „Filosofija“.

Surengę sėkmingą turą dvylikoje Lietuvos miestų šį rudenį jie vėl kviečia į muzikinį nuotykį visai šeimai. Spalio 25 dieną Kauno kultūros centre, o lapkričio 3 dieną Vilniuje, Menų spaustuvėje. Artėjant pasirodymams Kamilė pasakoja apie savo vaikystę muzikos apsuptyje, kūrybinį posūkį nuo melodingos elektronikos į spalvingas dainas vaikams ir kodėl jai svarbu, kad augdami vaikai girdėtų kokybišką muziką.

- Nuo ko pati vaikystėje pradėjai pažintį su muzika?

– Mano mama pasakojo, kad jau būdama metukų niūniuodavau muziką, kurią išgirsdavau aplinkoje. Dar turiu ryškų prisiminimą, kaip valandų valandas sėdėdavau pas močiutę prie pianino, ieškodavau klavišų, kurie gražiai tarpusavyje derėtų. Mano senelis buvo kompozitorius, blankiai prisimenu, kaip dainuodavom kartu. Tėtis klausė tokių grupių, kaip „Queen“, „Yello“, „Deep purple“, „Pink Floyd“, kas irgi formavo mano muzikos pojūtį.

- Kada ir kaip pradėjai dainuoti ir groti?

– Būdama keturiolikos pati išmokau groti gitara, pradėjau kurti dainas ir tėtis mane nuvedė į profesionalią studiją. Sudalyvavau LRT televizijos projekte „Būk artistas“ ir pradėjau aktyviai dalyvauti įvairiuose muzikiniuose projektuose. Tuomet buitinio tipo studijoje įrašiau ir pirmąjį savo albumą.

- Gimus dukrai pasisuko tavo kūrybinis kelias – pradėjai kurti muziką vaikams. Ar iki Liukos atsiradimo turėjai viziją koncertuoti vaikų auditorijai?

- Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad teks dirbti su vaikais, nors mama man visada sakydavo, kad man reikėjo stoti į pedagogiką. Dar iki „LiuKaBu“ atsiradimo vaikai mane sekiodavo, tad kartais atrodo, kad tas muzikinis kelias su vaikais labiau pasirinko mane.

– Kas tau svarbu kuriant vaikams?

- Beprotiškai svarbu kokybė. Daug vaikams skirto turinio, kurį randame internete, atrodo pagaminta neįdedant daug pastangų ar kūrybiškumo. Būna prisėdu prie pianino, galvoju, reikia sukurti ką nors labai paprasto - būtų žymiai lengviau pasiekti didesnę auditoriją. Bet tie pagrojimai taip ir lieka nepaliesti, nes negaliu kurti tokios muzikos - sąžinė neleidžia. Noriu, kad muzika tiek vaikams, tiek suaugusiems turėtų tikrą išgyvenimą. Kiekviena „LiuKaBu“ daina gimė iš tikrų patirčių ir emocijų.

Manau, kad labai svarbu, kokią muziką vaikai girdi nuo mažens. Ir ne tik dėl tolimesnio jų muzikinio skonio. Muzika daro didelę įtaką vaikų smegenų vystymuisi, emocijų reguliavimui, kalbos raidai, ritmo pojūčiui. Tačiau svarbu, kad ta muzika būtų ne „plokščia“, emociškai išraiškinga, tuomet ir klausytojui sukelia įvairesnių jausmų ir minčių, nei palinksėti ir į ryškias spalvas pažiūrėti. Net ir mūsų animacija, kurią naudojame ir pasirodymuose, yra piešta ranka ir su saikingu judesiu, kad papildytų, o ne užgožtų muziką.

- Kaip reagavo aplinkiniai, kai vietoj melancholiškos elektronikos pradėjot dainuoti apie varliukus ir peliukus?

Kai kūriau, visiškai apie tai negalvojau. Tačiau, kai pradėjom koncertuoti, buvo nerimo, kad kai kurie kolegos iš muzikos pasaulio nebežiūrės į mus rimtai. Pavyzdžiui Bogis pasirodymuose kalba „beatbox“ ritmais apsirengęs varliuku. Kažkam gal kelia šypseną, bet matom, kaip vaikams patinka ir tai motyvuoja.

Be to, Lietuvoje autorinės muzikos vaikams keliai yra mažai praminti. Tačiau iš kolegų atlikėjų, kurie patys šiuo metu augina vaikus, sulaukiame daug palaikymo, nes jie patys jaučia kokybiškesnės muzikos mažiesiems trūkumą. Labai smagu matyti juos koncertuose drauge su savo vaikais dainuojančius „LiuKaBu“ dainas.

- Pirmasis „LiuKaBu“ albumas pavadintas ne visai įprastu vaikų žodynui žodžiu - „Filosofija“. Kaip gimė šis pavadinimas?

– Man bežiūrint į vaikus, visada ateina tas žodis. Jie kaip maži filosofai vaikšto, tyrinėja, kažką garsiai kalba. Gana juokinga, ypač, kai dažnai net nesupranti, kaip jie išmąsto. O ir to paties pavadinimo daina albume kalba apie kasdienius vaikų sunkumus, mąstymą, norą užaugti ir gebėti viską perprasti.

- Kuo skiriasi vaikų ir suaugusiųjų publika?

Vaikai yra gerokai laisvesni. Kuo daugiau dirbu su vaikais, tuo labiau juos myliu. Jie labai greit prisijungia kartu dainuoti, šokti, atsakinėti į klausimus, mėginti atkartoti „beatbox“ garsus. Todėl koncertuose susikuria visai kitas ryšys su publika. Žinoma, būna visokių situacijų, kai tenka ir ribas aiškiau nubrėžti, nes jie dar tik mokosi žiūrovų etiketo.