„Juventus“ žaidėjas D. Bičkauskis: viskas, ką šią dieną esu pasiekęs, - darbo rezultatas

Antrąjį sezoną Utenoje rungtyniaujantis ir „Juventus“ komandoje jau virš 100 rungtynių sužaidęs Dovis Bičkauskis iš paprasto rotacijos žaidėjo tapo vienu komandos lyderių. 2016 metais paskutinį sezoną Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ ekipoje sužaidęs ir šios lygos čempionu tapęs gynėjas jaučiasi apsipratęs aukštesniame lygyje ir džiaugiasi sulaukęs didelio „Juventus“ vyriausiojo trenerio Žydrūno Urbono pasitikėjimo, kuris jam leidžia atsiskleisti.

- Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai krepšinyje? Kas paskatino išbandyti šį žaidimą? - klausė žaidėjo utenosjuventus.lt

- Žaisti paskatino tėtis, kuris, berods, kai buvau šešerių ar septynerių, jau skiepijo man krepšinį. Na, o pirmieji žingsniai buvo kieme. Dar dabar puikiai prisimenu, kai mečiau pirmąjį savo metimą, kamuolys nelietė lanko ir apsiverkiau. Taigi, pirmasis bandymas nebuvo labai sėkmingas, tačiau galiausiai tėtis vis tiek mane sudomino šiuo žaidimu. Neilgai trukus mokytis krepšinio pagrindų pradėjau Radviliškyje. Šio miesto sporto mokykloje prakaitą liejau iki penkiolikos metų.

- Kuris treneris padarė didžiausią įtaką tavo, kaip jauno krepšininko, tobulėjimui?

- Mano pirmasis krepšinio treneris buvo Stasys Kruša, jis mane išmokė krepšinio pagrindų, todėl sakyčiau, kad jis yra tas žmogus, kurį norėčiau išskirti kaip man padariusį didelę įtaką. Paskui aš dirbau su daug trenerių, iš kurių pasisėmiau skirtingų elementų, po dalelę iš kiekvieno.

- Jau antrąjį sezoną žaidi Utenos „Juventus“ komandoje. Lietuvos krepšinio lygoje turi galimybę varžytis su pajėgiausiomis Lietuvos komandomis, FIBA Čempionų lygoje - su aukšto lygio Europos komandomis. Ką tau tai reiškia?

- Šis sezonas man jau antrasis. Pirmaisiais metais apšilau kojas, o šiemet, manau, jau rodau kokybiškesnį ir pastovesnį krepšinį. Jeigu prisiminčiau pirmąjį sezoną „Juventus“ klube, tai po atvykimo iš NKL čempionato žaidimas LKL ir Čempionų lygoje buvo kaip kosmosas, tačiau po pirmųjų mėnesių šiek tiek apsipratau, atsipalaidavau, nebebuvo tokio didelio suvaržymo, įtampos, o antrame sezone jau jaučiuosi ir brandžiau, ir nebėra jokios panikos.

- Lyginant su praėjusiu sezonu, padarei milžinišką pažangą. Tai ypatingai išryškėjo dabar, kai „Juventus“ komandą pradėjo persekioti traumos - ėmeisi lyderio vaidmens ir tas pasiteisino su kaupu. Sulaukei ir LKL pripažinimo, pirmą kartą tapdamas naudingiausiu savaitės žaidėju. Kas lėmė tokį spartų tobulėjimą?

- Iš tikrųjų aš sunkiai dirbu kiekvieną vasarą, nes jeigu to nedaryčiau, manau, tektų eiti dirbti statybose. Mano manymu, aš talento labai mažai turiu, viskas, ką šią dieną esu pasiekęs, - darbo rezultatas. Nežinau, ar čia giriuosi, ar ne, tačiau taip yra. Kiekvieną vasarą vis labiau didinu krūvius, dirbu individualiai su treneriais, turiu iš kitų LKL komandų gerų draugų, su kuriais stengiuosi tiek salėje, tiek su fizinio rengimo treneriu dirbti. Sakyčiau, kad būtent tai mane labai stipriai pastūmėjo į priekį. Kaip jau minėjau, pirmenybę aš teikiu darbo etikai, nes be jos, ne tik krepšinyje, bet ir visur neįmanoma nieko pasiekti. Tiesą pasakius, šį sezoną man dar nemažai davė ir pasitikėjimas, nes sulaukiu vis daugiau trenerio Žydrūno Urbono gerų žodžių. Aš pats daugiau savimi pasitikiu ir kas be ko, man daug žaidybinės praktikos davė vasarą vykusi universiada.

- „Juventus“ komandoje šiame sezone traumos ir ligos dažnas reiškinys, tačiau nepaisant to, sveiki krepšininkai atiduodami visą save demonstruoja fantastišką kovingumą. Kartais tenka rungtyniauti ir beveik be keitimų, ar tau asmeniškai sunku atlaikyti tokį krūvį?

- Iš tiesų jaunas ar ne, vis tiek žaidžiant aukšto lygio krepšinį nuovargis pasijaučia. Kai tu žaidi, to nejauti, esi užsivedęs, užvaldytas emocijų, viskas tvarkoje, ypač jeigu laimi, atrodo, po tų rungtynių gali žaisti dar vienas, bet kai grįžti namo, pavalgai, atsipalaiduoji, jauti, kad jėgos dingsta ir viskas, ko norisi, tai eiti miegoti. Žinoma, esu gerai pasiruošęs fiziškai, kaip jau sakiau, vasarą dirbau, sezono eigoje su fizinio rengimo treneriu dirbame ir tas, manau, duoda daug naudos ir atlaikyti tokius krūvius galiu ne tik aš, bet ir visi kiti komandos draugai.

- Rungtynių metu pasižiūrėjus į atsarginių žaidėjų suolelį iš šono, galima pasakyti, kad komandos variklis - vienybė. Kaip tu pats apibūdintum „Juventus“ krepšininkų tarpusavio santykius?

- Viso sezono metu su komandos draugais sutardavome gerai, tačiau kažko trūko. Eigoje tapome vienu kumščiu, nežinau, galbūt mus tos traumos suvienijo. Belieka tikėtis, kad tokia atmosfera komandoje išsilaikys ir su tokiu užsivedimu būdami vienas kumštis eisime šį sezoną dar toli, nepaisant nesėkmingo sezono starto.

- Kiekvienas krepšininkas turi savo idealą. Į kokį krepšininką lygiavaisi ar tebesilygiuoji?

- Iš tikrųjų Eurolygoje turiu ne vieną mėgstamą krepšininką, vienas tokių Vassilis Spanoulis, kuris savo karjeros pike išdarinėdavo fantastiškus dalykus ir iki šiol tą gali padaryti, patinka jo drąsa, jis nebijo imtis iniciatyvos. Taip pat Sergio Rodriguezas visada patikdavo, tas pats Sergio Lullas ir Nickas Calathesas, kuris dabar turi įspūdingą sezoną ir demonstruoja žvėrišką žaidimą.

- Kokia tavo nuomonė apie „Juventus“ sirgalius? Ar norėtųsi iš jų pusės sulaukti aktyvesnio palaikymo?

- Visada kuo daugiau, tuo smagiau, bet toks palaikymas, koks buvo per kelias paskutines rungtynes, nerealus. Per šiuos du sezonus, tai buvo vienas geriausių palaikymų. Esu labai patenkintas tokiu sirgalių aktyvumu ir tikiuosi, kad jie mūsų neapleis ir ateityje.

- Ką mėgsti veikti laisvalaikiu, kai reikia atitrūkti nuo krepšinio kamuolio?

- Laisvalaikiu mėgstu grįžti į sodybą ir kartu su savo šuniu keliauti į gamtą. Kadangi mano sodybą yra miškingų vietovių apsuptyje, galima daug kur pasivaikščioti, tai leidžia atitrūkti ne tik nuo krepšinio, bet ir nuo tos visos gyvenimo kasdienybės.

- Utena nėra itin didelis miestas, ką veiki po treniruočių, per laisvas dienas šiame mieste?

- Tiesą pasakius, to laisvalaikio nėra itin daug, dažniausiai nuvažiuoju pavalgyti. Mėgstame su komandos draugais karts nuo karto nuvykti pažaisti boulingą ar biliardą. Prie viso to, laisvu laiku išeinu pasivaikščioti aplink Dauniškio ežerą.

- Kokiomis sporto šakomis, be krepšinio, dar domiesi?

- Domiuosi tenisu, nes mano šešiolikmetis brolis jį žaidžia, ir greitai metu taps profesionaliu žaidėju.

- Ar baigęs krepšininko karjerą rimtai apsvarstytum galimybę tapti krepšinio treneriu?

- Taip toli į priekį dar negalvoju, bet greičiausiai nelabai mane sudomintų toks darbas. Tiesą sakant neįsivaizduočiau savęs kaip trenerio. Šiuo metu esu susikoncentravęs į žaidimą ir tikiuosi kuo ilgiau žaisti krepšinį.

- Sekmadienį laukia rungtynės su turnyro lentelės kaimyne Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipa. Kaip apibūdintum šią dvikovą?

- Šiuo metu yra tokia atkarpa, kurioje kiekvienas mačas yra labai svarbus, o artėjanti dvikova su „Pieno žvaigždėmis“ - ypatingos svarbos. Su šia komanda turnyro lentelėje žygiuojame koja kojon. Mus skiria tik viena pergalė, todėl nusimato sunkios rungtynės, tačiau su tokiu komandos užsivedimu ir gausiu sirgalių palaikymu galime įveikti Pasvalį ir aš tikiuosi, kad taip bus. Kovosime iš visų jėgų ir stengsimės atnešti gerą nuotaiką uteniškiams.

ELTA