Juvelyras dabartinio darbo nekeistų į jokį kitą

Anykščių miesto centre, dovanų parduotuvės patalpose, jau keletą metų veikia dirbtuvės, kuriose pluša juvelyras Robertas Matiukas. Kai dirbtuvės uždarytos, Robertas imasi kitos veiklos – restauruoja Anykščių krašto tautodailės kūrinius.

Šiais metais 60 metų jubiliejų nušventęs anykštėnas – spalvinga asmenybė, kaip ir jo rankas puošiančios margaspalvės tatuiruotės. Išbandęs daugybę darboviečių, R.Matiukas sakė nieku gyvu nekeistų to, kas jam šiandien padeda užsidirbti duonai.

Su R.Matiuku pokalbio susitikome jo juvelyro dirbtuvėse. Tai  kuklus kampelis dovanų parduotuvėje, kurioje amatininkas ir darbuojasi. Tai, kad čia teikiamos paslaugos žmonėms reikalingos, spėjau įsitikinti mažiau nei per pusvalandį – mūsų pokalbį pertraukė čia užsukantys klientai, nešinti taisytinais papuošalais.

„Juvelyrika man šiandien yra tiek pragyvenimo šaltinis, tiek ir meninės saviraiškos galimybė. Nepamirštu ir medžio, nes esu baigęs medžio meninio apdirbimo studijas. Dabar daugiausia užsiimu kultūros paveldo meniškų darbų restauravimu. Šiais metais restauruosiu jau septintąjį kūrinį - šįkart tai bus Debeikių seniūnijos Mickūnų kaime esantis koplytstulpis“, – apie pagrindinius savo darbus pasakojo R.Matiukas.

Miesto centre veikiančiose juvelyro dirbtuvėse R.Matiukas praleidžia tris dienas per savaitę, kitas dvi juvelyrikai jis skiria savo namų dirbtuvėse, kur gaminasi papuošalų taisymui reikalingų detalių. Pasinaudoti meistro paslaugomis į Anykščius atvyksta žmonių ir iš aplinkinių rajonų, nes, pavyzdžiui, graviravimu užsiima ne visi juvelyrai.

R.Matiukas pasakojo, kad juvelyro darbas – kūrybiškumo reikalaujantis amatas.

„Atėjęs klientas pasako, ko nori, o tuomet aš jau užsiimu improvizacija. Visi mano gaminiai kaskart būna vis kitokie - vienodų negaminu. Kad nenutiktų taip, kad dvi damos susitinka su vienodais auskarais. Gal tik vestuviniai žiedai yra vienodi, jų formos nesikeičia“, – pastebėjo R.Matiukas.

Pasiteiravus, ar nekyla minčių kurti savo vardinių juvelyrikos gaminių liniją, R.Matiukas atviravo: „Kurti kažką individualiai nebelieka laiko. Kad kažką galėčiau improvizuoti ir daryti, man jau reiktų antro gyvenimo.“

Tiesa, nors darbo tempas ir didelis, R.Matiukas neapleidžia ir dar vieno savo pomėgio – medžio drožybos. „Ateis žiema, užsidarysime šiltai, tada ir drošiu angeliukus ir kitokius kūrinius“, – kalbėjo tautodalininkas.

Per savo gyvenimą R.Matiukas pakeitė daugybę darbų – dirbo ir mokytoju, ir Anykščių rajono savivaldybės specialistu, net turgaus prekybininko duonos ragavo.

„Pirmas mano darbas buvo dabartinėje Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje, kur dirbau darbų mokytoju. Tuo metu buvau jaunas, turėjau daug energijos, daug iniciatyvos. Dirbdavau su moksleiviais ir iki aštuntos valandos vakaro – buvo įdomu. Tuo metu stačiausi namus, tad mokykla gal ir daugiau laiko suteikė – ilgesnės atostogos būdavo“, – darbo metus mokykloje prisiminė R.Matiukas.

Po keleto metų R.Matiukas nusprendė tapti verslininku ir Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje atidarė kavinę. „Kas norėjo geresnio maitinimo mokykloje, tas maitinosi pas mus. Tačiau brangstant patalpų nuomai, kurui, kavinę teko uždaryti ir prekiauti maisto produktais turguje“, – pasakojo vyriškis.

Vėliau darbavosi Anykščių Šv.Mato parapijos klebonijoje – R.Matiukas kapitaliai suremontavo jos pastatą, atliko įvairių remonto darbų ir bažnyčioje. Kaip pats sako, Savivaldybės Ūkio skyriaus vedėju jis tapo atsitiktinai.

„Valdininko duoną irgi reikia užsidirbti. Ji nėra lengva: jei užimi pareigas, kuriose reikia atlikti „juodą darbą“, tai jį ir atlieki“, – apie darbą savivaldybėje sakė R.Matiukas.

Sotus ir patogus valdininko darbas Anykščių rajono savivaldybėje R.Matiukui nebuvo kajeros „viršūnė“. „Viršūnės niekas nepasiekia. Čia kaip Jono Biliūno „Laimės žiburyje“: visi lipo į kalną ir virto akmenimis, o tos viršūnės nepasiekė. Mane nugali smalsumas, žingeidumas. Aš praktiškai dirbu visus darbus, kuriuos galima dirbti rankomis. Šiandien universitetų nereikia – atsidarai kompiuterį ir ten tau universitetas kaip ant delno, tik reikia noro mokytis turėti“, – dėstė R.Matiukas.

Keletą metų R.Matiukas dirbo Arklio muziejaus amatų centro amatininku juvelyru, tačiau ten taip pat darbą paliko. „Kam man uždirbti kitiems pinigus, kai aš pats sau galiu uždirbti.Valstybės aš jau nebenuskriausiu, turiu 35 metų stažą, o dirbdamas privačiai juvelyru moku visus mokesčius, dėl ateities nesisieloju, darau žmonėms gera ir visi tuo patenkinti“, – kalbėjo R.Matiukas. Jo sukurti medžio ir juvelyrikos dirbiniai šiandien yra pasklidę bene po visą pasaulį – iškeliavo ir į JAV,  ir į Didžiąją Britaniją, Vokietiją bei kitas šalis.

Prieš keletą metų Kinijos Pengžou mieste, su kuriuo bendradarbiauja Anykščių rajono savivaldybė, iškilo medinis koplytstulpis, kurio projekto autorius yra R.Matiukas. Į šį miestą menininkas buvo pakviestas atvykti penkių dienų viešnagei. „Važiavome ten susipažinti su kinų kultūra, su papročiais. Iš viso pasaulio atvyko daugybė menininkų, iš Lietuvos buvome du medžio drožėjai – aš ir Valdas Pelegrimas. Gavome įpareigojimą dėl draugystės su kinais jiems kažką palikti. Sukūriau koplystulpio projektą daugiasluoksnio stogo motyvais. Pas kinus populiarūs statiniai su kelių sluoksnių stogais. Mums parodė erdves, kur galėtų stovėti koplytstulpis. O po to jie tą koplytstulpį pasigamino patys“, – sakė R.Matiukas.

Menininkas neslėpė, kad su Anykščių rajono savivaldybe palaiko gerus ryšius ir iš jos sulaukia užsakymų. „Tenka sentencijas išgraviruoti, mero regalijas patvarkyti. Antroje mero regalijų pusėje yra surašytos visų buvusių merų kadencijos ir pavardės, tad tenka tuos įrašus papildyti“, – sakė R.Matiukas.

Paklaustas apie naujus kūrybinius sumanymus, R.Matiukas prisipažino, kad didelių skulptūrų jau nebekuriantis. „Rankos jau pavargo, o šiaip – pilnas garažas prineštas kaladžių, tad ir drožiu, kai yra laiko“. Jis yra vienas iš Anykščių krašto kūrėjų, dar neįvertintų už savo kūrybą Anykščių rajono savivaldybės premijomis ar titulais.

„Tai yra mano darbas. Aš nejaučiu, kad darau kažką sensacingo. Aš nekeisčiau savo dabartinio darbo į jokią kitą veiklą. Jaučiuosi sugrįžęs prie to, ko siekiau visą savo gyvenimą. O tai, kad baigiau medžio meninio apdirbimo studijas, o užsiimu juvelyrika, tai neturi reikšmės“, – aiškino R.Matiukas.

Laisvalaikiu R.Matiukas mėgsta keliauti kelioniniu motociklu „Harley – Davidson“. Į keliones po Lietuvą jis leidžiasi su savo žmona, Anykščių rajono savivaldybės specialiste Rasa Matiukiene bei buvusiu Svėdasų seniūnijos seniūnu Valentinu Neniškiu.

Vienu metu R.Matiukas su tuometiniais socialliberalais siekė tapti Anykščių rajono tarybos nariu, tačiau dabar sakosi politika yra nusivylęs. „Politika turi būti švari ir į valdžią turi kandidatuoti žmonės ne sąrašuose. Išrenkam partijas, o po to visi kaip turistai į autobusą suguža, kas tik nori:  kas gali dirbti ir kas negali – ir teistas, ir neteistas“, – piktinosi R.Matiukas.

Robertas Aleksiejūnas