Jūriniai ereliai Kėdainių krašte stebimi jau daugiau nei dvidešimt metų

Jau dvidešimt metų vyksta jūrinių erelių stebėsena ir šios rūšies apsaugos darbai Lietuvoje. Atskirais etapais darbai vyko visoje šalies teritorijoje, o šiuo metu organizuojami tam tikruose regionuose. Lauko darbų metų vykdoma jūrinių erelių stebėsena, sankaupų apskaitos, vykdoma natūralių lizdų paieškos, organizuojama jų apsauga.

Duomenys apie aptiktus lizdus įvedami į Aplinkos ministerijos saugomų buveinių, gyvūnų ir augalų rūšių registravimo informacinę sistemą, o taip pat atskirai lizdaviečių apsauga derinama su miškininkais, kad šie paukščiai netrukdomi galėtų perėti ir auginti jauniklius. Per šį laikotarpį šalies teritorijoje iškelta per 120 dirbtinių lizdų šiems paukščiams, dalis jų vėliau suremontuota. Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais apžieduota per 1000 jūrinių erelių jauniklių.

Dalyvauta ne vienoje akcijoje gelbstint sužeistus erelius ar iš lizdų iškritusius jauniklius. Daug dėmesio skirta visuomenės švietimui, rengtos paskaitos, seminarai, mokymai, ekskursijos, parašyti moksliniai ir populiarūs straipsniai. Įrengti informaciniai stendai Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Lietuvos zoologijos sode, Ventės rago ornitologinėje stotyje.

Kėdainių rajono savivaldybės teritorija yra viena iš nedaugelio, kur šie darbai vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius. Dar 1997 metais rajone aptikta pirmoji perinti jūrinių erelių pora. Vėliau, gausėjant jūrinių erelių populiacijai šalyje, pagausėjo šių paukščių ir Kėdainių krašte, nors čia, kaip ir daugelyje Vidurio Lietuvos regionų, yra mažai jūriniams ereliams tinkamų veistis buveinių. Miškai, supantys Kaplių žuvininkystės tvenkinius, Aukštųjų Kaplių, Bublių, Juodkiškių, Keleriškių, Angirių, Labūnavos tvenkinius, nusidriekę palei Nevėžio upę – jūrinių erelių buveinės.

Pastaraisiais metais čia sutinkamos mažiausiai keturios šių paukščių poros, kurios savo lizdus paslėpusios atokiuose, drėgnuose Lančiūnavos, Šventybrasčio, Bublelių bei Puzaičių miškuose. Gali būti, kad dar kokia neatrasta erelių pora savo lizdavietę slepia sunkiai prieinamuose rajono miškuose. Per du dešmtmečiaus rajono teritorijoje pavyko aptikti penkiolika natūralių šių paukščių lizdų, kurių dauguma jau išbyrėję ar išvirtę su medžiais.

Darbų metu buvo iškelti septyni dirbtiniai lizdai, skirti šiems retiems paukščiams. Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais Kėdainių rajone 2003–2023 m. apžieduoti 26 jūrinių erelių jaunikliai. Šiais metais tokius vadinamus „pasus“ gavo trys į pirmąjį skrydį pakilę jaunikliai. Užaugę ir gimtus lizdus palikę ereliukai tapo savotiškais Kėdainių krašto ambasadoriais ir pasklido įvairiomis kryptimis. Keli žieduoti paukščiai vėliau stebėti ne tik įvairiose Lietuvos vietose, bet ir Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.

Prie daugiamečių šių erelių stebėjimų bei apsaugos prisidėjo ir Kėdainių rajono savivaldybė, kurios parama labai svarbi atliekant šiuos sunkius, bet prasmingus darbus. Jūrinių erelių stebėsena finansuojama Kėdainių rajono savivaldybės Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšomis.

Apie jūrinį erelį

Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla) yra vienas didžiausių Eurazijos vidutinių ir šiaurinių platumų dieninių plėšriųjų paukščių. Kūno ilgis – 69–92 cm; patinų kūno masė – apie 4 100 g, patelių – 5 500 g; išskleistų sparnų tarpugalis siekia 200–245 cm. Rūšis saugoma nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu: įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, Berno konvencijos II ir Bonos konvencijos I priedus bei Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą.

Paplitimo arealas driekiasi nuo Japonijos, Kamčiatkos ir Beringo sąsiaurio per šiaurinę Palearktiką iki Neoarktinės zonos Grenlandijoje. Šiaurėje nuo Barenco jūros arealas tęsiasi į pietus iki Kroatijos, Kaspijos jūros ir 30°–40° šiaurės platumos ties Ramiuoju vandenynu. Lietuva yra pietvakarinėje pasaulinio rūšies arealo dalyje. Priklausomai nuo geografinės vietovės, suaugę paukščiai gali būti sėslūs arba migruojantys, jauniems paukščiams būdingos sezoninės klajonės.

Lietuvoje suaugę paukščiai yra sėslūs, įprastai prie lizdaviečių laikosi ne tik veisimosi, bet ir rudens bei žiemos metu. Šalies teritorijoje žiemoja 400–500 šių erelių. Veisiasi prie tinkamų mitybai, didesnių vandens telkinių. Lietuvoje perinti populiacija vertinama apie 200 porų.

Lietuvoje jūrinių erelių pradėjo gausėti nuo praeito šimtmečio pabaigos. Tuo metu prasidėjęs jūrinių erelių apsaugos pakilimas Europos šalyse, ypač Šiaurės šalyse, netrukus davė teigiamą rezultatą. Jūrinių erelių skaičiaus padidėjimas stebėtas daugelyje Europos šalių. Padidėjus paukščių populiacijoms kaimyninėse šalyse, jūriniai ereliai ėmė vis dažniau lankytis ir Lietuvoje. Pirmieji šalyje lizdai rasti 1987 m. Šių erelių populiacijos mažėjimą lėmė įvairios priežastys.

XIX amžiuje jūriniai ereliai buvo dažnai sutinkami paukščiai ir daug kur perėjo. Tačiau XX amžiaus pradžioje jūriniai ereliai, kaip ir visi plėšrieji paukščiai, tapo žmogaus priešais. Jie buvo šaudomi, gaudomi įvairiais spąstais, nuodijami, ardomi jų lizdai. Maždaug apie XX a. vidurį buvo uždrausta naikinti plėšriuosius paukščius. Daug žalos plėšriesiems paukščiams, taip pat  ir jūriniams ereliams padarė ir cheminiai teršalai (pesticidai), su grobiu patekę į erelių organizmą.

Paukščiai žūdavo net nesulaukę brandos amžiaus. Išlikę ereliai dėdavo kiaušinius, kurių lukštai buvo tokie ploni, kad patys paukščiai juos sutrypdavo, kiaušiniuose žūdavo embrionai arba kiaušiniai būdavo neapvaisinti. Šiais laikais nemažai jūrinių erelių žūsta atsitrenkę į aukštos įtampos elektros laidus, apsinuodiję švinu, susidūrę su transporto priemonėmis ar vėjo jėgainėmis.