Jurgita Kurauskienė: „Su Ausma draugės esame daugiau nei 20 metų“

Žmonės jas dažnai mato kartu – savivaldybės merę Ausmą Miškinienę ir savivaldybės tarybos narę Jurgitą Kurauskienę. Ne tik tarybos posėdžiuose, viešuose renginiuose, bet ir kartu leidžiant laisvalaikį.
Kokie ryšiai sieja šias dvi jaunas moteris? Nuo kada jos yra pažįstamos ir net draugės? Kodėl Jurgita Kurauskienė, žinomos rajono politikės, Liberalų sąjungos Lazdijų skyriaus pirmininko pavaduotojos ir UAB Lazdijų sveikatos centro vadovės Virginijos Venckuvienės dukra tapo politike? Kodėl ji – ne mamos atstovaujamoje partijoje? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymai yra.

Jurgita Kurauskienė noriai sutiko papasakoti apie savo kelią į didžiąją politiką: kodėl atėjo ir kaip jai, dar tik pradedančiai politikės kelią, sekasi dirbti rajono savivaldybės taryboje šiuo nelengvu metu, kai opozicija dabar, likus mažiau nei metams iki rinkimų, suaktyvino savo veiklą ir, pozicijos teigimu, uoliai ėmėsi veiksmų siekdami destabilizuoti, blokuoti tarybos darbą? Taigi, apie visa tai – iš eilės.

Apie neramią jaunystę ir lemtingą pažintį

„Su Ausma esame pažįstamos daugiau nei dvidešimt metų – nuo pat ankstyvos mūsų jaunystės, – neslepia Jurgita. – Tuomet labai garsūs ir populiarūs tarp jaunimo buvo šokiai Rudaminos kultūros namuose. Ausma iš Aštriosios Kirsnos, aš su sese Justina iš Lazdijų ten nuvažiuodavome. Taip ir susipažinome. Žinote, kaip sakoma – lemtinga pažintis. Taip ir buvo. Mes su Justina, Ausma ir dar viena draugė iš mano namo Kristina – visos vis dažniau susitikdavome. Tais laikais buvo įprasta draugams vieniems pas kitus lankytis namuose, nakvoti. Nors mano mama buvo labai prieš tokias nakvynes, pamenu, gal porą kartų yra leidusi mums su Justina likti nakvoti pas Ausmą. Žinote, koks jaunystėje yra saldus miegas, ypač jei gulei gerokai po vidurnakčio? Tačiau girdėdavome, kaip Ausma keldavosi neraginama, vos prašvitus keliaudavo prie ūkio darbų, nes jos tėvai Gediminas ir Vita Skirkevičiai jau tuomet buvo nemaži ūkininkai. Ir šventa pareiga vaikams buvo padėti ruošos darbuose.“

Ji prisimena, kad ne kartą jos su sese yra vaikščiojusios po Skirkevičių ūkį, apžiūrėjusios ten laikomas karves ir kiaules. Miesto vaikams tai buvo įdomu. Prisimena, kaip matydavo draugės tėvus dirbančius kasdienius žemės ūkio darbus. „Buvo stipriai darbštūs. Net neturiu žodžių, kaip galėčiau tai įvardyti“, – sako ji. Todėl ir nesistebi, kad Ausma turi tą begalinį darbštumą...

 Kartu – ir studijų metais

Kiti bendrai praleisti metai buvo Kaunas, studijų laikas.

„Mes su Justina mokėmės Lietuvos kūno kultūros akademijoje, Ausma – Lietuvos veterinarijos akademijoje. Mano specialybė – kineziterapija, tuo metu nelabai populiari, mažai kam žinoma, nedažnai taikoma. Todėl, kai rinkausi magistrantūrą, stojau į Kauno technologijos universitetą, viešąjį administravimą. Ausma magistrantūrai kryptingai rinkosi chemiją.

Geriausia iš studijų laikų buvo tai, kad visos trys – aš su sese Justina ir Ausma – gyvenome netoliese viena nuo kitos, Vilijampolėje. Nors mokėmės skirtingose įstaigose, tačiau laisvalaikį dažnai leisdavome kartu. Buvo teatrai, koncertai, kino filmai. Retkarčiais boulingo pažaisti nueidavome. Tačiau triukšmingų klubų, kurie buvo dažniausiai jaunimo pamėgtos vietos, Ausma nemėgo. Tiesiog nemėgo...“ – prisimena Jurgita Kurauskienė.

Situacija pasikeitė, kai Ausma išvyko gyventi ir dirbti į Vilnių, į Žemės ūkio ministeriją. Greitai kilo karjeros laiptais, tapo departamento vadove, vėliau – viceministre. „Tačiau ir tuomet nepasikeitė, nebuvo „pasikėlusi“, bet kada galėjai jai paskambinti ir kaip senais gerais laikais paplepėti“, – atvirauja Jurgita Kurauskienė.

Ji žino, kad Ausmos Miškinienės vadovas, tuometinis žemės ūkio ministras Giedrius  Surplys, ja pasitikėjo. Gal dėl to ir pakvietė dirbti kartu. Ją, komentuojančios vieną ar kitą Vyriausybės sprendimą žemės ūkio klausimais, eteryje buvo galima matyti gana dažnai. „Gal dėl to, kad ji buvo ūkininko dukra, žemės ūkis jai buvo savas, į kraują įaugęs...“ – svarsto Jurgita.

Ausmą vadina tikru lyderiu

Ji sako puikiai žinanti, kad Ausmos sprendimas pabandyti jėgas savivaldoje, kandidatuoti į mero poziciją Lazdijuose, gimė tikrai ne per vieną savaitę ar mėnesį, kaip buvo bandoma tai įteigti. Ji, pasak Jurgitos, apie tai kalbėjo dar iki ateidama iki viceministrės posto. Tą lėmė daug aplinkybių. Ausma svajojo gyventi kaime, kokiame nors vienkiemyje, kuriame vėliau, tuoj po rinkimų, ir įsikūrė gyventi gamtos apsuptyje.

Lazdijai jai buvo daug daugiau negu gimtinė – tai buvo jos pamėgta vieta, gamta, gerai žinomos vietos ir žmonės. Nors gyveno puikioje vietoje, pačiame Vilniaus centre, nuolat svajodavo apie kaimą, apie galimybę sugrįžti. Pasak Jurgitos, Ausma bandyti savo jėgas rinkimuose į mero postą galutinai apsisprendė likus mažiau nei metams iki rinkimų.

„Kai pakvietė mane eiti kartu, nė minutės nedvejojau“, – sako ji. Kodėl būtent su „valstiečių“ partija? Ėjau ne su partija, ne su Ramūnu Karbauskiu. Lyderis man buvo Ausma. Kaip reagavo mama? Taip pat, kaip ir ji – Ausmą pažinojo nuo ankstyvos jaunystės, žinojo jos užsispyrimą ir darbštumą.

„Manęs mama į politiką niekuomet primygtinai nekvietė. Gal galvojo, kad nesu tam dar pasiruošusi. Auginau du pametinukus vaikus, dirbau, mažai turėjau laiko kitai veiklai. O Ausma sugebėjo mane uždegti... Prisimenu pirmąsias mūsų keliones pas rajono žmones. Tai buvo Šeštokų seniūnija. Atvažiavo Ausma ir sako: „Eisiu rytoj į Šeštokus.“ Manęs nekvietė. Bet pati susipratau. Sakau: „Kur tu viena eisi? Aš – irgi su tavimi.“ Taip ir pradėjome mūsų keliones po kaimus, po gyvenvietes, vienkiemius, į žmonių sodybas. Nesutikome tokių, kad būtų pikti, išvarytų. Tik keletas yra pasakęs, kad nenori kalbėti apie politiką. Tačiau dauguma priėmė labai gražiai, bėgti iš kiemo nereikėjo...

Prisimenu, buvo tokia žiema – tai šlapia, tai šalta. O mes ėjome ir ėjome. Ne vieną porą batų tą žiemą sunešiojau... Ėjome savaitgaliais, nes kitomis dienomis reikėjo dirbti tiesioginį darbą. Dažniausias klausimas, kurio Ausma sulaukdavo užsukusi pas žmones, būdavo: „Vaikeli, kiek tau metų?..“ Žmonėms ji per jauna atrodė užimti rajono vadovo vietą. O ir ta jos išvaizda daug ką klaidino, nes atrodė tikrai labai jauna, dar visai vaikas.

Mama gal tik po kokio mėnesio mūsų kelionių patikėjo, kad mums gali kažkas pavykti. Jai, kaip gydytojai, dažnai bendraujančiai su gyventojais, realybės pulsą užčiuopti pavyksta labai greitai. Todėl pamenu, kaip ji po kokio mėnesio mums pasakė: „Na, jei ir toliau taip, tai, atrodo, gali pasisekti...“ O kad tikrai pasiseks, įsitikinome po pirmojo rinkimų turo. Išvydusios rinkimų rezultatus iškart supratome, jog žmonės mumis patikėjo. Ir net neabejojome dėl antrojo turo rezultatų. Tačiau ir toliau nesiliovėme keliauti po žmones. Norėjosi šimtaprocentinės garantijos. Skeptikų buvo ir mūsų partijoje. Pirmasis turas buvo tas lakmuso popierėlis, kuris juos galutinai įtikino, jog galime laimėti rinkimus“, – prisimena Jurgita Kurauskienė tą laiką prieš beveik trejus metus.

Apie nepakeičiamą mamą ir sunkų politiko kelią

Jurgita Kurauskienė – pati mama jau daugiau nei dešimt metų. Tačiau jai pačiai mama – labai svarbus žmogus.

„Net pati sau kartais pavydžiu tokios mamos. Ne tik mama, bet ir draugė, patarėja visais gyvenimo klausimais. Ji mums su sese daug ką leisdavo. Nenustatydavo valandų, kada grįžti į namus. Tačiau žinojome – ji nemiega, skaito knygą ir laukia, kada paskambinsime. Gal reikės mus parsivežti? Ji ir dabar tokia – gali pasakoti slapčiausius dalykus, ant jos peties paverkti, kai būna sunku. Todėl ir kelias į politiką nebuvo sudėtingas. Ji mane suprato ir palaikė. Prieš rinkimus mamos butą daug kas vadino „štabu“ – ten mes rinkdavomės, diskutuodavome. Arba tiesiog mergaitiškai pasiplepėdavome, nes ir to reikėjo – įtampa buvo begalinė“, – prisimena ji.

Iki šiol mamos namuose renkasi Jurgitos draugai. Tiesiog taip įprasta nuo senų laikų. O kai draugės švenčia gimtadienius ar renkasi pasisėdėti, į būrį kviečiasi ir Jurgitos mamą. Žino: su ja nebus nuobodu, ji visuomet ras temą pokalbiui. Ir bus pirmoji, kuri organizuos šokius. „Nereali mama“, – sako Jurgita.  

Savivaldybės taryboje Jurgita Kurauskienė – jau treji metai. Šiuo metu vadovauja Švietimo, kultūros, turizmo ir sporto komitetui.
„Subrendau ne tik kaip politikė, bet ir kaip asmenybė. Labai greitai. Gyvenimas neleido eiti mažais žingsneliais. Prasiplėtė akiratis: kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą, vertinti įvykius ir žmones. Jau nebesu tokia atvira ir patikli, kokia būdavau anksčiau. Nors iki šiol skaudus tas nuolatinis purvo pylimas socialiniuose tinkluose, spaudoje, bet... jau užsigrūdinau. Kaip sakoma, kas mūsų nenužudo, tas padaro stipresnius“, – sako ji.

Ar nekilo noras viską mesti? Ypač dabar, kai nauji rinkimai jau čia pat – kitą pavasarį. Ji sako, kad tikrai ne. Tai reikštų pakelti rankas, pasiduoti, išduoti draugus ir rinkėjus. „Ir vėl eisime kartu iki galo. Man Ausma yra tas žmogus, kuriuo pasitikiu kaip draugu ir politiku 100 procentų. Manau, kad matydami jos darbštumą, gebėjimą nepasiduoti, nenuleisti rankų ja iki šiol pasitiki ir rajono žmonės“, – kalba viena jauniausių rajono politikių.