Jurgita Kričenaitė: labai didžiuojuosi, kad Alytuje žmonės drąsūs

„Džiaugiuosi, kad Alytus yra toks žalias ir patogus gyventi bei ilsėtis. Jame gausu protingų žmonių, gal kartais jie ir kuklesni, tačiau šis miestas pilnas kuriančių, dirbančių, miestą auginančių žmonių. Kiekvienais metais pažįstu vis daugiau ir vis įvairesnių alytiškių, kurių vieni kūrė šį miestą, o kiti dirba tam, kad jis vystytųsi ir klestėtų toliau“, – sakė Alytaus kultūros centro direktoriaus pavaduotoja meno reikalams Jurgita Kričenaitė.

Pavaduotoja meno reikalams – tarsi tiltas tarp menininkų, kūrybinės komandos ir žiūrovų, kuriant vertingus ir įdomius projektus, išlaikant aukštą meninę kokybę ir siekiant nuolat praturtinti kultūrinį Alytaus gyvenimą. 

J. Kričenaitės klausėme, su kokiais iššūkiais tenka susidurti einant šias pareigas, kaip gimsta naujos kūrybinės idėjos ir kas skatina siekti inovacijų kultūros srityje.

Jurgita, papasakokite apie save. Ar esate alytiškė? 

Alytuje apsigyvenau prieš beveik šešerius metus. Vaikystėje gyvenau Alytaus rajone, Simno miestelyje. Nors Simną derėtų vadinti miestu – dar 17 a. jis yra gavęs Magdeburgo miesto teises. Vaikystėje Alytus atrodė toks, kuriame norėtųsi gyventi, čia viskas atrodė kitaip – daugiau galimybių moksleiviui, jo saviraiškai. Platus pasirinkimas laisvo laiko leidimui, ko pasigesdavau mažame miestelyje. 
Tačiau anksti pasireiškė mano aktyvumas, tad net ir savo miestelyje ne visuomet spėdavau nuveikti viską, ko norėdavosi. Kitaip tariant, kai nori, randi, o jeigu nerandi – susikuri aplinką taip, kad ji būtų pilna ir išpildanti tave. 
Paauglystėje supratau, kad gyvenimą noriu sieti su muzika, tad, turėdama tėvų pasitikėjimą, dar būdama 15 metų, išvykau mokytis muzikos į sostinę. Baigusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, norėjau mokslus tęsti tik vienoje aukštojoje mokykloje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Laikant stojamuosius pavyko įrodyti pranašumą prieš gausybę kitų ir sėkmingai baigiau džiazo vokalo studijas.  

Ar augote kūrybinguose namuose? Koks buvo Jūsų pirmasis prisilietimas prie kultūros plačiąja prasme? 

Man pasisekė gimti karta iš kartos muzikuojančioje šeimoje. Šiandien visuomenė jau kiek plačiau vertina, kas yra talentas: talentingas gali būti ir puikus gebėjimas derėtis, ir rasti sprendimus, ir greitai mokytis kitų kalbų ar panašiai. Nors lengviau pastebėti meninius žmogaus polinkius ir juos vadinti talentais, o pastebėjus talentą (įprastai tai, kas vienam sekasi be pastangų ir žymiai geriau negu kitiems), vertinga yra šį skatinti ir, jį pasitelkus, suteikti žmogui didesnę vertę – tuo pranašumu auginti jo pasitikėjimą savimi. 
Mano senelis yra senasis Dzūkijos krašto vestuvių muzikantas – smetoniškas bernas, grojęs ansamblyje „Smetoniški bernai“. Kartu su močiute jie padovanojo muzikalumą visiems keturiems savo vaikams, o šie savo vaikams – viena iš jų ir aš. Mūsų šeimoje nuolat skambėdavo dainos, šeima groja įvairiais instrumentais – neįsivaizduojami susitikimai be bendro muzikavimo. 
Įprastai šeimų muzikavimas yra kiek ypatingesnis negu nesusijusių žmonių – gilesnis pajautimas, natūralus derėjimas. Ypač tai akivaizdu skambant balsams – jie tarytum paimti iš tos pačios spalvų paletės. Nuo ankstyvos vaikystės su vyresniąja seserimi dainavome duetu, mūsų balsai labai gerai derėjo, puikiai jautėme viena kitą ir buvome nuolatinės konkursų dalyvės, o neretai ir laimėtojos. Muzikavimas leido keliauti per miestus, pažinti bendruomenes ir kurstė norą gyvenimą sieti su muzika. 

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo darbas kultūros srityje? 

Dar besimokydama, o vėliau ir studijuodama, laviravau tarp darbo ir mokslų. Dirbti pradėjau ankstyvosios pedagogikos srityje – vedžiau muzikos užsiėmimus kūdikiams ir vaikams, taikant kombinuotas vakarietiškas ankstyvojo ugdymo metodikas. Šiandien tokių mokyklų jau visai nemažai, kas mane džiugina, tačiau tuo metu jų buvo vos kelios – labai vertinu tai, kad turėjau galimybę būti viso to dalimi. 
Teko studijuoti ne vieną muzikos discipliną, labai pasigesdavau įdomaus ir įtraukiančio teorinių disciplinų pateikimo, tad, gavusi prašymą dirbti muzikos mokykloje, sutikau. Priėmiau tai kaip iššūkį sau padaryti taip, kad vaikams teorija taptų įdomi. Iki šiol manau, kad bet koks nuobodus dalykas gali būti įdomus, reikia tik gebėti atversti reikiamus puslapius. 
Dažnai sau įrodau, kad tikrai galiu daryti daug ką, bet reikia paklausti savęs, kiek tai teikia malonumo ir pasitenkinimo. Darbas kultūroje, plačiąja prasme, mane visuomet traukė ir, kai gyvenime atsirado sėslumas, atėjo laikas paieškoms. Kaip tik tuo metu Alytaus kultūros centras ieškojo komandos pastiprinimo. Man tai buvo kita, tačiau ne visai nauja sritis, kuri mane traukė, o kaip dabar matau – ir įtraukė su kaupu. 

Kiek laiko jau dirbate Alytaus kultūros centre ir kas Jus paskatino prisijungti prie šios įstaigos komandos? 

Alytaus kultūros centre pradėjau dirbti prieš daugiau nei penkerius metus. Apsigyvenusi šiame mieste jaučiau norą keisti veiklos ir darbo sritį, norėjosi pagaliau nerti į ten, kur galėtų atsiverti ir kitos mano stipriosios savybės. Turbūt didžiausia paskata prisijungti prie komandos buvo didelis vidinis noras veikti plačiau negu iki tol. Norėjosi didesnių renginių, organizacinio darbo, daugiau veiklos, norėjosi lipti iš savo komforto zonos. 

Kokia yra Jūsų darbo dienos dėlionė? 

Kultūros centre turime nedidelę, tačiau pečiais susirėmusią komandą. Kiekvienas nešame savo atsakomybes, o, reikalui esant, patraukiame arba pastumiame vienas kitą reikiama linkme. Daugiausia širdies stengiuosi atiduoti projektinėms Centro veikloms ir didžiausiems jo organizuojamiems renginiams. Nors neretai dalyviams gali atrodyti, kad tai tik valandos renginys, bet kad jį sukurtum, prisireikia nemažai laiko sąnaudų. Projektai pareikalauja daug darbo ir didelio įdirbio, nes apima daug sričių, iš kurių nė vienos negali užmiršti ar neapgalvoti.
Taip pat rūpinuosi, kad visos lankomos Alytaus kultūros centro erdvės būtų užpildytos įdomaus turinio vizualiojo meno kūriniais. Lankytojų pulsacija metų kontekste nėra pastovi, tad tenka laviruoti tarp norų ir aplinkybių, tačiau džiaugiuosi, kai iš toliau atvykę menininkai lieka sužavėti mūsų parodinių salių erdvumo ir patogumo darbų ekspozicijoms. 
Alytaus kultūros centre turime septynis meno kolektyvus, kuriais reikia ir norisi pasirūpinti, apie juos pagalvoti ir juos išgirsti. Apsilankę vakarais tikrai pajausite, kaip stipriai mūsų įstaiga klesti veiklomis – čia repetuoja ne tik savi kolektyvai, bet ir Kultūros centre įsikūrę kiti miesto kolektyvai. Su jais taip pat tenka tiesiogiai komunikuoti ir užtikrinti sklandų jų bei mūsų darbą. 

Kaip derinate kūrybiškumą ir administracines pareigas?

Balansas atsiranda natūraliai. Kai vyksta kūrybinis renginio ar projekto (nesvarbu, ar jis tęstinis ar visai naujas) pradinis etapas, suaktyvėja kūrybiškumas, natūraliai tuo metu prioritetu tampa poreikis kuo daugiau sugalvoti, kad vėliau būtų ką gryninti. Toliau seka administracinė sritis. Tiesiog įvertinus proceso etapiškumą, tenka sutelkti dėmesį ir energiją į mažiau kūrybiškas tikslumo reikalaujančias sritis, be kurių neįmanomas ir renginio ar projekto įgyvendinimas. Tai neatsiejamos dalys ir, nors viena už kitą gali būti įdomesnė, tačiau viena be kitos neveikia. Kai tai supranti, šių pareigų derinimas tampa paprastesnis. 

O kas Jus labiausiai įkvepia darbe? 

Labiausiai darbe mane žavi nuolatinė dinamika. Manau, kad ne visiems tai būtų privalumas, bet man tai galimybė jausti teigiamą kaitos ar net nepastovumo pusę. Tai skatina nuolat galvoti, ieškoti būdų, kursto kūrybiškumą, plečiasi pažinčių ratas, tobulėji plačiąja prasme. 
Turiu išties plačią vaizduotę, kartais kolegos tikrai natūraliai džiaugiasi, kad mus riboja galimybės įgyvendinti tam tikras mano galvoje susidėliojusias mintis. Tačiau žaviuosi komandos gebėjimu rasti aukso vidurį tarp realaus ir nerealaus, nenugesinant vieniems kitų kūrybiškumo.

Neseniai Alytuje skambėjo džiazas. Vyko 4-asis festivalis „Alytus JAZZ“. Koks jausmas apima gerai pavykus renginiui, kuris yra ypač savas?

Visi Kultūros centro kuriami projektai visų pirma yra apie mūsų miestą, miesto žmones ir žmonėms. Kiekvienas jų mums, kaip organizatoriams, leidžia mėgautis sukurtu rezultatu – pritrauktais atlikėjais, suburtais klausytojais, teigiamai nuskambėjusiu miesto vardu už jo ribų. Kiekvieną savo kuruojamą projektą išjaučiu tiek, kiek tik galiu, negailėdama nei energijos, nei laiko. 
Tačiau džiazo festivalis yra tiesiog artimiausias mano širdžiai. Šių metų festivalis pasižymėjo ne tik stipria programa, bet ir labai jaukia atmosfera, kurią sukūrė ne apšvietimas ar dekoratyvūs akcentai. Atmosferą sukūrė paaugusi šio festivalio lankytojų bendruomenė, užsimezgusios partnerystės, atgalinis bendruomenės ryšys jau praėjus festivaliui. Teigiamas atgalinis ryšys – tai didžiausia motyvacija dirbti ir kurti toliau, nes tai padeda pajausti, kad reikia ne mums – reikia miestui, reikia žmonėms. 
Bet kokioje srityje geri darbo rezultatai patvirtina to darbo sėkmę, šiuo atveju – organizuojant renginius, ypač sunku nustatyti, kaip stipriai pavyko renginys ir kiek sėkmingas jis buvo, nes rezultatas rečiau matuojamas pelnu, o dažniau pakitusia vidinės klausytojo emocinės ar kultūrinės skalės rodyklės padėtimi ir ar ilgam. 
Paprastieji stebėti rodikliai pateisinti (kiek sulaukėme klausytojų, kokią pasiekėme garso kokybę, kaip užtikrinome patogumą, kaip vystėme komunikacijos planą etc.), o kaip su ta klausytojų vidinės skalės rodykle – matysime kitų metų festivalyje. 

Koks Kultūros centro renginys Jums patinka labiausiai? Kokiomis naujovėmis ar iniciatyvomis šiuo metu labiausiai didžiuojatės? 

Sunku pasirinkti vieną – visi renginiai ir projektinės veiklos, kurias kuria Kultūros centro komanda, yra verti jais džiaugtis. Jeigu vertinant iš asmeninės perspektyvos – turbūt visgi labiausiai džiaugiuosi džiazo festivaliu, nes iš projektų jis yra jauniausias ir sparčiai auginantis šios muzikos melomanų bendruomenę Alytuje. 
Daugelis šių metų festivalio lankytojų iš naujo pažino džiazo muziką, atsisakydami išankstinių įsitikinimų, kad tokio pobūdžio muzika gali tikti ar patikti tik mažumai, kad reikia turėti tam tikrą išprusimą ar žinių bagažą prieš nutariant vakarą leisti klausantis profesionalaus džiazo. 
Džiazas – tai galimybė panirti į gilesnį savęs pajautimą per skambančias mažiau girdėtas harmonines slinktis, netikėtas dinamikos išraiškas ar kartais pasigirstančius disonansus, kuriuos netrukus palydi vėl darniai plaukianti melodika. 
Manau, džiazas yra labai artimas šiandieniniam ir visų laikų žmogaus gyvenimui, jo tėkmei ir kitoniškumui. Labai didžiuojuosi, kad Alytuje žmonės drąsūs ir žingeidūs ir su nemažu susidomėjimu augina savo kultūrinę pasaulėžiūrą. Didelis pasiekimas turėti galimybę visa tai mūsų miesto žmonėms pasiūlyti čia pat, nenutolstant nuo namų.
Mažiau matomas žmonėms, tačiau visų Kultūros centro teikiamų paslaugų kokybę gerinantis pasiekimas – jo infrastruktūros gerinimas, kuris pastaraisiais metais ypač intensyvus. Tai, kad lankytojai galės gauti kokybiškesnes paslaugas, o komanda gali patogiau dirbti, džiugina visą mūsų kolektyvą. Nuolat gerėjanti ir gražėjanti aplinka nelieka nepastebėta Kultūros centro lankytojų.  

Kaip manote, kiek kultūrinei veiklai svarbios inovacijos ir eksperimentavimas?

Iš karto norisi kalbėti apie dvi plotmes – tiesiogiai patiriamą kultūrinį produktą ir virtualiai gaunamą prieigą pamatyti įvairiausias pasaulio kultūras, keisčiausias meno formas ar išraiškas, ekstravagantiškus kūrėjus, klausytis nuostabiausių koncertų, vaikščioti po vizualiojo meno galerijas ir panašiai. 
Linkstu prie to, kad esame „sotūs“ ir, nors tiesiogiai viso to nepatiriame, pasąmonėje regėti dalykai fiksuojami ir kaupiasi žinių bazė. Taigi, tradicinės meno formos nebestebina, o kai nestebina – ne taip ir traukia. Tačiau ir čia svarbu išsigryninti, ko renginio organizatorius ar menininkas siekia, nes, pavyzdžiui, organizuodamas tradicinio scenos meno renginį ir nesieki stebinti, labiau prioritetizuojamas turinys, kokybė. 
Nėra tinkama eksperimentuoti su auditorija, kuri žino, ko nori ir tikisi, tačiau jeigu sieki pritraukti platesnį lankytojų ratą ar sukurti visai naują jų segmentą, viena iš geriausių priemonių – inovacijos, menų sintezė ar eksperimentavimas. Kartais nebūtina kardinaliai keisti turinį, galima pakeisti, pavyzdžiui, jo pristatymo lokaciją. Ir tai lankytojui ir taps inovacija – nauju dominančiu dirgikliu. Svarbu apgalvoti aplinkybes ir pasverti situacijas. 
Man pačiai yra įdomūs menininkų darbai, kurie prašosi paaiškinimo. Tos išraiškos, kurias sunku suprasti. Menas nuo seniausių laikų yra viena stipriausių poveikio priemonių, veikiančių žmonių sąmonę, tad žaviuosi kūrėjais, gebančiais savo darbais paliesti sudėtingas socialines, politines ar ekonomikos temas, globalius klausimus ir net paskatinti pokyčius veikiamoje srityje. 
Taip, menas dažniau vartojamas kaip pramoginė veikla, tačiau šiandien jis galingai pasireiškia ir kaip šauklys, kviečiantis atsakyti į klausimus, patiems juos kelti, kritikuoti ar palaikyti. Galiausiai kilti nuo patogaus krėslo ir veikti. Būtent tokiam menui ir yra artimas eksperimentatyvumas, nes tai padeda pasiekti didesnį įtaigumą.

Kaip matote Alytaus kultūros centro vaidmenį miesto / regiono gyvenime ateityje?

Alytaus kultūros centras viena iš didžiųjų miesto kultūrinių įstaigų. Čia sukuriami didieji miesto renginiai, valstybinių švenčių minėjimai, kalendorinės šventės – daug renginių vyksta gerokai už pastato sienų. Nors renginių apimtis išties didelė, komandoje veikiame bendru principu – siekiame kokybės ir mūsų miesto žmonių poreikių atliepimo. 
Kultūros centro veikla reglamentuojama Nacionalinio kultūros centro, patenkame į didžiulį kultūros įstaigų tinklą, veikiantį visoje Lietuvoje. Kultūros centrai turi konkrečiai apibrėžtas funkcijas, kurių vykdymas užtikrina visavertį to miesto gyventojų kultūrinį gyvenimą. Kol Alytuje neišaugs privatus kultūros sektorius, Kultūros centras ir toliau bus viena stipriausių ir geriausią kultūrinį turinį kuriančių ir jį užtikrinančių įstaigų mieste bei regione. 

Kokių sričių kultūrinė veikla jums atrodo perspektyviausia?

Priklauso, kokiu kampu vertinsi perspektyvumą – pelningumo atžvilgiu, vystymosi ir augimo (bet nebūtinai nešančiu pelną), anksčiau minėto inovatyvumo aspektu. 
Bendrąja prasme, neskirstant meno rūšių, tačiau vertinant tik kaip veiklą, didelė perspektyva šiuo metu matoma kultūrinėse veiklose, kurios apjungia bendruomenes, įtraukia jas į procesus, telkia žmones. Kultūra vis dažniau eina pas žmones, o ne prašo juos ateiti į kultūrą. Visuomet lengviau pajausti daikto vertę, kaip pats prisidedi prie jo sukūrimo, todėl ir kultūrinės veiklos vis labiau orientuotos į didesnę žmonių įtrauktį. 
Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį stipriai vystosi šiuolaikinis menas – šiuolaikinis cirkas, šokis, įvairūs muzikos ar vaizduojamojo meno projektai. Tai neapibrėžtos, menininkus įgalinančios aplinkybės, leidžiančios plačiai reikštis ir veikti be ribų. 
Pasvajokime – jeigu neribotų finansai, į kokį renginį norėtumėte pakviesti alytiškius?
Manau, pasvajojusi drąsiau, norėčiau pasiūlyti alytiškiams naktinį renginį. Su daug šilumos, spalvų, pozityvios muzikos, skanaus maisto, kostiumų. Kalbu ne apie sceną su atlikėjais ir minią žiūrovų, daugiau apie tai, kai visi yra atlikėjai ir bendru veikimu sukuriama šventė. Gal skamba net kiek braziliškai, bet kodėl gi ne. Norėčiau miestą papuošti stambių gabaritų pripučiamomis skulptūromis, bent nakčiai sukurti čia kiek mistišką ir nuo realybės atitraukiančią atmosferą. 
Gali būti, kad kitą savaitę pasiūlyčiau kitokią mintį, bet šiandien, sakykime, įsivaizduoju, kad, neturint ribojimų, tai galėtų būti išties puiki naktis, kokios mūsų mieste tikrai nėra buvę. 

Kokia kultūros, meno įstaiga Jums labai patinka, nebūtinai Lietuvoje?   

Lietuvoje yra nemažai įdomų turinį kuriančių kultūros ir meno organizacijų. Turime keletą labai gerų koncertinių salių, daugiau – gerų. Atnaujinti teatrai taip pat kursto norą juose lankytis, tačiau labiau domina ir kelia susižavėjimą mažesnės, modernesnės erdvės, kuriose telpa nedaug žmonių, reziduoja ir kuria netradicinius scenos menus pristatantys menininkai. 
Visai neseniai kiek iš arčiau teko susipažinti su kultūros veikėju, kuris, veikdamas vien idėjiškai, galiausiai išaugo į nepriklausomą organizaciją, o vėliau ir į tokią, kuri sulaukė palankaus vietos valdžios požiūrio ir palaikymo. Man ypač patinka industrinių ir / ar jau nebefunkcionuojančių erdvių grąžinimas į gyvenimą. Būtent taip nutiko su „Miško uosto“ bendruomene. Organizacija, o tiksliau ją vedantis žmogus, prikėlė ne tik pastatą, bet subūrė vietos žmones, pavertė juos bendruomene, tapo visaverčiu kultūros paslaugų (ir ne tik) teikėju. Šis pavyzdys – tai kaip iliustracija to, kad, jeigu daromi dalykai yra vertingi, augimas yra užprogramuotas. 
O jeigu taip giliau į svajones – yra viena (yra ne viena, tačiau paminėsiu šią) koncertinė salė, kuri savo istorija, dydžiu ir dar daugeliu kitų dedamųjų yra viena tų vietų, kurias svajoju aplankyti. Niujorko „Carnegie Hall“ koncertų salėje grojo gabiausi ir garsiausi Amerikos džiazo muzikos pradininkai, istoriniai grandai, džiazo muzikos genijai. Tokia didinga ir tiek daug atminties turinti erdvė, kvapą gniaužia vien pagalvojus, koks turėtų būti jausmas atlikėjui, stovinčiam toje scenoje. Dydžiu prilygstančių salių yra ne viena, tačiau ši mane traukia būtent savo istorija. Manau, kad ateis reikiamas laikas, ir man teks ten pasimėgauti patinkančiu koncertu. 

Kaip derinate asmeninį gyvenimą ir darbą, ypač kultūros srityje, kur dažnai reikia dirbti vakarais ir savaitgaliais? 

Kai tik pradėjau dirbti, nemažai savaitgalių ar laiko po darbo paskirdavau darbui. Tam tikrais gyvenimo etapais tikrai galima susitelkti tik į darbą. Tačiau namuose atsiradus vaikams – laiką atimi jau ne vien iš savęs, bet ir iš jų. Gal tai daugiau vertinu iš moters, mamos perspektyvos, bet nemanau, kad ir vyrų gyvenime galioja kardinaliai kitokios taisyklės.
Žinau, kad tiesiog gerai jaučiuosi daugiau savęs atiduodama darbui, tai padeda man palaikyti savo vidinę vertę. Tačiau darbas yra tik darbas, o namai – vertybė. Manau, kad derėtų pastangas dėti į tai, kaip produktyviau, o ne daugiau dirbti, ir grįžus namo mėgautis malonia gyvenimo tėkme.
Mano vaikai yra pripratę kartais nematyti manęs savaitgaliais, tačiau tai jiems tampa puikia proga lankyti senelius, draugus. Svarbu sąmoningai nusiteikti, kad kažkurie momentai reikalauja daugiau padirbti ir dėl to turi jaustis ramus – negraužti savęs, jog dirbi kažkieno sąskaita. Dirbi, nes taip suplanavai, o kai bus laisvas laikas – kokybiškai išnaudosi jį. 

Ar kartais norisi pailsėti nuo kultūros? Kur yra Jūsų komforto zona?

Man nereikia ilsėtis nuo kultūros, tik kai dirbi šioje srityje, labiau sijoji turinį. Galima sakyti labiau ekspertiškai vertini renginius, į kuriuos planuoji eiti (nors tikrai nevadinu savęs visų meno žanrų žinove). Geriau pasirenki mažiau, bet naujesnio, turtingesnio turinio. 
Gyvenu ganėtinai užpildytomis dienomis, tad savo pomėgiams laiko lieka nedaug. Kuo pastaruoju metu daugiausia užsiimu, kai turiu laisvą minutę – svajoju apie tai, ką norėčiau veikti. Manau, dar keletas metų ir imsiu veikti – žinoma, juokauju. Šiame gyvenimo etape tenka daugiau laiko skirti vaikams negu sau, bet viskam savas laikas ir sava energija. 
Jau kurį laiką mintyse sukasi solo kelionė ar žygis po kalnus. Manau, kad kiekvienam kažkada ateina noras daugiau pabūti tik su savimi, permąstyti savo, kaip žmogaus, kelionę, paklausti savęs, apie ką nori gyventi artimiausiu metu ar ilgesnėje gyvenimo distancijoje. Ir šiaip gamta yra neįtikėtinas galios užtaisas, įkvėpimas. 
Džiaugiuosi, kad Alytus yra toks žalias ir patogus gyventi bei ilsėtis. Alytuje gausu protingų žmonių, gal kartais jie ir kuklesni, tačiau šis miestas pilnas kuriančių, dirbančių, miestą auginančių žmonių. Kiekvienais metais pažįstu vis daugiau ir vis įvairesnių Alytaus žmonių, kurių vieni kūrė šį miestą, o kiti dirba tam, kad jis vystytųsi ir klestėtų toliau.