Jurbarko kultūros centro moterų choras „Lelija“: trys su puse dešimtmečio dainoje

2017 m. lapkričio 18-ąją chorinės muzikos švente „Susitikimai dainoje“ Jurbarko kultūros centro moterų choras „Lelija“ pažymės savo veiklos 35-ąsias metines.

Ši data žymi ryškų ir turiningą ne tik choro, bet ir jo vadovės gyvenimo periodą. Tolimais 1982 metais, ką tik baigusi Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų chorinio dirigavimo specialybę, į Jurbarką atvyko Dalė Jonušauskienė. Tuo metu Jurbarko kultūros namuose choro jau nebebuvo, todėl jaunos chorinės muzikos entuziastės ir puoselėtojos laukė nelengvas darbas: reikėjo susipažinti su žmonėmis, ieškoti dainininkų ir burti chorą iš naujo. Pirmoji iniciatyva buvo mišraus choro sukūrimas, tačiau jau tuomet, kaip tikriausiai ir dabar, sunkiausia buvo surinkti dainingus vyrus, todėl Dalė, pusmetį pabandžiusi į chorą įtraukti vyrus, 1983 metų rajoninei dainų šventei nusprendė parengti tik moterų chorą. Jos suburtas dainingų, aktyvių ir talentingų moterų kolektyvas, 1999 metais gavęs „Lelijos“ vardą, nuo tada ir skaičiuoja savo veiklos metus. „Lelijos“ moterims choras tapo kur kas daugiau, nei tik galimybe koncertuoti, keliauti, linksmintis, jis tapo gyvenimo būdu, šiltos draugystės ir jaukaus bendravimo šaltiniu.

Choro „Lelija“ programoje skamba lietuvių ir kitų tautų liaudies dainos bei lietuvių ir užsienio kompozitorių originali kūryba. Choras mielai koncertuoja tiek įvairiuose Jurbarko kultūros centro organizuotuose, tiek kituose Jurbarko miesto kultūriniuose renginiuose, Jurbarko bei kaimyninių rajonų kultūros įstaigose, bažnyčiose, bendruomenės namuose ir kt. Choro dainininkės – nuolatinės chorų festivalių „Aš atdarysiu dainų skrynelę“, „Kur banguoja Nemunėlis“, „Su jūra dainuok“, „Kur bakūžė samanota“, „Šviesa amžinoji dainos“ dalyvės.

Choras turi nemažai draugų už Lietuvos ribų, kurie jį kviečia dalyvauti įvairiuose renginiuose: 2004 m. „Lelija“ dalyvavo tarptautiniame chorų festivalyje Crailsheimo mieste Vokietijoje, 2009 m. – Berlyno miesto Lichtenbergo rajono (Vokietija) adventinėje šventėje, 2010 m. – Kirchenbolendeno (Vokietija) miesto šventėje, o 2016 metų rudenį „Lelijos“ choristės koncertavo „Advento chorų susitikimuose“ Čekijos sostinėje Prahoje.

Nuo 1985 m. choristės dalyvauja visose respublikinėse ir pasaulio lietuvių Dainų šventėse, Kauno dainų šventėje, taip pat – Vakarų krašto dainų šventėje Klaipėdoje, respublikinėje dainų šventėje Zarasuose.

„Masinė daina turi didelę galią. Ją visi supranta. Dainuoji dainas ir nejučia prisimeni senus draugus, pažįstamas vietas, patirtus išgyvenimus. Per ilgą laiką daina įauga širdin ir atrodo, kad be jos negali gyventi“ – dar 1985 metais „Šviesos“ laikraštyje rašė šviesios atminties ilgametė choro dainininkė, choro seniūnė bei metraštininkė bibliotekininkė Danutė Maskolaitytė.

Per prabėgusius dešimtmečius šiame kolektyve pabuvojo daug dainingų jurbarkiečių, dalis, deja, jau iškeliavo Anapilin. Be paminėtos Danutės Maskolaitytės, choristės šiltu žodžiu prisimena ir kitas jas palikusias koleges: Dalią Stankūnienę, Sofiją Andriušienę, Reginą Neverdauskienę, Stefaniją Vizgirdienę, Eleną Kavaliauskienę, Dalią Stankevičienę, Aldoną Žoromskienę, Zuzaną Andreikevičienę, Aldoną Urbonavičienę, Danutę Šliažienę, Zofiją Totoraitienę, Agnutę Jasaitienę, koncertmeisterę Audronę Stanaitienę.

Choras – tai ne tik repeticijos, koncertai ir šventės, tai ir šilta moteriška draugystė, jaukūs pokalbiai prie kavos puodelio, draugiškai, su dainomis, eilėmis ir dovanomis, atšvęsti chorisčių jubiliejai. Galbūt dėl šios auros moterys, atėjusios į „Leliją“, joje pasilieka ilgam – net dešimt chorisčių: Vida Cikienė, Birutė Tutorienė, Birutė Mockienė, Danutė Urbienė, Angelija Jakštienė, Elytė Komskienė, Halina Locaitienė, Raminta Damušienė, Birutė Kulikauskienė ir Nijolė Mačiulienė čia dainuoja daugiau kaip 20 metų, o viena iš jų – buvusi ilgametė choro seniūnė Vida Cikienė – nuo pat choro susikūrimo 1982-aisiais. Į chorą Vida atėjo būdama 24-erių, nes „širdis šaukė dainuoti“. „Šis choras kaip antroji šeima, kurią suvienija bendras dainavimo tikslas, jaudulys prieš koncertus, bendras džiaugsmas po sėkmingo pasirodymo... Ne veltui sakoma, kad muzika gydo, taip ir aš dainoj atradau ramybę“ – štai priežastys, dėl kurių Vida tiek metų nesiskiria su „Lelija“.

Jau daugiau kaip dešimt metų „Lelijos“ dalimi yra Saulė Jasaitienė, Elytė Gailiuvienė, Jolita Mockaitienė, Onutė Ryžko ir Salomėja Jankienė, daugiau kaip penkerius metus – Alina Klijūnienė, Jurgita Šauklienė, Giedrė Klimaitienė, Rasa Čereškevičienė, Ramutė Mineikienė, Rimantė Batvinienė, Asta Šimkienė ir Rasmina Baliūnienė. Netgi choro „naujokės“ jau spėjo apšilti kojas: Irena Kaminskienė chore jau ketveri metai, Vilma Strončikienė – treji, Danutė Tutlienė ir Jurgita Eidokaitienė – dveji. Šiais metais į „Leliją“ įsiliejo naujos dainininkės – Vaida Augaitienė ir Virginija Bankauskienė.

Kodėl moteris taip traukia šis choras? Suteikime žodį pačioms choristėms:

„Mano svajonė visuomet buvo dainuoti chore, nes dainuoti mėgau nuo pat vaikystės. Mes buvome keturios sesutės, ir, kai tik susieidavome kartu, visuomet skambėdavo dainos. Dabar aš dalyvauju moterų chore „Lelija“ – mano svajonė išsipildė... Labai puikus kolektyvas, visų mylima vadovė. Į repeticijas einu kaip į šventę“ (Birutė Tutorienė).

„Daina mane lydi nuo vaikystės. Dainavau mokykloje, bažnyčios chore Šimkaičiuose. Kai atsikėliau gyventi į Jurbarką, mano dėmesį patraukė moterų choras. Taip ir dainuoju jame iki šių dienų“ (Birutė Mockienė).

„Choras, choras, choras! Daug pilkesni ir niūresni būtų buvę praėję 30 metų, jei ne jis. Sunku būtų suskaičiuoti išvykas, pramogas, koncertus... O ką reiškia dainų šventės, kelionės į užsienį. Kiek nuotykių teko patirti! Kolektyvas mūsų draugiškas, moteriškas, todėl nors mažų nesusipratimų pasitaiko, stengiamės būti kartu ir netekties valandoje, paremti ištikus nelaimei... O susitikus gatvėje savo choristę atrodo, kad tai šeimos narys...“ (Danutė Urbienė).

„Mano balso lavinimas prasidėjo anksti – kai mano mama su seserimis giedodavo šermenyse, aš būdavau šalia. Įvairiuose choruose ir ansambliuose dainavau visą gyvenimą. Nors apie „Lelijos“ chorą žinojau jau seniai, bet iš pradžių nedrįsau į jį ateiti. Tai, kad aš jau 29 metai šiame chore, atsako į visus klausimus...“ (Angelija Jakštienė).

„Man atrodo, kad save prisimenu dainuojančią nuo vaikystės. Į prieš kelis metus susikūrusį „Lelijos“ chorą mane pakvietė pirmoji choro seniūnė. Po keleto metų dėl šeimyninių aplinkybių teko padaryti ilgą pertrauką, o nuo 1998 metų vėl lankau šį kolektyvą. Chore dainuoju, nes jis nuolat auga ir tobulėja, keičiasi dainos, jų atlikimas tampa vis sudėtingesnis. Tai iš dainininkių reikalauja daug pastangų ir susiklausymo, bet kaip smagu, kai pamatai rezultatą... Manau, kad svarbiausi dalykai, būdingi tiek choro vadovei, tiek dainininkėms – meilė dainai ir darbui“ (Helena Locaitienė).

„Dainuodama chore patiriu bendrumo jausmą, vidinį pakylėjimą ir didžiuojuosi galėdama suteikti malonumą ne tik sau, bet ir aplinkiniams“ (Raminta Damušienė).

„Į moterų chorą susirenkame dainų padainuoti, pakoncertuoti, aplankyti kitas šalis ir pasidalyti nuostabiais įspūdžiais“ (Birutė Kulikauskienė).

„Moterų chore „Lelija“ dainuoju nuo 1998 metų ir labai džiaugiuosi. Mūsų mylima vadovė Dalytė Jonušauskienė labai reikli, tai ir stengiamės padainuoti gražiai, teisingai“ (Saulina Jasitienė).

„Labai gerbiu ir myliu „Lelijos“ moteris – visos puikios, draugiškos, pasiilgstame viena kitos, po trumpų atostogų norisi kuo greičiau susitikti“ (Onutė Ryžko).

„Dainuoti ir suprasti dainą, įsijausti į ją – tai nuostabu, jausminga ir jautru“ (Alina Klijūnienė).

„Kai darai tai, ką mėgsti – širdis dainuoja“ (Giedrė Klimaitienė).

„Atėjus į „Lelijos“ chorą prasidėjo gražus, linksmas, nuotykingas, nors ne visada lengvas, bet nepaprastas kultūrinis gyvenimas su daina. Tiesa, su pertraukomis, kurias taip sunku pralaukti, nes daina, kolektyvas, bendro tikslo siekimas traukia labai stipriai...“ (Asta Šimkienė).

„Choras man – atgaiva sielai po sunkios, įtemptos darbo dienos. Mūsų kolektyvas puikus, čia dalyvauja labai jaunatviškos moterys“ (Rasa Čereškevičienė).

„Chore labai smagu, tikras poilsis ir atgaiva po darbo dienos. O kelionių smagumas neapsakomas! Lankysiu, kol leis sveikata (Rasmina Baliūnienė).

„Choras – tai geriausia penkiasdešimtmečio dovana, kurią sau pasidovanojau. Pirmą kartą išgirdusi šį chorą, atliekantį sudėtingą repertuarą, tariau sau: „Noriu!“ Man didelė garbė būti „lelijiete“. Čia susirinkusios dainos mylėtojos išgyvena didį jausmą – bendrystę. Čia ateinama kurti grožį, o kiekvienos repeticijos, kiekvieno koncerto laukimas ne vien man jau tapo gyvenimo varomąja jėga“ (Vilma Strončikienė).

„Dainuoju, nes daina man suteikia sparnus. Dar smagiau, kad esu „lelijiečių“ kolektyve, kur reikli vadovė ir šaunios moterys“ (Danutė Tutlienė).

Perskaičius šiuos chorisčių atsiliepimus, akivaizdu, kad „Lelijos“ laukia dar ilgas ir šviesus kelias, kuriame bus dar daug dainų, kelionių, pergalių ir, žinoma, dar daug naujų jubiliejų.

Tad visus, kas myli muziką, kas nori pasveikinti „Leliją“ ir pasidžiaugti kartu su ja, kviečiame lapkričio 18 d. 15 val. į Jurbarko kultūros centre įvyksiančią chorinės muzikos šventę „Susitikimai dainoje“, skirtą moterų choro „Lelija“ kūrybinės veiklos 35-mečiui ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šventėje dalyvaus ir svečiai – nuoširdus „Lelijos“ draugas Kauno kultūros centro „Tautos namai“ vyrų choras „Perkūnas“.