Juozo Janužo karjeros mistika

Kai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Juozas Janužas išgirsta užuominą, jog ir jam gresia tapti Šiaulių garbės piliečiu, nes du jo svarbiausi gyvenime mokytojai – Sigitas Vaičiulionis ir šviesios atminties Virgilijus Noreika – jais tapo, ima nuoširdžiai juoktis. Sako labai mylintis Šiaulius, šiauliečius ir dalijasi iš abiejų maestro išmokęs ne tik mylėti muziką, bet svarbiausio dalyko – ypatingos pagarbos scenai, atlikėjams, klausytojams.

31 metų tenoras J. Janužas, nors šiuo metu dainuoja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, yra dažnas svečias Šiauliuose. Jis yra paruošęs ne vieną vaidmenį, aktyviai koncertuoja su įvairiais atlikėjais, chorais, pučiamųjų bei simfoniniais orkestrais, yra daugelio tarptautinių dainavimo konkursų laureatas. Su Juozu kalbamės pirmosiomis 2024-ųjų dienomis, įveikus visiems muzikantams ypač nelengvą šventinių koncertų maratoną.

– Kiek intensyvų koncertais laikotarpį išgyvenote per šias šventes nuo šv. Kalėdų?

– Oi, beprotiškas. Dieninį darbą teko palikti atostogoms, nes teatre buvo spektakliai, turėjau ruoštis koncertams, ruošiamės naujai premjerai „Hofmano pasakos“ ir kt. Turiu daugybę reikalų vienu metu, pavyzdžiui, dvi operas repetuoti. Ganėtinai įtemptas laikas, man taip dar gyvenime nėra buvę. Pirmi metai tokie, kai reikia persiplėšti: dieną repetuoti „Hofmano pasakas“, vakare – su Panevėžio pučiamųjų orkestru koncertinę naujametę programą.

– Ką darote, kad tokį maratoną atlaikytumėte?

– Lankausi pas psichoterapeutą gal gerą pusmetį. Toks pasikalbėjimas, savistaba, galvojimas apie vidinę ramybę, kad tai tik darbai, kuriuos reikia padaryti, man labai padeda. Stengiuosi nusiraminti, pabendrauti su artimaisiais, draugais. Valanda šypsenų atperka nuovargį. Aš labai myliu savo darbą, todėl stengiuosi nusiraminti, kad miegas būtų kokybiškas, maitinuosi tvarkingai, net jei apetito nėra. Šiuo metu net sportui nebeliko laiko, bet repeticijose atlakstau neblogai, kažkiek atperka.

Tikrai neslepiu, kad lankausi pas psichoterapeutą, net tai tokia dvasinė higiena. Turėjau įvairių laikotarpių gyvenime, dėl kurių tiesiog pameti save. Darai klaidų ir supranti, kad reikia grįžti į save. Psichoterapeutas padeda tokiais klausimais, žino, kaip užvesti ant kelio. Nemačiau kitos išeities, kaip tik tai. Nes jei aš nebūsiu savimi, man nepavyks ramiai pereiti sudėtingo laikotarpio. Gal net būčiau padaręs drastiškų sprendimų, metęs viską, dėl ko tiek metų sunkiai dirbau. Visko galėjo būti, jei nebūčiau pasirinkęs terapijos. Visi mes turime įvairiausių vaikystės traumų, kurias reikia išsigydyti. Kai tai įveiki, niekas nebegali mūsų sustabdyti. Esu jautrus, visi meno žmonės jautrūs ir kartais, emocijų pagauti, jie priima blogų sprendimų. O tada gailisi. Menų, muzikos mesti negalima. Tai dalykas, kurį reikia stimuliuoti nuolat. Jei nori būti profesionalas, negali daryti didesnių pertraukų nei trys savaitės.

– Klausydamiesi jūsų atliekamų kūrinių, žiūrovai braukia ašaras, tačiau apie jūsų gyvenimą beveik nieko nežinoma. Interviu jūs nedalijate?

– Yra buvę pora interviu dviejuose šalies portaluose. Galbūt nesu tas žmogus, kuris labai save reklamuoja. Esu kuklus, stengiuosi ateiti, padaryti darbą ir išeiti. Mažiau kalbinamas esu nei mano kolegos.

Nors mane dažnai laiko šiauliečiu, esu kilęs iš Radviliškio rajono, Žeimių kaimo. Ten lankiau pradinę mokyklą, vidurinę lankiau Šiaulėnuose. Mamos idėja buvo, kad turiu būti muzikantas. Gal aš ten dainuodavau prie kompiuterio atsisėdęs, gal ji tai pamatė... Nuvedė mane mokytis groti akordeonu, nes pasirinkimų daugiau kaip ir nebuvo. Trejus metus prasikankinau su tuo akordeonu. Labai jo nemėgau, nebuvo jis man toks ikoniškas instrumentas. Gal labiau gitara ar fortepijonas man patiko, galvojau, kad kiečiau jausčiausi, toks požiūris buvo vaikystėje. Net muzika manęs per daug nežavėjo, bet muzikos mokytoja pasakė, kad turiu neblogą balsą, pasiūlė man važiuoti į Šiaulius.

Nelabai įsivaizdavau, ką aš ten darysiu, svarbiausia buvo, kad kuo toliau nuo to akordeono (juokiasi).
Įstojau į Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, kuri tuomet buvo Šiaulių konservatorija, pasirinkau dirigavimą. Dvejus metus mokiausi dirigavimo, bet ir tai man nelabai patiko, keičiau mokytojus kaip kojines (juokiasi).

Bet dainuoti užsimaniau sau pačiam netikėtai. Aš kažkiek mokiausi dainavimo, V. Noreika buvo atvažiavęs į Šiaulius, kai buvau, rodos, devintokas. Padainavau maestro mokyklos salėje kažkokią dainelę, pamenu, buvo „sol“ viršuje, ir jis mane pagyrė prieš visą mokyklą. Tai man buvo didelis įvykis. Visi tada gyrė, palaikė – man tai labai įstrigo.

O kai į Šiaulius atvyko maestro V. Noreikos mokinys Gediminas Tiškevičius, kai jis uždainavo, man visas kūnas suvirpėjo, šiurpai nubėgo. Atėjau pas jį į klasę ir pasakiau: „Aš taip irgi noriu.“ Tada viskas ir prasidėjo. Jis mane pasiėmė ir pasakė: „Aš tave pradainuosiu.“ Man gerai sekėsi, aukštas natas lengvai ėmiau, jis buvo labai nustebęs. Laimėjome vieną kitą konkursą, mokykla mane labai pradėjo vertinti, supratau, kad jei man tai patinka, yra rezultatų, tai – mano kelias. Noriu daryti gyvenime tai, ką myliu.

– Įstojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?

– Labai abejojau savo galimybėmis įstoti į LMTA. Skamba ganėtinai kvailai, bet tuo metu aš taip galvojau. Buvau labai kuklus, netikėjau, kad to esu vertas. Todėl po S. Sondeckio menų mokyklos įstojau į Šiaulių universitetą, pasirinkau Muzikos pedagogikos studijas. Bakalauro metais pradėjau važinėti pas maestro V. Noreiką dėka Sigito Vaičiulionio. Jis mane altruistiškai gal trejus metus mokė dainavimo. Mes paruošėme daug programų, koncertavome su senovinės muzikos ansambliu „Ars vivo“, solinių dalykų būdavo, vis atsidurdavau kaip solistas su kitais atlikėjais, orkestru.

Kartą S. Vaičiulionis pasakė, kad nebeturi ko manęs daugiau išmokyti, paskambino V. Noreikai, už rankutės nuvedė pas jį. Maestro mane išgirdo ir pasakė: „Aš tave mokysiu.“ Taip ir važinėjau pusmetį iš Šiaulių į Vilnių autobusu du kartus per savaitę. O tada įstojau į LMTA, maestro mane paruošė stojamiesiems. Ir prasidėjo mano dainininko gija, kuri tęsiasi iki dabar.

– S. Vaičiulionis ir V. Noreika buvo svarbiausi jūsų dainininko karjeroje. O kokių pamokų iš jų gavote kaip žmogus?

– Daugiausia tokių pamokų iš jų ir gavau. Iš S. Vaičiulionio gavau... Aš labai vertinu jo meilę muzikai ir jis mane išmokė didelės tolerancijos žmogui, mokėjimo prieiti, diplomatiškumo, mandagumo, kruopštumo. O iš V. Noreikos išmokau labai daug etiketo dalykų. Jis man buvo autoritetas. Mokė, kaip uždėti paltą, atidaryti duris. Turėjau kartą pamoką su pianiste, jis man net piktai šūktelėjo... Pianistė baigė groti, ėjo iš klasės, buvo šalta, ji pasiėmė paltą, norėjo vilktis, o jis man net sušuko: „Padėk, kaip tu čia taip.“ Jis mane išmokė daugelio dalykų, net jam uždėdavau paltą ant pečių po pamokos. Atrodo, tai smulkūs dalykai, bet jie labai gražūs, prasmingi.

Maestro V. Noreika mane dar išmokė meilės lietuviškai muzikai. Jis visada sakydavo, kad dainuočiau lietuviškai, jei tik turiu tokią galimybę. Nes mes turime labai daug gražios muzikos, ją reikia rodyti žmonėms, nes tai didžiulis turtas, didžiulis paveldas: S. Šimkaus „Kur bakūžė samanota“, A. Raudonikio „Švelnumas“, J. Gaižausko „Vai gražu“, B. Gorbulskio visa kūryba nuostabi, pavyzdžiui, „Sninga“, išeivių daug kūrybos fantastiškos. Reikia tik atsiversti archyvą ir mėgautis. Mes, lietuviai, tokie muzikalūs esame.

Trečias dalykas – pagarba publikai. Turi ateiti į sceną pasitempęs, gražiai apsirengęs, nesvarbu, ar sėdi salėje trys žmonės, ar 3 tūkstančiai. Turi ateiti ir atlikti visą programą nuo pradžios iki pabaigos. Man teko dainuoti ir penkiems žmonėms, ir 2–3 tūkstančiams. Darbas yra tas pats, nesvarbu, kiek klausytojų.

– O jutote kada nors scenos baimę? Kas įvyksta žmoguje tuo metu, kai labai bijai, bet atlieki kūrinį kuo puikiausiai?

– Kiekvieną dieną, kiekvieną kartą. Būtų keista, bet aš turbūt mesčiau dainavimą, jei nejusčiau scenos baimės. Tuo metu būna toks mažas adrenalino pliūpsnis, kuris tarsi pastūmėja ir pasako, kad tu jau darei tai daug kartų, padarysi ir dabar. Mes daug ko bijome, bet vis tiek darome. O kai bijai, bet myli, tai ir padarai.

Būna, atsistoji prieš publiką, pradeda groti orkestras ir tu nežinai, ką darysi, nežinai, kokie dainos žodžiai, net pirmojo žodžio nežinai. Ir tada staiga iš tavęs išeina garsas, supranti, kad visa tai tavyje. Tai kažkokia transo būsena. Jaudulys kartais apakina, bet kūnas prisimena. Čia vienas mistiškiausių dalykų mano karjeroje, bet jis man labai fainas.

Vyksta vaikiškas spektaklis, sėdžiu aš būdelėje, turiu iššokti, nes vaidinu Zuikį „Alisa stebuklų šalyje“, ir nežinau, kokie žodžiai. O iššoku į sceną iš tos dėžės ir pradedu dainuoti. Viduje net nusišypsau: „Geras, koks tu, žmogau, įdomus.“ Visos repeticijos yra tavyje, tik reikia būti drąsiam.

– O kokie dalykai mūsų kultūros pasaulyje jus liūdina labiausiai?

– Vienas italų režisierius yra pasakęs, kad vieno futbolo komandos žaidėjo biudžetas galėtų išlaikyti simfoninį orkestrą. Toks yra požiūris, bet kas turi išliekamąją vertę? Tikrai nieko neturiu prieš sportą, bet tas menininkų nevertinimas... Dabar labiausiai liūdina popkultūra. Ji tokia lengva, paprasta, žmonės todėl nesirenka klasikinių meno šakų. Nes tai sunku, sudėtinga, reikia skirti daug laiko, pastangų, o visi šiais laikais labai skuba. Man atrodo, kad reiktų daugiau rodyti pavyzdžių televizijoje, medijose, koks gėris yra klasikinės meno šakos.

Reikia rodyti tuos, kurie fantastiškai groja, ir leisti suprasti, kad, norint to pasiekti, reikia tikrai labai daug dirbti, reikia disciplinos, neieškoti žalesnės žolės kitame kieme. Kai matai šalia žmones, kurie gyvena linksmą gyvenimą, stimuliuoja save alkoholiu, narkotikais, vakarėliais, šokiais, jie atrodo laimingesni nei tu, sėdintis prie fortepijono su natomis, turi suprasti, kad posakis: „Mokslo šaknys karčios – vaisiai saldūs“, turi prasmę.

– O įvertintumėte procentais, kiek jumyse talento, kiek darbo?

– Man dažnai sako, kad esu labai talentingas. Oi, ne (juokiasi). Čia labai daug darbo. Gal 70 proc. mano sėkmės yra darbo, o 30 proc. – talento.

– Važinėjate po visą Lietuvą automobiliu?

– Taip, turiu automobilį, greitai turėsiu ir nuosavą butą. Mano karjeroje po truputėlį didėja ir atlygis. Jei muzikantas stengiasi, moka save įvertinti, jam bus ir atlyginta. Tik neturi būti vidutiniokas. Būsi vidutiniokas – dirbsi 3–4 darbus, kad galėtumei oriai gyventi. O ir gyvenimo gyvenime bus mažiau. Menui reikia atsiduoti ir jei tau pavyks teisingai ir protingai tai daryti, negyvensi nepritekliuje. Kvailas mitas, kad muzikantai neturtingi. Batsiuvys irgi gali būti turtingas, jei jis turi klientų mėnesį ar du į priekį. Tik tu turi būti geras. Sąžiningas sau ir žmonėms. Tada pinigų netrūks. Visur sunku, bet reikia būti profesionalu.

– Du jūsų mokytojai – V. Noreika ir S. Vaičiulionis – tapo Šiaulių garbės piliečiais. Įsivaizduojate, kuo jums tai gresia?

– (Juokiasi.) Nežinau, ar galiu laikyti save grynu šiauliečiu. Aš Šiaulių krašto žmogus, taip, aš čia gyvenau didelę gyvenimo dalį ir man labai malonu, kai sako, kad esu šiaulietis, nes aš labai myliu Šiaulius. O garbė man yra žmonių laimė, kurią aš jiems suteikiu, geras žodis, žmonių įvertinimas

– Atėjus 2024-iesiems, norime jums palinkėti išlaikyti tą dvasinę aristokratiją, kurią paveldėjote iš V. Noreikos, S. Vaičiulionio, ir perduoti tai savo mokiniams. O ko jūs palinkėtumėte šiauliečiams?

– Santarvės, komunikacijos, supratimo ir daugiau kultūros. Svarbiausia nebijoti eiti ir daryti. Sėdėti ir bumbėti visi gali, bet reikia daugiau išeiti, rodytis. O svarbiausia, kad visi būtume sveiki. Šiauliečiai tikrai yra labai faini žmonės.