Juozo Bindoko fotografija: pajuokavimai, virtę parodomis

Gegužės 5-ąją 74-ąjį gimtadienį pasitikęs aktorius, fotografas Juozas Bindokas Šiaulių fotografijos muziejuje pristatė nuotraukų kolekciją: nuo jaunystės gimtuosiuose Lazdijuose iki Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklių metrikavimo bei aktų fotografavimo. Kaip moterys jį įsileisdavo? „Turbūt pasitikėjo. Nežinau, sakau ateisiu, sako – ateik. Ir aš eidavau“, – jaukiai šypsojosi J. Bindokas.

Šakos ir varnėnai

Paklaustas, kuri Lietuvos vieta yra jo gimtinė, J. Bindokas pradėjo mylimo poeto A. Žukausko eilėmis ir pamiršo klausimą… Kilęs jis iš Lazdijų, kur gera naminė, auga grybai ir uogos, bet drąsiai vadina save šiauliečiu, nes Šiauliuose jis nuo 1972-ųjų.

Lazdijuose ir prasidėjo fotografavimo kelias. Nusipirko fotoaparatą ir pirmiausia bėgo fotografuoti į miškelį. Gamtos vaizdų, aplinkos nuotraukos – pirmosios. Tačiau kartą draugo mama, pastebėjusi, ką jis veikia su fotoaparatu, rėžė: „Tu ne šakas fotografuok, tu žmones fotografuok!“

Taip po daugybės beržų ir varnėnų nuotraukų prasidėjo kitas etapas: fotografijose jis pats, mama, gimtasis namukas, klasės draugai, kaimynai.

Žvelgdamas į jas ir pristatydamas įamžintus žmones, fotografas susimąstė: „Žinote, dabar kai pasižiūriu, aš labai labai turtingas mirtimis. Kai pažvelgi į negatyvus – tai kaip dienoraštis, kiek jau palaidota žmonių, kiek iš tų užfiksuotų nėra tarp mūsų.“

Konservatorijos fotografijos

Pabaigęs mokyklą Lazdijuose, fotografas pradėjo mokytis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Paklaustas, kodėl taip nusprendė, juokavo: „O iš kur aš žinau? Buvau strakaliukas ir makaliukas.“

Apžvelgdamas to laikotarpio nuotraukas, aktorius pasakojo apie tuo metu buvusį didelį spektaklių skaičių, gyvenimą viešbučiuose, keliones į kitas šalis. Nuotraukose užfiksuotas studentiškas gyvenimas, Vilniaus vaizdai, o daugiausia – kursiokų ir kitų konservatorijos studentų veidų: E. Nekrošiaus, E. Gabrėnaitės, J. Braškio, A. Večerskio ir kt.

Darbas Šiauliuose ir kariuomenė

Po konservatorijos baigimo, J. Bindokas gavo darbo paskyrimą į Šiaulius. Buvo Natašos Ogaj laikai. Nuostabūs laikai… Teatro pakilimas. „Damos ir husarai“, „Katės namai“, „Užguitas apaštalas“ – spektakliai, įėję į istoriją. Juozas Bindokas fotografavo spektaklius, tačiau teatre dirbo nepilnus metus – buvo pakviestas tarnauti kariuomenėje.

Kariuomenėje – kitas fotografijų etapas. Ten, kaip ir konservatorijoje, J. Bindokas turėjo savo laboratoriją. Žinoma, nuotraukų yra daug ir įvairių, bet įdomios nestandartinės – iš maudynių upelyje, kasdienio gyvenimo. Jos kitokios, ne vien su uniformomis ar prie tankų.

„Gulėjau vienoje lovoje“

Renginio metu fotografas prisiminė ir papasakojo linksmą istoriją, nutikusią dar prieš išeinant į kariuomenę. Anot jo, tuometis teatro direktorius V. Auga, pasikvietęs jį į savo kabinetą, kalbėjo: „Juozai, yra kažkoks režisierius studentas, atvažiuoja daryti diplominio darbų. Tu turi bendrabučio kambarį, išeini į kariuomenę, leiskime tą studentą ten.“ Žinoma, leido. Tas studentas tapo garsiu režisieriumi. „Aš visiems pasakoju, kad su Jonu Vaitkumi gulėjau vienoje lovoje. Aš gulėjau, paskui – Vaitkus, paskui grįžęs – vėl aš“, – šmaikštavo aktorius.

Juozui grįžus iš kariuomenės, V. Auga pasakė, kad J. Vaitkus nesumokėjo už tą kambariuką. Neva teatro bendrabutis, tegu teatras ir moka. Direktorius paprašė Juozo dar ir susimokėti.

„Tai susimokėjau už tai, kad Vaitkus gyveno kambariuke ir kad gulėjome vienoje lovoje“, – juokėsi fotografas.

„Zenit“

Po metų kariuomenėje, J. Bindokas grįžo į Šiaulių dramos teatrą, įsigijo fotoaparatą „Zenit“. Atrodė, kad fotografavimas nurimo, bet taip atsitiko dėl to, kad gana daug keliavo: prie Baikalo, į Egiptą, Vietnamą. Tie tūkstančiai negatyvų dabar – tiesiog nesuskaitmeninti.

O etapas apie 1985-uosius buvo aktyvus. Kaip kitaip, kai fotografija yra malonumas, o malonumo juk niekas neatsisako.

Vėl pasipylė žmonių, kolegų, jų šeimų portretų, spektaklių nuotraukos.

Kvitai

Renginio metu J. Bindokas suintrigavo iš kuprinės ištraukęs išsaugotų kvitų krūvelę. „Šiaulių naujienos“ – 14 rublių, 31 kapeika, „Raudonoji vėliava“ – 5 rubliai 37 kapeikos, Klaipėdos m. laikraščio „Klaipėda“ redakcija – 3 rubliai 28 kapeikos ir t. t. Kas tai? Nuo 1989–1991 m. išsaugoti honorarai-perlaidos. Prieš gastroles, teatras siųsdavo spektaklio anonsą ir nuotrauką įvairiems laikraščiams, kad būtų paskleista informacija ir į spektaklį ateitų kuo daugiau žmonių.

O aktorius iš teatro vis bėgiodavo į paštą pasiimti honorarų-perlaidų už spektaklių nuotraukas.

Spektaklių fotografavimas

Ar reikėjo tartis su apšvietėju, aktoriais, norint nufotografuoti spektaklį? Kaip pasakojo J. Bindokas, režisierės A. Ragauskaitės laikais fotografavo žymus fotografas A. Zavadskis.

„Žmonės pažiūrėdavo spektaklį, režisierė palikdavo visus po jo, ir buvo imituojamas veiksmas. Fotografas pasižymėdavo, ką daryti, visi dirbdavome, o jis fotografuodavo. Buvo galimi keli būdai – arba surežisuoti kažkurią spektaklio dalį, arba fotografuoti eigoje. Technika netobula, juostos nejautrios, spektaklio eigoje fotografuoti buvo gana sunku. Kartais imituodavome maždaug tą pačią sceną“, – fotografavimo procesą prisiminė J. Bindokas.

Paskui prasidėjo skaitmeninio fotoaparato era. „Pajuokavimai be atsakomybės“, – skaitmeniniu fotoaparatu darytas nuotraukas apibūdina fotografas. Šio etapo nuotraukose labai greitai keičiasi dekoracijos, aktorių drabužiai ir visas teatro gyvenimas.

Bendradarbiavimas su laikraščiu, socialinė fotografija

„Šiaulių krašto“ redaktoriaus paprašytas, J. Bindokas laisvu metu sutiko padirbėti. Kadangi darbas buvo intensyvus, reikalaujantis aktyvaus įsitraukimo, tai nuotraukose – labai daug tuomečių aktualijų.

Žinoma, pirmiausia, svarbus Atgimimo laikotarpis. 1988 m. spalio 1 d. fotografijose – Kalbos šventė, trukusi dvi dienas. R. Steponavičiūtė režisavo, A. Sabonaitis vaidino P. Višinskį, R. Staliliūnaitė – Barborą Radvilaitę. V. Bagdonas – S. Daukantą. „Tai laikas, kai jaučiama žmonių vienybė. Mes sėdėjome autobusiuke, o pro katedrą į Saulės Laikrodžio aikštę ėjo minios žmonių. Gražu prisiminti…“ – kalbėjo J. Bindokas.

Vasario 16-osios, kai 1989 m. pirmą kartą ant Vandentiekio bokšto buvo iškelta pašventinta vėliava, kitų renginių, mitingų nuotraukose taip pat gausu vilties ir tikėjimo. Jose J. Bindokas vis stengėsi pagauti akcentą: užrašą, Šiaulių katedros fragmentus, kažką, kas padėtų identifikuoti vietą.

Darbas su Krikščioniškuoju labdaros fondu

Be darbo „Šiaulių krašte“ fotografui buvo veiklos ir Krikščioniškame labdaros fonde. Po Sausio 13-osios įvykių, kitą rytą, išvyko į Vilnių, vežė tvarsliavos. „Važiavome į nežinią, nežinojome, kas bus. Priėmė ligoninėje. Nufotografavau pirmą sužeistąjį: išcentrinė kulka pataikė jam į veidą, o prie ausies ji išėjo lauk“, – prisiminė fotografas. Nufotografuotas ir žmogus tanko pervažiuota koja, kitas – gavęs iš ginklo buožės į galvą.

Labiausiai intriguojanti serija – aktai

Visi fotografai pradeda nuo peizažų, portretų, reportažų, bet vėliau pereina ir prie aktų įamžinimo. J. Bindokas – ne išimtis.

Aktai Gamtininkų stotyje rudenį, siluetai teatro Mažojoje salėje, aktorių kambarėlyje – daugybė saldžių kadrų šviesos žaisme.

Renginio metu buvo rodomos ir Šiaulių dramos teatro gastrolių nuotraukos, kuriose aktoriai buvo apsistoję Klaipėdos viešbutyje. Kolegės fotografą ryte įsileisdavo į savo kambarius. Nuogos moterys-aktorės nufotografuotos vietose, kuriose jos su aplinkos detalėmis – televizoriumi, telefonu, arbatinuku, kava, šampanu – sudaro visumą. Vaizdai išplaukia tarsi natūraliai, gyvai, nėra dirbtinumo ir netikrumo. Gražūs, meniški kadrai...

„Kaip moterys pasitikėjo ir įsileido?“ – buvo paklausta fotografo. „Turbūt pasitikėjo, įsileido. Nežinau, sakau ateisiu, sako – ateik. Ir aš eidavau“, – publiką prajuokino J. Bindokas.