Juo­zas Gai­žaus­kas: „Tig­ras, glos­tan­tis pė­das“ tei­kia vil­ties, kur jos ne­bė­ra“

2022-ie­ji pa­gal ki­nų ho­ros­ko­pą – Tig­ro me­tai. Ko­kia ke­lio­nė lau­kia kiek­vie­no, pa­ro­dys lai­kas ir mū­sų pa­čių veiks­mai. Stip­raus lau­ki­nio švel­nia­kai­lio plėš­rū­no dva­sią kaž­kas at­ran­da gy­ve­ni­mo ko­vo­je, kaž­kas – dva­si­nė­je ke­lio­nė­je. Kny­gą pa­va­di­ni­mu „Tig­ras, glos­tan­tis pė­das“ me­tų iš­va­ka­rė­se Šiau­lių pa­sto­ra­ci­nia­me cent­re pri­sta­tęs ak­to­rius, at­li­kė­jas ir ra­šy­to­jas Juo­zas Gai­žaus­kas sa­ko no­rė­jęs žmo­nėms su­teik­ti vil­tį ten, kur jos, ro­dos, vi­sai ne­bė­ra.
 

Kodinis pavadinimas

Po pirmosios knygos „Dievas su šlepetėmis“ sėkmės pasirodžiusi antroji aktoriaus J. Gaižausko knyga mistiniu pavadinimu „Tigras, glostantis pėdas“ niekaip neleidžia atspėti nei siužeto, nei temos. O ir pats autorius nenori išduoti, apie ką ji, bet užuominos leidžia spėti, kad ir apie kelią, ir pėdsakus jame – ir istorinius, ir žmogiškuosius. Pats J. Gaižauskas sako, kad prasmių yra labai daug, kodų irgi: be titulinio pavadinimo, knyga turi ir kitą paslėptą – „Nebiri“.

„Kaip ir pirmoji knyga, ši tikrai yra piligriminis romanas. Tai nėra tęsinys – jos greičiau kaip brolis ir sesuo. Veiksmas vyksta Švento Jokūbo piligriminiame kelyje Camino Primitivo, kuris driekiasi per kalnus. Iš ispanų kalbos išvertus, tai reiškia „pirmykštis kelias“, kuriuo keliavo pirmasis piligrimas.

Bet ne tik. Romano geografija labai plati, apima pusę pasaulio: Ispanija, Etiopija, Islandija. Pirmoje dalyje užsimezgęs veiksmas Ispanijoje, antroje jau vyksta Etiopijoje, Tigrajų kalnuose, kur bažnyčios yra danguje. Ant knygos viršelio vaizduojamoje uoloje yra bažnyčia pusantro tūkstančio metų senumo“, – sako autorius. Taip kalbėdamas, rašytojas priverčia spėlioti, kad galbūt tai istorinis piligriminis detektyvas.

„Pirmykštis piligrimų kelias Europoje, pirmykštis Tigrajų kalnuose ir pirmykštė profesija – tigras, glostantis pėdas. Na, štai kažkiek ir praskleidžiau paslapties uždangą“, – susizgrimba Juozas, vis tiek palikdamas labiau mįslę nei atsakymą.

Mes negyvename dėžutėse

Pernai pasirodžius aktoriaus J. Gaižausko pirmajai knygai, buvo daug nustebusiųjų: scenos žmogus rašo knygas? Ir dar ne pramogines, o kasa giliai? Tačiau pats Juozas tik šypsosi: „Aš visada toks buvau. Tik žmonės, įpratę matyti mane vaidmenyse, susikuria tam tikrą įvaizdį, uždaro į dėžutę ir mano, kad tu toks. Bet žmonės negyvena dėžutėse. Todėl nėra teisinga taip manyti, kad tu kažką gali, kažko negali. O tie žmonės, kurie mane pažinojo, visada žinojo, koks aš esu. Kitiems nebuvo progos taip giliau susipažinti.“

Skaitytojai stebisi, kaip per pusantrų metų pradedantis rašytojas sugebėjo išleisti net tris knygas. Bet pats J. Gaižauskas sako, kad viskas priklauso ne nuo ilgų darbo mėnesių, o nuo to, kiek valandų jis skiria rašymui. Tokiame įvairių veiklų sūkuryje jam tenka rašyti labai koncentruotai: kartais net po 18 valandų per dieną. Bet tada, anot rašytojo, laiko pojūtis tarsi ištirpsta, tik su nuovargiu sudėtingiau kovoti.

„Kai daug darai, tai daug padarai“, – tarsteli J. Gaižauskas taip, tarsi būtų paprasta įtemptoje darbotvarkėje suderinti rašymą, darbą trijose televizijos laidose, teatro trupėje, audioknygų garsinimą, autorinius muzikos vakarus ir vedamus renginius, dažniausiai išvykus.

Paklaustas, kaip nutiko, kad taip ilgai neatrado savo rašytojo gyslelės, J. Gaižauskas sako, kad tiesiog tam reikėjo laiko ir patirties.

„Matyt, viskam yra savas laikas. Negaliu pasakyti, kad atėjo mintis ar kažkas spragtelėjo galvoje – taip nebūna. Man labai gerai pasakė Jurga Šeduikytė, kuri perskaitė abi mano knygas: „Kaip gerai, kad tu anksčiau nerašei. Būtum prirašęs nesąmonių ir šiandien gėda būtų. O dabar parašei – ir viskas tikra ir teisinga“, – J. Gaižauskas pripažįsta, kad šiame draugiškame pajuokavime daug tiesos.

Pasak Juozo, ir kitos jo veiklos – dainuojančio ir dainas kuriančio aktoriaus, darbas teatre ir net komerciniuose projektuose – padėjo atrasti muzikalumą, dinamikos pajautimą, žinojimą. Ta sukaupta įvairi patirtis ir leido rašyti būtent dabar ir būtent taip, kitaip nei kiti autoriai.

Anot Juozo, pats rašymas – tai jau baigiamasis etapas, o pagrindinis darbas iki tol vyksta galvoje. Pavyzdžiui, net einant gatve, jį gali pagauti koks nors vaizdas ir sukelti stiprią emociją, kuri ilgainiui galvoje gali tapti tekstu.

„Gal aš ir anksčiau matydavau, tik nemaniau, jog tai knygos. Gal manydavau, jog tai spektaklis“, – sako Juozas.

Knygos gimė kelyje ir atskirtyje

Pirmąją savo knygą „Dievas su šlepetėmis“ aktorius J. Gaižauskas parašė po piligriminės 800 km kelionės pėsčiomis vadinamuoju Camino Portuges keliu. Antroji išsvajota piligriminė kelionė Etiopijoje Juozui nepavyko. Nors, karantinui uždarius pasaulį, jis vis tiek neketino pasiduoti: nusipirko bilietus į Etiopiją, tačiau kaip tik tuo metu dėl šioje skurdžioje Afrikos valstybėje vykstančio karo buvo apšaudytas ir turistų autobusas. Tada visos kelionės į Etiopiją buvo atšauktos ir Juozas suprato, kad šįsyk knygą teks rašyti šiek tiek kitaip.

„Rašiau šią knygą antrojo karantino metu. Tai aš buvau namie uždarytas, praktiškai negalėjau į lauką išeiti. Žiūrėjau pro langą į kitus žmones, į jų langus ir galvojau apie save, apie juos, apie pasaulį, kokiame mes gyvename, ir labai norėjau parašyti knygą, kurioje būtų vilties tada, kai jos negali būti. Tai ji tokia skaudi, graudi, gal ir juokinga. Ji apie praradimus, apie sielos virsmus. Joje daug klausimų, daug ir atsakymų“, – apie antros knygos gimimą izoliacijoje pasakoja jis.

Juozas rašydamas atliko daug tiriamojo darbo: surinko kalnus medžiagos ir perskaitė begalę literatūros, ieškodamas kuo tikslesnės istorinės pavardės ar vietovės pavadinimo. Anot jo, kartais net savaitę tekdavo sugaišti dėl kokios smulkmenos, kad galėtų parašyti vieną lapą.

„Tai nervina, nes jei būtum buvęs – būtum matęs. Bet aš puikiai supratau, kad kitaip nebus to tikroviškumo jausmo. O dabar mano kolega Vaidotas Martinaitis, kuris puikiai žinojo, kad nebuvau tame kelyje, man pasakė: „Aš skaičiau knygą ir kelis kartus pagalvojau, kad tu man melavai“, – patenkintas dėl įdėtų pastabų šypsosi J. Gaižauskas.

Kelionės įspaudai širdyje

Piligriminį kelią Europoje įveikęs piligrimas visą kelionę tam tikrose stotelėse renka antspaudus ir, atėjęs į galutinį tikslą – Santjago de Kompostelą, ofise gauna sertifikatą. Tokia asociacija yra ir knygoje, bet mintis jau kitokia – gilesnė, skausmingesnė.

„Čia žmogus antspaudus gauna tiesiai į širdį. Vienas pagrindinių klausimų: kiek tų antspaudų turi susirinkti, kad gautum sertifikatą, per savo gyvenimą? Apie tai yra „Tigras, glostantis pėdas“. Dažnai sakoma, kad piligrimų kelias dovanoja, o šiame – paprašo. Žmogui tenka rinktis: ar išlikti gyvam, ar išlikti žmogumi, nes abiejų negalima. Kaip nuspręsi – taip ir bus. Mes visi manome, kad žinome, kaip pasirinktume. Tada reiktų perklausti savęs: „Ar iš tikrųjų?“ – skaudžių temų ir nepatogių būties klausimų romane nevengia autorius.

Anot jo, kartais tenka keliauti net ne pagal rodykles, kurios patogiai žymi maršrutą, o rinktis visai kitą kryptį, nukeliauti į kitą pasaulio kraštą tam, kad patirtum patį tikriausią piligrimo kelią.

Sąsajos su Šiauliais

Tai, kad knygos „Tigras, glostantis pėdas“ iliustracijų autorius yra šiaulietis dailininkas ir skulptorius Mindaugas Lukošaitis, nėra vienintelė J. Gaižausko sąsaja su Šiauliais.

Su mūsų miestu jam susiję net keleri gyvenimo metai, kai paauglystėje bandė įvairias veiklos sritis, kuriose jam vienu metu sekėsi vienodai puikiai. Po vienų metų Tallat-Kelpšos konservatorijos fortepijono klasėje, supratęs, kad pianistu nebus, paauglys Juozukas, kaip daug žadantis rankininkas, atvyko mokytis į dabartinę Šiaulių sporto gimnaziją ir gyveno internato bendrabutyje.

„Man tam tikra prasme nepasisekė su Šiauliais: jei aš būčiau atvažiavęs čia iš Tauragės, tai būčiau patekęs iš mažesnio miesto į didmiestį. O aš atvažiavau iš Vilniaus, tai man nebebuvo didelio įspūdžio. Bet aš jį išvaikščiojau nuo pat Ch. Frenkelio vilos iki pakampių. Bulvaras turėjo savo žavesio, kaip ir Pedagoginio instituto Dailės fakultetas su gražiais savo rūmais. Ypač žavėjo keista mažoji gatvės architektūra ir kiti keisti dalykai, kurių nebūdavo kituose miestuose. Kad ir kas peikia tą Geležinę lapę, man ji visada pravažiuojant kelia šypseną. Nes man patinka tas Šiaulių gebėjimas žiūrėti per humoro prizmę į savo miestą. Aš daug šilumos jaučiu Šiauliams“, – su švelnumu kalba J. Gaižauskas.

Jam įstrigo ir tai, kad Šiauliai sovietmečio glūdumoje turėjo tam tikro kultūrinio savitumo, kad ir dailiokų bei treninguotų vaikinų miksą gatvėse, ir, anot Juozo, šviesulėlių, kurie džiugindavo jauną žmogų: buvo leidžiami keli laikraščiai, gyvavo teatras, dainuojamoji poezija, buvo įvairaus žanro muzikinių grupių, atlikėjų: nuo Virgio Stakėno iki BIX’ų.

Juozas Šiauliuose gyveno dvejus metus, kol, baigęs sporto gimnaziją, suprato, kad ir sportininku nebus, ir stojo į Teatro ir muzikos akademiją. „Mano apsisprendimai gyvenime buvo per potyrius, nes jaunas žmogus dar neturi tiek patirties, jis turi bandyti“, – apie tuomečius pasirinkimus sako jis.