Juostų audimas – matematika su prieskoniais

Trisdešimtmetis šiaulietis Augustinas Monkus nuo pat vaikystės audžia tautines juostas – šiuo metu jo darbais puošiasi šimtai žmonių. Vilniaus universitete energetikos fizikos mokęsis, dabar finansų analitiku dirbantis audėjas tvirtina, kad visus tris dalykus sieja matematika: „Aš dar būdamas mažas viską skaičiuodavau, tai nenuostabu, kad ir profesija, ir darbas, ir audimas – į tą pusę“, – sako jis.

„Įsigyk bitkoinų“

Augustinas – trijų kartų šiauliečių audėjų šeimos atstovas: pirmiausia audimu susidomėjo jo močiutė, ji išmokė savo dukras, o šios – savo vaikus. Augustinas prisimena audimo rėmelį pirmą sykį į rankas paėmęs būdamas dar šešerių. „Prieš tai labai ilgai žiūrėdavau, ką ten mama daro. Stebėjau ir stebėjau, kas ten vyksta. Man atrodo, ir pirmuosius šūvius išaudžiau savarankiškai – buvau tiek prisižiūrėjęs ir labai norėjau pabandyti pats“, – sako šiaulietis.

Tiesa, pirmasis bandymas buvo trumputė – gal aštuonių centimetrų – beraštė juostelė dar kreivokais pakraštėliais, tačiau, išmokus pagrindus, audimas sudėtingėjo: nuo trumpų beraščių perėjo prie ilgesnių, tada – prie raštuotų. Visgi tuomet berniukui tai neatrodė įdomus užsiėmimas – tiesiog veikla, leidžianti užsidirbti kišenpinigių ir išnaudoti laiką, kurį kitu atveju, kaip pats prisipažįsta, būtų iššvaistęs nesąmonėms.

„Pirmuosius pinigėlius užsidirbau dar mokydamasis pradinėse klasėse. Tai nebuvo sudėtingos juostelės. Atsimenu, jas išaudžiau sėdėdamas dviaukštės lovos antrame aukšte, – pasakoja šiaulietis. – Galiu beveik garantuoti, kad pirmąjį uždarbį išleidau čipsams, saldainiams, limonadui arba ledams. Arba kepsams. O vėliau – „Pokemonų“ kortelėms.“

Paklaustas, ką dabar pasakytų tam šešiamečiui Augustinui, pirmą kartą paėmusiam juostų audimo rėmelį į rankas, A. Monkus juokiasi: „Sakyčiau: „Kai tik atsiras, įsigyk bitkoinų.“ Pirmas atsiskaitymas bitkoinais buvo 10 tūkst. už dvi picas, dabar tai būtų kone milijardas JAV dolerių.“

Nori, kad įvertintų

Nors vaikystėje mokytis austi buvo sunku, o kartais tekdavo tai daryti ir ne visai savo noru – močiutė neleisdavo žaisti kompiuterinių žaidimų ir žiūrėti animacinių filmukų, kol neįvykdydavo nustatytos „normos“, – dabar Augustinas džiaugiasi, kad tuomet šio užsiėmimo nemetė. Visgi, jei gyvenimas būtų susiklostęs kitaip ir nebūtų išmokęs austi, jis turbūt vis tiek nuo siūlų nenutoltų. „Megzčiau virbalais arba vąšeliu“, – su šypsena atskleidžia audėjas.

Pirmąją ilgą, rimtą juostą, skirtą užsirišti prie tautinio kostiumo, šiaulietis išaudė būdamas dvyliktokas, tada ėmė priiminėti užsakymus, dalyvauti parodose, o netrukus įstojo ir į Tautodailininkų sąjungą. To priežastis, pasak jauno audėjo, paprasta:

„Tautodailininko statusas atveria daugiau durų, daugiau galimybių dalyvauti festivaliuose, mugėse, parodose, – tikina A. Monkus. – Noriu, kad žmonės matytų mano juostas. Galėčiau išausti 100 jų, uždaryti į skrynią ir užrakinti – tikrai niekur nepabėgtų. Norisi, kad ir kiti įvertintų mano darbą.“

Visgi rankų darbą vertina ne visi: būna, kad mugėje pasakai kainą, ir žmonės griebiasi už galvos, nors už tiek, kiek kainuoja, pavyzdžiui, išaustas knygos skirtukas, šiais laikais nusipirktum tik kavos puodelį.

„Yra žmonių, kuriems tie keli eurai iš tikrųjų daug, pastebi audėjas. – Bet dažniausiai tai žmonės, kurie niekada nedirbo jokio panašaus darbo. Jiems viskas, kas iš Kinijos, yra gana gerai. Jie nevertina, nes nežino. Arba jiems nerūpi. Negaila tokiam žmogui ir neparduoti.“

Mėgsta iššūkius

Šiuo metu šiaulietis daugiausia audžia ilgas juostas – jas užsisako žmonės, norėdami pasipuošti patys arba padovanoti artimiesiems. Audėjas gali pasidžiaugti, kad šiandien jo austomis juostomis jau puošiasi šimtai žmonių, dauguma jų – įvairių folkloro kolektyvų, ansamblių, chorų nariai. Visgi pats savo juostomis nesipuošia, tačiau naudoja austus knygų skirtukus.

Paklaustas, ar neprailgsta šis sudėtingas darbas, Augustinas prisipažįsta, kad išties reikia labai daug kantrybės. „Labai padeda audioknygos. Bet būna tokių sudėtingų juostų, kurias audžiant ir muzika, ir audioknygos yra trikdžiai. Bet kai audi 12 juostų su vienodu raštu, audioknygos ateina į pagalbą. Jeigu atsiranda nauja gera knyga audioformatu, labai daug valandų galiu praleisti prie staklių“, – dalijasi šiaulietis ir priduria, kad, priklausomai nuo juostos pločio ir sudėtingumo, vieną tokią išausti gali užtrukti nuo dienos iki savaitės.

Nors sėdint prie rėmelio kartais paskausta nugarą, audėjas tikina, kad nemėgstamų juostų neturi, o labiausiai patinka austi nenuobodžiai: pavyzdžiui, išaudus vieno tipo juostą imtis kitokios arba austi vadinamąsias šimtaraštes – tokias, kuriose raštai nesikartoja. A. Monkus labiausiai mėgsta iššūkius – dideles, plačias, sudėtingas juostas.

„Norisi pabandyti ką nors nauja. Būna, pasižiūriu knygoje raštą ir pagalvoju: o jeigu šitoje vietoje padaryčiau gražiau? Jeigu tai nėra užsakymas, dažnai ką nors pakeičiu, kad būtų gražiau arba patogiau austi“, – pasakoja šiaulietis.

Autografas – Morzės abėcėle

Nors kiekvienas simbolis turi kokią nors reikšmę, taigi, pavyzdžiui, šimtaraštėje juostoje galėtų būti pasakojama ir kokia nors istorija, Augustinas prisipažįsta apie tai susimąstantis retai. „Aš juostų nepersonifikuoju ir jos su manimi nekalba. Bet jeigu gaunu užsakymą, tarkime, įspūdingos vyriškos dzūkiškos juostos, stengiuosi priderinti raštą. Dzūkijoje populiarūs rombai, rombai su rombiukais, rombai su ataugėlėmis, rombas rombe... O rombas yra vyriškas simbolis. Žinau, kad taip išaudus ne tik bus įspūdinga, bet ir reikšmė atitiks“, – sako audėjas ir priduria, jog dažniausiai stengiasi, kad būtų gražu, o ne žiūri, ką reiškia.

Nors iki šiol tokios dar nėra išaudęs, juosta, kuri labiausiai atspindėtų patį A. Monkų, būtų aukštaitiška arba žemaitiška, nelabai plačiu pakraščiu, ant balto fono, su samanų žalios arba plytų raudonos spalvos raštu. „Tai būtų labai plati, sudėtinga, šimtaraštė juosta. Tokią aš norėčiau išausti“, – svajoja šiaulietis.

Jis pasakoja, kad nors visada stengiamasi išvengti net pačių mažiausių klaidų – būna, kad net tenka išardyti kokį gabaliuką, – kartais kokia „kliurka“ lieka. Tiesa, ji dažniausiai pastebima tik pačiam meistrui. Audėjai paliktas klaidas vadina autografais. Ką darytų Augustinas, jei iš tikrųjų reiktų išausti savo parašą? Atsakymas aiškus: „Galima nesunkiai išausti Morzės abėcėle – bet kokį tekstą: ir audime, ir Morzės abėcėlėje šūviai arba langeliai yra pritaikyti nelyginiams skaičiams, – tvirtina audėjas. – Išsiaiškinčiau, kaip Morzės abėcėle užrašyti „Augustinas Monkus“, ir toks būtų mano autografas.“

Matematika ir meditacija

Šiuo metu jo juostų kolekcija, kaip pats sako, gana skurdi: Augustinas turi labai daug užsakymų ir pačios kolekcijos papildyti tiesiog nespėja. „Taip pat nemaža dalis juostų keliauja po parodas, taigi jas atsivežti į muges ir festivalius sudėtinga. Na, nebent taip sutampa, kad būna tarpas tarp parodų. Pamatyti visą mano kolekciją beveik neįmanoma. Atsiminti, kas joje yra, – taip pat“, – tikina audėjas.

A. Monkus prisipažįsta, kad juostų audimas – ne tik darbas, bet ir meditacija. „Jeigu galvoje yra per daug visko, labai gera atsisėsti ir austi: turiu kelias valandas viską apgalvoti, kai visko tiek daug, nėra tokio nerimo, kad reikia ką nors daryti, o nedarau“, – sako šiaulietis.

Augustinas Vilniaus universitete baigė Energetikos fiziką, o šiuo metu dirba finansų analitiku. Gali atrodyti, kad šie dalykai neturi nieko bendra su juostų audimu, tačiau pats audėjas yra kitokios nuomonės. „Visa tai galima pavadinti matematika – matematika su prieskoniais, – sako jis. – Ornamentų, siūlų dėliojimas yra matematika. Fizika irgi yra beveik gryna matematika, tik sudėtingiau. Nenoriu įžeisti matematikų: ten tikrai yra sudėtingų dalykų, kurių nėra fizikoje. Aš dar būdamas mažas viską skaičiuodavau, tai nenuostabu, kad ir profesija, ir darbas, ir audimas – į tą pusę.“

Pasiilgsta racionalumo

Baigęs universitetą, šiaulietis neįsivaizdavo tapsiąs finansų analitiku, tačiau šiuo metu džiaugiasi esąs savo vietoje. „Žinojau, kad galėčiau tai daryti, bet nežinojau, kad man taip patiks. Ir dabar būna, kad ne viskas patinka, bet šiuo metu mano darbas man įdomus, – kalba Augustinas. – Kartais gaila, kad pamečiau fiziką, bet fizikinis mąstymas išliko. Fizikos fakultete ir laboratorijoje visi žmonės yra labai logiški ir racionalūs – šito pasaulyje aš pasiilgstu.“ Jeigu dabartinis pasaulis būtų juosta, audėjas įsitikinęs, kad ji būtų tokia marga, jog sunkiai suprastum, į ką žiūri.

Be juostų audimo ir finansų analitiko darbo, A. Monkus taip pat yra sodininkas, protmūšistas ir augina du šunis. Nors visa tai užima tikrai daug laiko, jis tikina, kad negali nieko atsisakyti – viskas labai įdomu: net jeigu para prailgėtų keliomis valandomis, vis tiek jas praleistų užsiimdamas tais pačiais dalykais. Tačiau laimėjęs loterijoje prizą išleistų kažkam kitam: „Nusipirkčiau sodybą ir ten gyvenčiau su 12 šunų. Jei kiek nors pinigų liktų, tada gal siūlams ir knygoms išleisčiau“, – dalijasi šiaulietis.

Kur benuvestų jo gyvenimo kelias – ar į sodybą su augintiniais, ar į butą didmiestyje, – A. Monkus viliasi, kad aus visuomet ir galbūt net perduos šį amatą ateities kartoms. „Tikiuosi, kad smarkiai nesusižeisiu, neprarasiu regos. Manau, kad bent jau didžiąją dalį gyvenimo ausiu“, – sako jis. Paklaustas, ką dar norėtų pridurti, Augustinas ilgai juokiasi ir tada – vis dar juokdamasis – atsako: „Būtinai parašykit, kad ieškau žmonos.“