Juokas civilizacijų kare

Kino teatruose 1971 m. vasarą rodė lenkų filmą „Kanonieriaus Dolaso nuotykiai“. Kas jį matė, iki šiol prisimena, kaip herojus prisistato esąs Gžegožas Bženčyščikievičius iš Chžanščyževoščycės ar, kasdamas tunelį pabėgti, neatsargiai nuverčia žemėn sargybos bokštą su sargybiniu. Salė lūžo iš juoko. Pokštai liktų pokštais, jeigu ne viena išskirtinė aplinkybė – herojus juos krečia nacių koncentracijos stovykloje. O tai jau ypatinga tema. Sovietinis žiūrovas nė nenutuokė, kad iš tikrųjų filmas vadinosi „Kaip aš pradėjau Antrąjį pasaulinį karą“ (1970), tad lenkų kritikai jį pavadino komiška karo istorija. Komiškumo nestokojo ir garsusis karinis-nuotykinis TV serialas „Keturi tankistai ir šuo“ (1966–1970).

Sovietiniam menui juoko stilistika netiko. Priešą jis vaizdavo tik kaip nevykėlį bukagalvį, turintį rimtų psichinių problemų, o saviškį – kaip plieninį nepalaužiamą didvyrį. Ko vertas vien naikinantis Olego Koševojaus žvilgsnis filme „Jaunoji gvardija“ (1948)? Žodis buvo skirtas naikinti, o ne vaizduoti. Herojinės emocijos ėmė slūgti tik praslinkus geriems dviem dešimtmečiams po karo. Jeigu „Pasakoje apie berniuką Kibaldžiuką“ (1964) priešas buržujus dar primena žolės smarkiai apsirūkiusį narkomaną, tai „Septyniolikoje pavasario akimirkų“ (1973) vokiečiams jau leista susigrąžinti fizinį ir intelektualinį žmogiškąjį pavidalą.

Ir vis dėlto laisvės, kokią sau leido lenkai – pasijuokti ne tik iš priešo, bet ir iš savęs, – sovietinė kinematografija niekada neįgijo. Apie karą buvo pasakojama rūsčiu veidu. Berniuko Kibaldžiuko stilistiką keitė herojinis – nugalėtojų – realizmas. Grandiozinės epopėjos „Išvadavimas“ (1968–1972) režisieriui Jurijui Ozerovui aukščiausia valdžia nurodė karo istoriją pasakoti tik nuo persilaužimo 1943 m. ir neminėti pirmųjų dviejų neherojiškų metų. Užtat labai tiko vien mitologinį pagrindą turintis didžiadvasis Stalino atsakas į pasiūlymą nelaisvėn patekusį feldmaršalą Paulių iškeisti į Stalino sūnų Jakovą: „Feldmaršalo į kareivį nekeičiu!“ Keisti tada nebebuvo ką, nes Jakovas žuvo dar 1941 m. liepos 16 d.

Žmogus juokėsi nuo neatmenamų laikų. Juokas išskiria jį iš kitų gyvų būtybių, tačiau ne kiekvienam žmogui yra įkandamas dvasios brandą rodantis ironiškas pasaulio suvokimas. Kaip pastebėjo graikų filosofas Platonas, žmogus mėgsta išpūsti daiktų ir reiškinių svarbą ir, atitinkamai juos įvardydamas, labai iškreipia pasaulio vaizdą. Įvardijimui iš padebesių nuleisti į žemę buvo skirta ironija, kuri iš pradžių apibrėžta ne kaip stilistinė priemonė, o kaip pasaulėvokos bruožas – ironija yra sugebėjimas sokratiškai pasijuokti iš savęs. Aristotelis ironiją laikė apsimetinėjimu sumažinimo link, o Teofrastas pridūrė, kad „ironija yra savęs sumenkinimas žodžiais ir darbais“. Ji puikiai tiko pasijuokti ir iš tikrovės, kuri dedasi pernelyg rimta ir reikšminga.

Gimstant ironijos idėjai, tikrovė ir žodis žmogaus sąmonėje dar sudarė neperskiriamą vienovę. Jeigu griūdavo žodis, neišvengiamai griūdavo ir tikrovė. Ironija išardė šį monolitą, supriešino stilistinę ir leksinę žodžio reikšmes ir išryškino komišką efektą iš neatitikimo tarp tikrovės ir jos įvardijimo. Archajiškai sąmonei, tarkime, epo kūrėjui Homerui, tokia intelektuali ekvilibristika dar buvo per sunki. Tačiau sugrįžti į archajišką būvį, kuriame žodžiui priskiriama maginė užkeikimo galia, nesudėtinga. Kai tik iškyla mirtinas pavojus, pavyzdžiui, karo metu, žmogaus psichika linksta nerti atgal į kolektyvinės pasąmonės gelmes ir slėptis už pirmykščių gynybinių užtvarų. Žmogus nustoja juokauti ir ironizuoti. Jis ima gintis nuo realybės, užkeikdamas ją žodžiu.

Toks pavojus kilo ir Ukrainai, kai ją užpuolė Rusija. Logiška buvo tikėtis, kad ir ukrainiečiai ginsis amžių patikrintomis psichologinėmis priemonėmis ir berniuko Kibaldžiuko stilistika, tačiau karas ukrainiečių nenubloškė atgal į akmens amžių: liejantis nekaltų žmonių kraujo upėms ir skambant kraupioms žinioms apie rusų karių nusikaltimus, priešo atakas ukrainiečiai atremia už raketas galingesniu ginklu – ironija. Ironiškas žmogus neužkeikia tikrovės – jis ją įveikia. Jis nuplėšia kaukę nuo tikrovės ir neutralizuoja jos tragizmą. Tai stiprios dvasios požymis ir brandaus intelekto galia. Ar ne dėl to ukrainiečiai prezidentu ir išsirinko komiką, kad jis apnuogintų giluminę Rusijos esmę ir duotų jai tikrąjį vardą – Rusijos istoriją perrašytų kaip tragediją ir gyvulinį farsą?

Tarp karą reflektuojančių ukrainiečių (J. Sokolovos, D. Tankovičiaus, Jurijaus Didžiojo ir kitų) turbūt nerasime tokių, kurie nenaudotų ironiškai sarkastiškos stilistikos: kone visi rimtu veidu savo pastebėjimus dalijantys apžvalgininkai (R. Cymbaliuk, I. Jakovina, A. Piontkovskis ir kiti) griebiasi ironijos ir sarkazmo, bet niekada neįkrinta į tą patologiškos neapykantos duobę, kurioje murkdosi rusų propagandos elitas (V. Solovjovas, M. Simonian, O. Skabejeva ir kiti), priešą naikinantys pirmykštės neapykantos tulžimi ir įnirtingai ieškantys tų baisingų žodžių, kurie sukurtų jų geidžiamą, iš visų etinių ir moralinių rėmų iškrintančią tikrovę. Šis skirtumas neatsitiktinis. Į jį verta atkreipti dėmesį. Jis rodo, kad Ukrainos kare susidūrė du skirtingo brandos laipsnio kultūriniai tipai, ir patvirtina spėjimą, kuris vis garsiau skamba analitikų lūpose: vyksta ne paprastas karas – vyksta civilizacijų karas.

Gintaras Lazdynas