Jubiliejinėje parodoje – istorijos puslapis

Antro muziejaus aukšto koridoriuje lankytojus pasitiko iš paveikslų į laisvę bešuoliuojantys juodakarčiai Fryzų veislės žirgai, pora keramikos dirbinių, o pagrindinėje salėje parodos staigmena ne tik Utenai, bet ir visos Lietuvos mastu – dydžiu  stebinantis, dvylikos metrų ilgio trijų dalių paveikslas, skirtas istoriją pakeitusiai dienai - Žalgirio mūšiui.

Kartais įvyksta laimingi atsitiktinumai arba sutapimai - iš poeto ir tarpdisciplininių menų kūrėjo Jono Žeko prieš gerus dešimt metų sukurtos instaliacijos skambant „Tautiškai giesmei“ Utenos kraštotyros muziejuje visam mėnesiui įsikūrė Lietuvos tautodailininkų ir Lietuvos meno kūrėjų sąjungų narės dailininkės ir keramikės Jolitos Levčenkienės jubiliejinė paroda „Diena, pakeitusi istoriją“.

 Išstudijuota kalnai istorinės literatūros, nemigo naktys apgalvojant kompoziciją ir du metai kruopštaus darbo, naudojant mažus kelių plaukelių teptukus, dėl ko dvylikos metrų ilgio triptichą „Žygis“, „Kova“ ir „Žiauri pabaiga“ dailininkė kartais vadina „miniatiūra“.

Dailininkė neturi studijos, kūrybai skirdia vieną buto kambarį, kurdama nenaudoja molbertų, piešia atsiklaupusi.

 Tai gimė iš manęs, kartais pajuokauju – gal prieš 600 metų buvau ten. Gavau užsakymą nutapyti Vytautą Didįjį ant žirgo, bet norėjosi kažko daugiau – veiksmo, kareivių, tautos didybės. Pradėjau kurti kompoziciją, perkėlinėti į drobę.

Pirmoji paveikslo dalis „Mūšis“, kuruojant plk. Romui Žibui, buvo eksponuota Vilniaus ir Kauno karininkų ramovėse, Vievio kultūros centre. Pristatant darbą Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, kilo mintis temą pratęsti.

Daug skaičiau, gilinausi į istoriją, susidariau nuomonę apie reiklų Vytauto Didžiojo charakterį, pradėjau kurti kompoziciją – pėstininkus, iš paskui važiuojančius amatininkus, medikus, plokščiadugnėmis valtimis per upę besikeliančią kariuomenę.

Aukštai vertindami dailininkės kūrybą, su gražia sukaktimi ir įspūdinga paroda dailininkę sveikino Utenos rajono meras Marius Kaukėnas ir vicemerė Daiva Pečionė, kolegos dailininkai ir meno kūrėjai.

Pažįstu Jolitą nuo Dailės mokyklos laikų Tai buvo labai atsakinga, labai kruopšti, svajingų akių mergina, mylinti šį kraštą, žirgus ir Lietuvą. Tegu nepritrūksta gerų idėjų, sveikatos ir dievo palaimos – linkėjo kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Skomskienė

Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas: Esu toks pat menininkas tapytojas ir porą dešimtmečių pažįstantis Jolitą nuo asmeninio bendravimo ir pasikalbėjimų parodose.Vilniaus įgulos karininkų ramovėje parodoje pagalvojau, kad dailininkė pasirinko labai klampią temą, kurioje yra literatūrinė ir dvasinė dalys, kurias reikia sujungti su menine dalimi ir paveikslo forma. Meno formų yra begalybė ir vystant temą tokiame formate kelia atsakomybės ribą. Grupės žmonių, kuriuos reikia sujungi ir išsklaidyti kompozicijoje.

Šis rezultatas labai reikšmingas tautodailės vyksme, todėl, kad žinau kas per dešimtmečius yra reikšmingo padaryta, su kuo lygintis ir į kokią gretą ir šis darbas ir šis sumanymas patenka.

Plk. Romas Žibas, buvęs karo atašė Lenkijai, paminklo Žalgirio mūšio lauke kūrimo iniciatorius ir dailininkės parodų Vilniaus įgulos karininkų ramovėje bei Vievio kultūros centre kuratorius įvertino kūrinio idėjiškumą, dėkojo dailininkei, kad tokie kūriniai ugdo tautinę savimonę ir istorinę atmintį ir paroda tinkama vieta moksleivių istorijos pamokoms.

Tokie darbai visada ir visur yra išskirtiniai – kalbėjo dailės akademijos profesorius Jonas Gudmonas, ir mūsų susiėjimas šventė ne tik autorei. Visi, kas čia buvo išsineš gražų vaizdą ilgam.

Vilniaus įgulos karininkų ramovėje pristatant pirmąjį paveikslą stebėjausi, kad autorė, niekur nestudijavusi dailės, galinti apvaldyti šitokias kompozicijas yra stebėtinas dalykas. Sugebėjimas valdyti eigą nuo sumanymo iki įgyvendinimo yra didžiulis skirtumas. Sumanyti galima daug ką, bet įgyvendinti - žygis. 

Atskirais kūrybos etapais Jolita atsiusdavo darbų eskizų nuotraukas, prašydama pažiūrėti vykdymą ir pareikšti pastabas. Galėdavau parašyti tik vien “esi šaunuolė, stebiuosi rezultatais, linkiu užbaigti“. Buvau tikras, kad taip ir bus, stebėjausi kantrybe. Paveikslai tapyti pirmo dydžio teptuku. Įsivaizduokite, kad kelių plaukelių teptuku reikėtų išdažyti normalaus dydžio kambario grindis. O reikėjo formuoti personažus, derinti spalvas, išlaikyti stilistinį vientisumą ir pasirinktą charakterį. Susidarė įspūdis, kad dailininkė puikiai žino, kas  turi būti ir kaip turi būti.

Sėkmingas kompozicijos apvaldymas – dirbdama vieno paveikslo pusėje ji nematė, kas yra kitame krašte. Suvokti visumą ir ją išlaikyti yra prigimtinis talentas, kurį Jolita sugeba produktyviai išnaudoti savo kūryboje.

Talentas be darbo neegzistuoja. Kai dailininkė pristatė pirmąjį darbą, pagalvojau, ką jinai gali daugiau padaryti. Šiandien matome – gali ir nesu tikras, kad šis rezultatas galutinis.

Šių darbų vieta labai solidžiuose ir rimtuose muziejuose ir tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau taip bus.

Muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė išreiškė mintį, kad tuo muziejumi turėtų būti Utenos kraštotyros muziejus.