Jubiliejinė paroda

Sausio 16 dieną į Utenos kraštotyros muziejų rinkosi gausus tautodailininkų, menininkų, politikų ir muziejaus draugų būrys. Pats įtakingiausias renginio asmuo – penkiasdešimtmetį švenčiantis tautodailininkas, sertifikuotas amatų meistras Albinas Šileika, ta proga skliautuotame raudonskliaučiame muziejaus rūsyje žiūrovams pateikęs penkiasdešimties prieverpsčių parodą.

Menininko prieverpsčių yra visuose pasaulio žemynuose (gal išskyrus Antarktidą), jos yra geidžiamos įvairių švenčių ir šeimos jubiliejų dovanos. Šventėje, neleisdami subujoti ilgoms kalboms, koncertavo Raimondas ir Rima Garsonai, bei jaunieji jų įkurto ir vadovaujamo „Sietynėlio“ ansamblio muzikantai.

Jubiliatą, įteikdamas „Tautinę giesmę“ sveikino LR Seimo narys Edmundas Pupinis, kartu su atsakingais savivaldybės darbuotojais Utenos savivaldybės meras Alvydas Katinas, tautodailininkai, talento gerbėjai, šeima ir Vyriausiojo policijos komisariato kolegos. Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, etnokosmologas, Alkas.lt redaktorius, Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys, Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas, prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila Jonas Vaiškūnas taip pristatė jubiliatą ir parodos autorių: Kas galėtų parodyti penkiasdešimt įrėmintų grožio paveikslų.

Albinui klausimų nekyla – jisai ima ir išneša, kaip savo širdį spinduliuojančias verpstes. Jeigu čia sėdėtų mūsų senoliai, kurie šiomis verpstėmis verpė, jeigu būtų tie, kurie drožė ir dabino, jeigu būtų tos merginos, moterys, motinos būsimos, sėdinčios prie ratelio dirbtų į taktą, dainuodamos sutartines. Šiandien tai muziejuose festivaliuose, koncertuose, meno dirbtuvėse, o jie tai darydavo troboj. Albinas Šileika mums šitai primena. Kaip primena? Ogi taip, kad Utenos kraštotyros muziejus yra nuostabus tuo, kad jame, viename iš Lietuvos muziejų, yra trečias pagal gausumą prieverpsčių rinkinys. Šios verpstės tapo įrėmintais meno kūriniais – tai nepaprastai gražu. Aš niekad nieko panašaus nejutau. Daug prieverpsčių per mano rankas praėjo – kažkada jas tyrinėjau, visus fondus išstudijavau, naudojausi katalogais, tame tarpe ir Utenos kraštotyros muziejaus katalogu.

Tai puikus katalogas – viską galima pamatyti neatėjus į muziejų. Staiga tiek prieverpsčių vienoje vietoje – nedulkinų, neapsamanojusių, nerestauruotų, o naujų, atgaivintų naujam gyvenimui. Kaip čia su prasme? Verpstė, darbo įrankis rėmelyje. O kaip su sodais? O kaip su sutartinėmis?, O kaip su gražiais žalvariniais papuošalais? Jie nuimami nuo mūsų protėvių kaulų ir iškeliami. Tai yra tapatybė, kai tą patį naujai matai. Projektuose rašoma – sujungti su dabartimi. Nieko to nereikia – darai tą patį naujame laike. Kodėl Albino paroda ne Nacionaliniame muziejuje? Čia šaknys, čia protėvių dvasios, čia mato seneliai ir proseneliai ir džiaugiasi. Aš tai jaučiu. Aš daug ir ilgai jas (prieverpstes) tyrinėjau.

Šiais laikais niekas negaišta laiko tyrinėti kažkokių prieverpsčių, tuo, labiau, kad viskas vienodai pasikartoja, tačiau kai į tai įsigilini... mano darbai išvirto į straipsnius, pavadintus „Verpstės ir visata“ Verpstėse pavaizduoti pasauliai. Penkiasdešimt pasaulių, kuriuose mes gyvename. Penkiasdešimčia būdų parodyta. Parodyta Žemė plokštumoje dviem pusrutuliais šiaurės ir pietų ir jei juos sulenktume suaugtų ir įgytų tūrinį pavidalą. Tai mūsų dangus ir žemė ir viskas, kas tarp žemės ir dangaus, žvelgia į mus. Verpstės išdėstymas primena, kad viskas kyla iš Žemės į viršų, kad Žemyna – Žemė, o virš galvos Aukščiausias, kad visas mūsų gyvenimas, kaip augalas stiebiasi. Verpstė iš medžio pati savo pavidalu atkartoja medžio lają. Pasaulio smulkioji sandara suprojektuota į pasaulio medžio vertikalę ir matai, kad verpstėse užkoduotas pasaulis. Žiūrėjau į šias verpstes ir ieškojau klaidos.

Klaidą galima padaryti iš nežinojimo, to nestudijavus. Neradau nė vienos klaidos. Iš kur viską žinai? Tu policininkas, po galais. Dr. Jonas Basanavičius buvo daktaras, bet atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. Gydytojas, kuris skyrė laiko lietuvių kalbos dvasinių pagrindų tyrinėjimui. Iš jo juokėsi jo mokiniai, kalbininkai, o patys tyliai perrašinėdavo Basanavičiaus mintis. Tai juos įkvėpė būti mokslininkais. Iš čia atsiranda mokslas, menas, literatūra, kultūra džiaugsmas ir tapatybė. Sveikinimai ir linkėjimai liejosi nenutrūkstama srove. Gėles, padėką ir sveikinimą su nesenu jubiliejumi kraštotyros muziejaus direktorei Jovitai Nalivaikienei įteikė Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ir savivaldybės darbuotojai.