Jono Černiausko- Vaidoto šimtmetis

Metai bėga, įvykių sūkuryje nepamirškime paminėti tų, kurie dalyvavo pokario partizaniniame kare, žuvo ar ilgus metus praleido lageriuose. Vienas iš jų – Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 6–ojo bataliono vadas Jonas Černiauskas-Vaidotas (1919–1948), kurio šimtmetį šiemet minėsime.

Rumšiškių krašto partizanai
Užtakų kaimas, kuriame gimė Jonas Černiauskas, buvo Rumšiškių valsčiuje, Kauno apskrityje. Dartai – iš Kauno marių iškeltų naujųjų Rumšiškių miestelio dalis. Per II pasaulinį karą Rumšiškės, buvę prie Vytauto Didžiojo vieškelio, pakeliui iš Kauno į Vilnių, sudegė. Beliko nesudegusių keliolika namų ir eilė betoninių žydų namų rūsių pagrindinėje Kauno gatvėje. Žmonės glaudėsi, kur galėjo, viename nesudegusiame žydų name įsikūrė milicija, saugumas, stribynas. Valdžia miestelyje laikė daug ginkluotų žmonių, o vėliau Užtakų kaime įkurdino kareivių garnizoną, miestelio vyrai pasklido po atokesnėse apylinkės vietose veikiančius būrius. Julijonas Černiauskas Užtakų kaime ūkininkavo, jo sūnus Jonas turėjo dar dešimčia metų jaunesnį brolį Miką. Jonas kaime garsėjo kaip linksmas vyras ir muzikantas. Gerai grojo gitara, tad su draugais sukūrė orkestrėlį. Karo pabaigoje mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, tačiau jos nebaigė. Jau 1945 metais subūrė besipriešinančių būrį. Jame buvo Pranas Ulozas-Bevardis iš netolimo Kapitoniškių kaimo (g. 1924 m.), Aleksas Vaitkevičius-Vėtra, tarnavęs Pievelių kaime (dabar – Lietuvos liaudies buities muziejaus teritorija), Juozas Ščepkauskas-Katinas iš Pravieniškių. Iš Dovainonių kaimo partizanavo arba buvo ryšininkais Valiūnas, Arlavičius (nuskendo Nemune), Juozas Jarmalas. Vaidoto būrys buvo nedidelis, gal 7–10 partizanai, ir laikėsi daugiausia Neveronių, Palemono, Pravieniškių apylinkėse. Būrio rėmėjais, slapukais ir ryšininkais buvo jo brolis Mikas ir tėvelis Julijonas.

Okupantus įspėjo

Dar 1945 metų balandžio 23 dieną laišku NKVD kareiviams DKA vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias įspėjo okupacinę valdžią, kad jei kovoje su partizanais dalyvaus kariuomenė, neleis jai laisvai judėti vieškeliais.
Tai buvo rimtas perspėjimas, nes kovotojai turėjo galimybę blokuoti Kauno–Vilniaus vieškelį ar geležinkelį. Tad šios apylinkės kovotojams okupantai skyrė didelį dėmesį, samdė išdavikus ir informatorius, nuolat siuntė kariuomenę, nes stribai buvo per silpni. Partizanai visais būdais stengėsi išlikti, baudė išdavikus ir savus niekadėjus. 1945 metų balandyje jie Užtakų kaimo troboje rado stribą Praną Čižą ir apylinkės pirmininką Kazį Stankevičių. Tie atsišaudydami bandė bėgti, iššoko per langą, bet buvo nušauti. Tą pačią naktį nušautas apylinkės pirmininkas Aleksas Ivanauskas, įtartas pranešinėjęs stribams apie partizanų pasirodymus apylinkėse. Tų metų rugpjūčio 6-ąją partizanai nušovė valstiečius Antaną ir Petrą Barkauskus, sako, už tai, kad pranešinėjo stribams apie partizanų buvimo vietas. Buvęs partizanas Antanas Obelevičius-Tautginas gerai prisimena Joną Černiauską-Vaidotą, pagal štabo išduotą pasą turėjusį Jono Juodžio pavardę. Buvo apsukrus ir nuovokus. Štai kartą jau per ryšininką partizanams prisistatė gal 30 metų vyras. Sakė, yra nuo Vandžiogalos, likęs vienas, nes šeimą išvežė į Sibirą. Buvo gal per daug iškalbus, priesaikomis ir emocijomis grasino okupantams keršyti. Pasitaręs su vyrais, Vaidotas nutarė išbandyti drąsuolį: liepė likviduoti NKVD Rumšiškių valsčiaus viršininką Šataliną, kai jis žinomoje vietoje pasirodys partizanams žinomu laiku. Deja, karininko jis nekliudė, o nušovė kartu su juo važiavusį palankų partizanams apylinkės kaimo pirmininką Pilionį. Tada partizanai ir išsiaiškino, kad tai buvęs kriminalinis kalinys, užverbuotas saugumo ir už savo laisvę turėjęs nužudyti bataliono vadą. Žinoma, kad partizanų rėmėjais buvo Mileris Stasys, 45 metų, Stasys Juršė – abu iš Užtakų kaimo, Vincas Makarevičius, 65 metų, iš Milžinų kaimo, Jonas Janulis iš Kaspariškių kaimo ir kiti. Jau tada Julijono Černiausko sodyboje partizanai įrengė bunkerį, kur gydėsi sužeisti partizanai. Bunkeryje vienu metu galėjo gyventi tik vienas žmogus. Vienas iš jų buvo Užusalių apylinkėse sužeistas būrio vadas Jonas Ožeraitis. Jis ėjo partizanų būrelio priešakyje, todėl vienoje sodyboje įrengtoje pasaloje pradėję šaudyti kareiviai jį sužeidė. Užėjo jie kelio pasiklausti, tačiau iš trobos pasigirdo šūviai. Tada laimingai su sužeistuoju partizanai pasiekė Černiauskų bunkerį Užtakų kaime. Sunkiai sužeistas partizanas ten žaizdas išsigydė.

Po partizanų žudynių budeliai girtavo
1947 metų spalio mėnesį Jonas Černiauskas MGB dokumentuose vadintas apygardos 6-ojo bataliono vadu. Sakoma, kad savo vadu jį išsirinkę patys išblaškyto bataliono partizanai. Tad ėmėsi veiklos, kad sugautų ar nužudytų Vaidotą. Tokių mėginimų buvo ne vienas ir ne du. Agentė Liolė 1948 metų rugsėjo 10 pranešė, kad Kaune, Šančiuose, M. Melnikaitės gatvėje pas Žotautienę gyvena apygardos štabo ryšininkė Anastazija Rumševičiūtė-Narsutė iš Kaugonių kaimo, Žaslių valsčiaus. Anksčiau ji buvusi Žalio Velnio ryšininkė, dabar palaikė ryšį tarp Marijampolės, Jonavos ir Kauno partizanų, J. Ožeraičio ir J. Černiausko būrių. KGB pradėjo sekimą, pasinaudodami agentais. Aptiko J. Černiausko-Vaidoto pėdsakus. MGB čia panaudojo patikimus ir žiaurumu pasižymėjusius smogikus. Šešių išdavikų būriui vadovavo Algimantas Zaskevičius-Tautvaiša, buvęs partizanas, užverbuotas 1947 metų kovo 11 dieną, agentūrinis slapyvardis „Kapitonas Švedrys”, dar žinomas ir kaip „Bagdonas”, „Zizas”. Tai turėjo suklaidinti susirinkusius partizanus, nes „Švedrys” buvo tauraus Nepriklausomos Lietuvos generolo sūnus ir su vietinių partizanų būrio vadu Petru Vainiumi kartu mokėsi Kauno aštuntoje gimnazijoje. Tarp smogikų buvo kaunietis Antanas Chainauskas – Šalna, parsidavęs buvęs vokiečių armijos puskarininkis Rudolfas Ottingas – leitenantas Kirvis, J. Balita–Ąžuolas, S. Frankonis–Vilkas, neišaiškintas smogikas Serbentas. Žinoma, kad šiems žudikams buvo mokamas 2000
rublių mėnesinis atlyginimas, o už operacijas, kuriuose, nužudydavo partizanus, buvo išmokomos premijos. Tad smogikų grupė, pasivadinusi partizanų būriu, dar prieš rytą išlaipino iš mašinos už Palemono stoties, susitiko su ryšininke Narsute. Ji paaiškino, kad Grikšelių sodyboje yra partizanai Bevardis ir Varpas, o Vaidotas ir Sakalas turi greitai grįžti. Visi ateina į sodybą dar su tamsa. Ryšininkė prikelia miegojusius partizanus. A. Zaskevičius su keliais bendrais užeina į trobą, Švedrys papasakoja apie žygį, sužino, kad atėjo tik dviejų būrių vadai, nutaria palaukti kitų ir nueina su Varpu į daržinę. Bevardis miegojo kambaryje. Apie 8 valandą sargyboje buvęs smogikas Serbentas pamatė grįžtančius Vaidotą ir Sakalą. Vytautas Janavičius pajautė klastą pirmas, nes buvo A. Chainausko–Šalnos daržinėje, ten jį pasmaugė. Kitus pradėjo negailestingai šaudyti. Ypač žiauriai darbavosi vokietis Rudolfas Ottingas – leitenantas Kirvis. Jis nušovė būrio vadą Vaidotą, partizaną Bevardį ir dvi merginas: ryšininkę Nastutę Rumševičiūtę-Narsutę bei šeimininko dukrą Skirmantę. Zaskevičius asmeniškai nušovė Agotą Grikšelienę. Po žudynių smogikai apiplėšė vienkiemį, girtavo ir valgė Grikšelių dešras ir skilandžius.

Tyčiojosi iš žuvusiųjų

J. Ožeraičio tvirtinimu, į tragedijos vietą buvo atvykę Erelis su apygardos „vadu” Griežtu, bandė nužudytus atpažinti. Tą pačią dieną MGB Kaišiadorių apskrities viršininko pavaduotojas majoras Antonovas, atstovai iš MGB A. Grišečkinas ir R Rinkevičius bei 261 šaulių pulko kuopos vadas Novikovas surašė nužudytų atpažinimo aktą ne visai tiksliai nurodydami žuvusius. Šiame akte nurodyta, kad operacijos metu paimta kulkosvaidis, 2 automatai, 4 pistoletai, 3 granatos ir 850 šovinių. Šiandien galima įvardinti visus žuvusius: Jonas Černiauskas-Vaidotas, bataliono vadas, Vytautas Janavičius-Varpas iš Kauno (g. 1927 m.), Petras Vainius-Sakalas iš Kauno (g. 1926 m.), Pranas Ulozas-Bevardis ( g. 1924 m.), Nastutė Rumševičiūtė-Narsutė (g. 1926 m.), Juozas Grikšelis-Žvirblis (g. 1892 m.), Agota Grikšelienė (g.1911 m.), Skirmantė Grikšelytė (g. 1931m.), Rožė Kuprėnienė, A. Grikšelienės motina (g. 1873 m.). Čia pat, kieme, NKVD pasityčiodami susodino žuvusiųjų lavonus rateliu, surišo jų rankas ir fotografavo. Po kurio laiko nužudytieji buvo užkasti Gastilonių kaimo galulaukėje, kur dabar tyvuliuoja Kauno marios. Deja, niekas nesusirūpino perkelti partizanų palaikus iš užliejamų plotų. Dar 1991 metų birželio 1 dieną gydytojo Jono Venskevičiaus iniciatyva tragedijos vietoje buvo pastatytas metalinis kryžius. Čiavyksta šio kraupaus įvykio paminėjimai.

Prisimena S. Piliponytė-Užupienė

Piliponių šeima labai vargingai gyveno Mackūnų kaime, Rumšiškių valsčiuje (dabar – Palomenės seniūnija, Kaišiadorių rajonas). Vaikai mokėsi už kelių kilometrų Kieliškių pradžios mokykloje, čia gavo pa triotiškumo pamokas, paskui dirbo tėvų ūkyje. Tarsi viskas įprasta, sava, bet atslinko okupacija... Pokario partizaninio karo dalyvei Salomėjai Piliponytei-Užupienei jau 90–metų. Šiuo metu moteris gyvena Ringauduose, Kauno rajone, tačiau neliko sveikatos, net galimybės susitikti su kovų draugais. Labai pasiilgusi savo kaimo, žmonių, ten stūksančių kapinaičių, kur amžiną poilsį rado jos artimieji. Savo sunkų likimą moteris aprašė knygoje „Vieno gyvenimo istorija” (2009). Salomėja Užupienė-Rūta prisimena: „Išdavikai norėjo surinkti ir sunaikinti visus tose apylinkėse besipriešinančius partizanus. Taip jau įvyko, kad aš pasilikau bunkeryje ir į Naujasodį nevažiavau. Žinia, kad ten buvo nužudyti partizanai, mus pasiekė vėliau. 1948 metų rugsėjo pabaigoje į Vilnių „legalizuotis” išvykau ir aš... Partizaninis judėjimas mūsų krašte baigėsi. Ir šiandien man akyse stovi Jono Černiausko-Vaidoto paveikslas: jį gaubė kažkokia paslaptis, bendraujant jautėsi šio žmogaus išprusimas, inteligentiškumas... Jis prie pakaunės partizanais prisijungė 1947 metais, mes apie to vadovavimą batalionui nieko nežinojome. Matyt, tai buvo paslaptis. Buvo linksmas, mokėjo groti armonika, tai su mumis ir vietiniais gyventojais greitai rado bendrą kalbą. Nepiešdavo mums gražaus rytojaus, nemelavo, nes tuo metu Rumšiškių apylinkėse buvome likę tik gal dešimt besipriešinančių... Mane visą gyvenimą kamavo ta baisi netektis, po kurios žuvo mano draugai arba buvo ilgiems metams įkalinti lageriuose. Tarp jų patekau ir aš...“

Stanislovas Abromavičius