Joniškio ligoninę paliekantis Gedminas: ligonine rūpinausi labiau nei šeima

„Mirštančiam tėčiui duotą pažadą sutvarkyti šitą sistemą įvykdžiau. Mano sąžinė rami“, – LRT.lt sako Joniškio ligoninę, kaip pats teigia, priverstas palikti jos vadovas Martynas Gedminas. Pavyzdžiu, kaip vadovauti regiono ligoninei, rodytas jos direktorius neįtiko vietos valdžiai: „Buvau nepatogus, nes neleidau tarybos nariams su koja atidarinėti ligoninės durų ir gauti bet kokią paslaugą vos užsigeidus.“

– Sakote, kad esate priverstas palikti ligoninės vadovo kėdę. Kodėl?

– Per pastarąsias kelias savaites, mero postą palikus Vitalijui Gailiui, pamačiau, kad neįtinku dabartinei miesto valdžiai. Kol V. Gailius buvo meras, dėl reformų ligoninėje visi likę tylėjo, o dabar atsirado poreikis paaukoti politinį avinėlį.

Per koalicijos posėdį buvo surengta inkvizicija, kai šešėlinis rajono kardinolas, ilgametis Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas, užsipuolė mane dėl suniokotos ligoninės ir parodė savo tikrąjį veidą, kurį meistriškai maskavo anksčiau.

– Kuo konkrečiai nepatenkinti savivaldybės atstovai. Kas jiems netiko?

– Trumpai tariant, buvo pasakyta maždaug taip: „Vaikine, nepamiršk, kad esi didingame Joniškio krašte ir ligoninę pavertei nežinia kuo. Liko tik slauga. Kur tavo entuziazmas?“ Pasiekimai, kuriuos man pavyko padaryti ligoninės labui, mano galva, buvo nuvertinti. Iškelti nerealūs lūkesčiai.

– Kokie?

– Pavyzdžiui, surasti dar septynis gydytojus. Nors prisivilioti tiek gydytojų į Lietuvos pakraštį nelabai realu. Kita vertus, inovatyviai dirbant, šiuo metu nėra papildomų gydytojų poreikio. Bet valdžios tai netenkina.

– Nelabai suprantu savivaldos logikos: jūsų tvarkymasis ligoninėje buvo rodomas kaip pavyzdys visai Lietuvai. Jus gyrė ministrai, kiti politikai, Joniškio rajono pacientai.

– Rajono valdžiai atrodo kitaip. Jie žiūri savo interesų. Tokia politika. Aš pats gavau brangią pamoką, kad savame krašte pranašu nebūsi.

Joniškyje klesti „švogerių“ krašto mentalitetas. Man ne sykį skambino ir prašė paguldyti išimtinėmis sąlygomis kokį nors įtakingą asmenį ar jo giminaitį. Aš nuolat jiems atsakydavau. Buvau itin nepatogus ir nepaklusnus vadovas.

– Ar jums buvo tiesiai šviesiai pasakyta palikti ligoninę?

– Išėjus merui V. Gailiui, aš sakiau, kad ramiai tęsiam pradėtus darbus be jokių inkvizicijų. Tačiau per susitikimą su miesto taryba Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas aiškiai pademonstravo, kad man ligoninėje ne vieta. Tada parašiau pareiškimą merui be datos. Iš karto gavau pranešimą, kad pareiškimas patenkintas: „Ačiū ir viso gero.“

– Gal jūs nepatogus tapote ir dėl savo savybės viešai ir aštriai kritikuoti sveikatos sistemos bėdas?

– Panašu, kad taip. Apie viešąjį interesą jie negalvoja. Jie nori galios, gauti papildomas paslaugas ligoninėje, apeiti eiles. Man labai liūdna dėl tokio sovietinio mąstymo. Aš naiviai įsivaizdavau, kad dabar Lietuvoje jau beveik nėra tokio tamsaus požiūrio į viešąsias paslaugas.

Dėl to ir nepatogus, nes neleidau tarybos nariams koja atidarinėti ligoninės durų ir gauti bet kokią paslaugą vos užsigeidus. Visiems pacientams taisyklės turi būti vienodos.

– Kaip į jūsų pasitraukimą reaguoja ligoninės medikai?

– Visi įsitempę, klausia, kas bus toliau, gal ir mums pareiškimus padėti. Medikai baiminasi, kad gali būti panaikintas ir mano pažadas didinti atlyginimus nuo kitų metų. Iš savivaldybės jau gaunu grasinamų signalų: „Baikite daryti nesąmones, leisti įsakymus. Padarysime vidinį auditą.“ Nežinau, ar tai galima vadinti mobingu. Tačiau nesiskaitymu tai tikrai.

– Ar neprasidės masiniai išėjimai?

– Labai viliuosi. Kita vertus, daliai kolektyvo aš irgi buvau nepatogus vadovas. Išnaikinau korupciją, darbo imitavimą. Visada sakiau, kad su pacientais reikia mandagiai bendrauti, nes dėl jų ir dirbame.

Per beveik ketverius mano vadovavimo metus iš maždaug 200 žmonių pusę atleidome ir priėmėme naujus.

– Kodėl jūs juos atleidote?

– Dėl įvairių priežasčių. Nuo narkotinių medžiagų, kito turto vogimo iš ligoninės iki visiško apsileidimo. Kai kurie ir patys išėjo, nes suprato, kad reikės dirbti. Apskritai, pakeisti požiūrį į darbo kultūrą reikia ne vienų metų.

– Kaip jums pavyko prisikviesti naujų gydytojų į Joniškį, kai kone visi regionai įvardija tai kaip didelį iššūkį?

– Agresyviai. Kadangi esu ne tik vadovas, bet ir gydytojas, kviečiau buvusius kursiokus, kitus kolegas. Vienai gydytojai skambinau mažiausiai 15 kartų, kol įgrisau. Daug žmonių pakviečiau dėl asmeninio santykio.

– Prieš trejus metus pradėjęs vadovauti ligoninei viešai minėjote: „Didžiosiose ligoninėse daug politikos, o Joniškyje daug ką galima padaryti pačiam.“ Ar ir dabar taip galvojate?

– Jeigu turi mero palaikymą, tada galima. Tačiau dabar supratau, kad įtaką daro ne tik meras, bet ir šešėliniai veikėjai.

Dabar priėmiau sprendimą, kad niekada nebegrįšiu į viešąjį sektorių vien dėl politizuotos medicinos. Pasikeitus valdžiai, tavo darbo kėdės stabilumas pradeda byrėti. Dabar galvoju apie darbą tik privačiame sektoriuje.

– Ar sulaukėte darbo pasiūlymų iš kitų šalies gydymo įstaigų?

– Dar būdamas Joniškio ligoninės vadovu sulaukdavau nemažai tokių pasiūlymų tiek iš viešų, tiek iš privačių klinikų, bet buvau įsipareigojęs Joniškio ligoninei ir miesto merui.

– Kaip vertinate savo pasiekimus Joniškio ligoninėje?

– Didžiuojuosi tuo, ką man pavyko sukurti. Esu dėkingas V. Gailiui už palaikymą, visai komandai ir savo žmonai, kuri mane visus tuos metus pakentė.

Savo mirštančiam tėčiui, dar būdamas jaunu rezidentu, daviau pažadą: „Aš sutvarkysiu šitą sistemą.“ Tėčiui skaudėjo širdį matant perteklines žmonių mirtis. Jis dirbo patologu.

Aš savo pažadą įvykdžiau, nes pamačiau, kad Lietuvoje galima sukurti Norvegiją, jeigu tik yra ryžto ir noro dirbti. Tiesa, tvarumas priklauso ir nuo politikų. Deja, Lietuvoje politika yra dar tik bręstanti.

– Įvardykite svarbiausius savo darbus. Ką pavyko įdiegti ar pakeisti ligoninėje?

– Sukūrėme gerai veikiančią skubiąją pagalbą, kai žmonės gali gauti kokybiškas paslaugas. Tikėtina, kad ir Joniškio rajono gyventojų gyvenimo trukmė pailgėjo dėl to.

Dienos chirurgijoje iki manęs buvo atliekamos maždaug šešios operacijos per mėnesį. Po reformos atliekama vidutiniškai 12 operacijų per dieną. Pacientai gauna kokybiškas paslaugas be korupcijos tvaiko. Niekas iš jų nebereikalauja kyšio.

Pavyko įdiegti ir greitas fizinės reabilitacijos paslaugas, padidinti vietų skaičių dienos stacionare. Tai labai svarbu, kai rajone gyvena daug vyresnio amžiaus pacientų.

– Ne kartą viešai kalbėjote ir apie kovą su korupcija ligoninėse. Norite pasakyti, kad pradėjus jums vadovauti ligoninei prieš trejus metus ji dar klestėjo?

– O, Jėzau... Pavyzdžiui, jaunas daktaras gaudavo 15 tūkst. eurų atlyginimą, o patyręs gydytojas terapeutas vos 1 400 eurų. Klestėjo ir kyšių sistema.

Man pavyko išguiti kyšių ėmimą ir suvienodinti atlyginimus. Dabar vidutinė gydytojo alga ligoninėje – 4 000 eurų į rankas.

– Ar neapmaudu palikti ligoninę įdėjus tiek energijos ir jėgų?

– Prieš savo sąžinę aš esu visiškai ramus. Aš dirbau ne kaip samdomas darbuotojas, o tarsi ligoninė būtų mano privatus reikalas.

Džiaugiuosi, kad per tuos metus manęs nepaliko žmona, nes ligonine rūpinausi labiau nei savo šeima.

– Ko palinkėtumėte naujam ligoninės vadovui?

– Kuo mažiau kišti nagus prie procesų, kurie važiuoja į priekį. Ligoninė yra rentabili ir sutvarkyta. Jokių perversmų daryti nebereikia. Nuo kitų metų gauname dar papildomą finansavimą skubiajai pagalbai.

– Kokie tolesni jūsų darbo planai?

– Noriu sukurti privačią kliniką Šiauliuose, kurioje paslaugas apmokėtų Ligonių kasa ir pacientams nereikėtų mokėti.

LRT.lt