Lietuvė jaunavedžių poras šokdindavo Londono parkuose

Joniškietė Ina Mačiulienė (32 m.) emigracijoje praleido 6-erius metus. Jos sutuoktinis Pranas (35 m.) – 15 metų ir kol kas iki šiol vyras darbuojasi užsienyje, tačiau jau po truputį kraunasi lagaminus būsimai kelionei į Lietuvą. Londone lietuvių mokykloje dirbusi moteris šiandien kasdien iš Gataučių kaimo (Joniškio r.) važinėja į Voveriškių pagrindinę mokyklą (Šiaulių r.), kur jos laukia priešmokyklinio ugdymo grupės auklėtiniai, o keletą dienų per savaitę, prieš šalyje paskelbiant karantiną, ji praverdavo Joniškyje esančios šokių studijos „Salida“ duris. Ten rinkdavosi I. Mačiulienės mokinės, kurios pasinerdavo į linijinių šokių ritmus. Pasak moters, Europos didmiesčiai yra didelė ir neįkainojama patirtis, tačiau miestų šurmulys niekada neprilygs ramiam gyvenimui savame krašte.

Iš Londono į Joniškio rajoną

 Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, jauna moteris, rankose laikydama Žemaitijos kolegijos diplomą, su mažamete dukrele iš gimtojo Joniškio išvyko ieškoti laimės užsienin kaip ir daugelis tautiečių. Ten su lietuviu sėkmingai sukūrė šeimą. „Londonas yra didmiestis ir jame laikas tiesiog tirpte ištirpsta. Gyvendami nedideliame Lietuvos mieste, mes nevertiname to, kad bet kada galime aplankyti tėvus, senelius, draugus. Londone gyvenančios šeimos užtrunka po keletą valandų, kol iš vieno rajono nuvažiuoja į kitą, kuriame, kaip pavyzdžiui, gyvena giminaičiai ar draugai. Kelionė atgal į namus – vėl porą valandų. Per 6-erius metus galėčiau ant rankos pirštų suskaičiuoti savo šeimos vizitus pas draugus, gyvenančius tame pačiame Londono mieste. Įsikūrusi Joniškio rajone, aš automobiliu greitai pasiekiu Šiaulių rajone esančią darbovietę. Po darbų greit grįžtu su dukrelėmis (aut. past. abi dukros mokosi ir lanko vaikų darželį Šiaulių mieste) į namus. Kol nebuvau ragavusi emigrantės duonos, nedidelių atstumų nelabai vertinau“, - sako Ina.

Per 6-erius metus Mačiuliai Londone pakeitė 3 gyvenamuosius būstus, tačiau atstumo ir susisiekimo problema visada buvo aktuali. Šios ir visos kitos problemos, iškylančios emigrantams, ne kartą vertė Mačiulių šeimą pagalvoti apie grįžimą į Lietuvą. „Pamenu, kartą važiavau taksi automobiliu. Vairuotojas prasitarė, kad jis yra iš Jamaikos. Pasiteiravau, kada paskutinį kartą jis lankėsi savo gimtojoje šalyje. O gi pasirodo niekad! Jis gimtinėje nėra net buvęs! Man tai visiškai nesuprantama. Gal jis ten tik gimė arba jo tėvai yra kilę iš Jamaikos, o vėliau visa šeima emigravo. Kaip galima kalbėti apie gimtinę, kai joje nė karto nesi buvęs?“, – retoriškai klausia moteris. 

 Į Lietuvą grįžti paskatino dukra

Vyresnioji I. Mačiulienės dukra Eva (14 m.) Londone lankė anglų mokyklą. Klasėje kartu su lietuvaite mokėsi anglų, kinų ir kitų tautybių šeimų vaikai, kurių gimtoji vieta buvo Jungtinė Karalystė. Grįžusi iš mokyklos po pamokų mergaitė dažnai skųsdavosi mamai, kad jai sunku pritapti prie bendraamžių, kurie lyjant lietui bėgdavo taškytis po balas, o sušlapę skųsdavosi ir verkdavo, jog sušlapo ir išsitepė. Dvylikametę Evą mažų mažiausiai stebindavo toks klasės draugų elgesys. Juk jiems ne 5-eri! Jie – paaugliai ir lyg turėtų žinoti, kad po maudynių balose niekada sausas bei švarus neišlipsi, o ir verkti dėl to nereikėtų, nes pats žinai, ką darai.

Mergaitė jautėsi vieniša, daugelis jos bendraamžių elgėsi labai vaikiškai ir apie tokį bendraamžių elgesį ji dažnai pasakodavo mamai. Matydama, jog dukra ilgisi Lietuvos, joje gyvenančių močiučių ir kasdien stebėdama jos nepritapimą gyvenamojoje aplinkoje, I. Mačiulienė kartu su sutuoktiniu nusprendė grįžti į tėvynę. Nors ir patiems Mačiuliams gyventi Londone nebuvo sudėtinga – abu turėjo darbus, per tą laikotarpį jau buvo įsitvirtinę, tačiau jausmas, kad čia visada liksi svetimas vertė vis dažniau žvilgtelėti Lietuvos pusėn.

Tad, vieną dieną abu nutarė su šeima grįžti į Lietuvą ir įsigyti savo būstą. I. Mačiulienė, dar būdama svečioje šalyje, pradėjo žvalgytis darbo pasiūlymų Lietuvoje. Rado vieną darbo skelbimą, kur ieškoma pedagogė darbui su priešmokyklinio amžiaus vaikais. Parašė darbdaviui ir gavo atsakymą – priimta. Žinoma, į Lietuvą grįžo tik Ina su dukrelėmis Eva ir Mėja (3 m.), o vyras Pranas kol kas liko darbuotis Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu dukra Eva mokosi Voveriškių pagrindinėje mokykloje ir yra klasės pirmūnė. Mergaitei buvo skirta vienkartinė dr. Vaclovo Dargužo stipendija kaip geriausiai 2019–2020 m. mokyklos mokinei.

Dirbti su vaikais nenuobodu

 Turiu prisipažinti, jog man patinka atviri ir savo nuomonę turintys žmonės. Tokia yra ir Ina, nes paklausta, kaip jai sekasi dirbti su vaikais, ji nė nemirktelėjusi atsakė, kad įdomu.

„Iš tikrųjų man patinka mano darbas, nes kasdien jame atrandu vis kažką naujo. Vaikai mokosi iš manęs, o aš – iš jų. Manau, kad kuo toliau, tuo bus geriau, nes po truputį aš juos pardedu pažinti, išgirstu jų istorijas, stengiuosi kažkuo juos sudominti, išmokyti. Kadangi dirbu su mažyliais, pastebėjau, kad turiu juos išmokti suprasti, nes jie atbėga, verčiasi per galvas, lenda po suolais, lipa, klausinėja“, – pasakoja Ina ir priduria, kad vaikai vertina tokias mokytojų savybes kaip konkretumas, aiškumas, pagarba vienas kitam, draugiškas elgesys.

Joniškietė prisiminė vieną linksmą istoriją, nutikusią jai dirbant lituanistinėje ir menų mokykloje ,,Kodėlčius“. Tik šeštadieniais dirbančioje ugdymo įstaigoje mokėsi apie 60 lietuvių šeimų vaikų, kuriems buvo nuo 3 iki 16 metų amžiaus. Be lietuvių kalbos vaikai buvo mokomi įvairių menų – šokio, muzikos, dainavimo. I. Mačiulienė vaikams dėstė choreografiją. ,,Labai gerai prisimenu vieną šokių pamoką. Šoku pasipuošusi suknele. Žinoma, prie jos reikalingos ir pėdkelnės, tačiau jas išsirinkau nelabai netinkamas. Šoku, o jos – nuolat smunka. Vaizdas – taip pat ne pats gražiausias, nes jų medžiaga vietomis susiraukšlėja. Aš jas vis pasitaisau, pakeliu aukštyn ir toliau šoku. Atkreipiau dėmesį, kad mane labai įdėmiai stebi vienas berniukas ir net neatitraukia akių. Suprantu, kad kažkas yra ne taip. Staiga išgirstu klausimą: ,,Mokytoja, ar jums viskas gerai?“. Atsakau, kad taip, viskas gerai, Gusteli. Tada berniukas toliau manęs klausia: ,,O kas jums yra, jei jūs tampote savo odą?“. Septynmečio klausimas pribloškė“, - juokiasi Ina. Pasirodo, berniuko mama niekada nenešiojo pėdkelnių ir vaikui jos buvo tikras atradimas.

  Mokytoja su lagaminu

Pasidomėjau apie ugdymo proceso ypatybes Jungtinėje Karalystėje. Pasak joniškietės, Lietuvoje pedagogas turi viską – klasę, joje esančią įrangą, reikalingus muzikos instrumentus, jei dėsto muziką. Tuo tarpu Londone ji į mokyklą atvykdavo nešina lagaminu, kuriame – visas inventorius, knygos, kita mokomoji medžiaga, reikalinga ugdymo procesui organizuoti, nes klasėse nebūdavo nieko. „Stovėdamas klasėje toks nuostabus ir gražus, niekaip neišmokysi vaiko. Reikėdavo atsivežti knygas, kitą inventorių, kuris buvo reikalingas tam tikros pamokos metu. Veždavausi knygas, flomasterius, pieštukus, kitas priemones. Vykti į mokyklą ruošdavausi taip, tarsi vykčiau į poilsinę kelionę – su dideliu lagaminu. Kiekviena darbo diena primindavo išsiruošimą į tolimą kelionę“, - pamena I. Mačiulienė. Lietuvos pedagogai su tokia problema nesusiduria. Jiems sukurtos tikrai geros sąlygos jaunajai kartai ugdyti.

Jaunavedžių poras šokdindavo sostinės parke

Užsienyje Ina nesėdėjo sudėjusi rankų. Teko dirbti aukle ir prižiūrėti lietuvių vaikus. Laisvu nuo darbo metu moteris socialiniuose tinkluose skelbė informaciją, aktualią artimiausiu metu auksu žiedus sumainyti nusprendusioms  lietuvių poroms. Būdama profesionali choreografė, lietuvė organizavo tautiečiams šokių pamokas tiesiog Londono miesto parkuose, nes nuomotis patalpas buvo gana brangu. ,,Su tautiečiais jaunavedžiais susitikdavome įvairiuose parkuose. Aš atsiveždavau kolonėlę ir mokydavomės vestuvinio šokio žingsnelius. Pažiūrėti šokių pamokų susirinkdavo būrelis vietinių anglų. Vieni domėdavomės, ką mes čia veikiame. Kiti tiesiog smalsiai stebėdavo ir nedrįsdavo paklausti“, – apie netradicines šokių pamokų erdves pasakoja Ina. Be šios papildomos veiklos moteriai keletą mėnesių teko dirbti dėvėtų rūbų parduotuvėje, kur anglai atveždavo nebereikalingų rūbų maišus. Už juos jiems būdavo sumokama. Anot pašnekovės, vėliau ši parduotuvė buvo uždaryta. 

  Lietuvių bendruomenė moka švęsti valstybines šventes

Valstybinės šventės yra susijusios su lemtingais mūsų šalies ir tautos istorijos įvykiais. Tad, valstybines šventes minėti Lietuvoje tapo įprasta. I. Mačiulienės teigimu, ji pastebi ryškius skirtumus tarp valstybinių švenčių minėjimo tradicijų lietuvių bendruomenėje užsienyje ir tautiečių Lietuvoje. Pasak jos, kad ir kaip mūsų šalies piliečiai stengtųsi ypatingai paminėti vasario 16-ąją, kovo 11-ąją ar liepos 6-ąją, užsienyje gyvenantys tautiečiai šias šventes mini kur kas ypatingiau ir, svarbiausia, nuoširdžiau. „Kol negyvenau užsienyje, negalvojau, kad tokia proga apsirengti tautinį kostiumą ir pasidabinti prie rūbų prisegamomis trispalvės spalvos juostelėmis, bus tikra šventė. Toli nuo gimtinės gyvenantys lietuviai valstybines šventes švenčia ypatingai, su dideliu pakylėjimu ir euforija. Tai kur kas didesnės šventės tautiečių bendruomenėse nei Kalėdos ar Velykos. Patikėkit“, - teigia Ina.

Pokalbiui pasisukus lietuvybės tema, emigrantės duonos ragavusi moteris prakalbo apie maisto gamybos subtilybes gyvenant užsienyje. Anot Inos, per visus gyvenimo metus svečioje šalyje, ji stengėsi dažnai gaminti šeimai lietuviškus patiekalus. „Šalyje veikiančiose lietuvių parduotuvėse buvo galima rasti įvairiausių lietuviškų prekių, maisto produktų, o parduodamų gaminių kainos buvo žymiai didesnės nei Lietuvoje. Tačiau aš dažnai rinkdavausi lietuvišką produkciją, nes ant mano šeimos pietų ar vakarienės stalo garuodavo cepelinų, balandėlių puodas“, - pasakoja pašnekovė. Anot jos, socialinių tinklų grupėse būdavo galima rasti lietuvių moterų skelbimus apie parduodamus lietuviškus cepelinus. Moterys juos gamindavo tiesiog namuose ir pardavimui būdavo paruošta šimtai cepelinų porcijų. Cepelinų porcija kainuodavo apie 6 svarus. I. Mačiulienė tokio verslo nesiėmė, nes auginant dvi dukreles ir dirbant keliose darbo vietose laisvo laiko likdavo išties mažai.

Idėja fotografuoti gimė antrą kartą tapus mama   

Gyvendami emigracijoje, Ina ir Pranas Mačiuliai tapo tėvais. Jiems gimė dukrelė Mėja. ,,Išėjau į pačias gražiausias savo gyvenime turėtas atostogas – motinystės atostogas. Kaip tik tuo metu pradėjau galvoti, ką galėčiau veikti ,,atostogaudama“, - sako dviejų vaikų mama. Turbūt ne veltui sakoma, kad motinystės atostogos yra puikus laikas atskleisti savo talentus arba pradėti įgyvendinti svajones, kurios jau labai seniai, kažkur tolimoje praeityje laukė laiko, kada išvys dienos šviesą.

Tapusi mama ir sūpuodama pagrandukę Mėją, I. Mačiulienė nusprendė į rankas paimti fotoaparatą, kuriuo anksčiau naudojosi jos jaunėlis brolis Tautvydas. „Brolis iki šiol gyvena Jungtinėje Karalystėje ir užsiima fotografija. Siekdamas užsidribti, jis pradžioje eidavo į naktinius klubus, kur fotografuodavo koncertuoti atvykusius lietuvių atlikėjus ir muzikantus, įamžindavo jų koncertų akimirkas. Jo namuose buvo nenaudojamas vienas fotoaparatas, kurį jis man ir pasiūlė. Kaip ir kiekvienas pradedantysis fotografas, ėmiausi fotografuoti gamtą. Patiko. Po to mano modeliais tapo vaikai, draugų šeimos“, - apie pirmuosius bandymus fotografuoti pasakoja Ina. Jos pagrindinis mokytojas ir patarėjas yra brolis, tačiau moteris ir pati domisi fotografavimo subtilybėmis.

Ji prasitaria, kad ateityje savo namų aplinkoje, esančioje Gataučių kaime, norėtų rengti fotosesijas rajono gyventojams. Anot Inos, namų aplinka atveria nuostabų gamtos peizažą ir jokių papildomų efektų net nereikia. ,,Juokaudama sakiau mamai, kad dideliame žemės plote priauginsiu moliūgų ir darysiu temines fotosesijas“, – juokiasi pašnekovė. Ji prasitaria, kad ne didmiesčio šurmulys, o pasodintas daigas, žydinti gėlė, kurią pati užaugino, yra pats didžiausias džiaugsmas.

Gyvenimo iššūkis – projektas ,,Šok su senjoru“

Pirmą kartą apie jauną choreografę rajono gyventojai plačiau išgirdo 2012-ais metais po Joniškyje ir visoje šalyje nuvilnijusio šokių projekto „Šok su senjoru“. Tada šokių studijoje ,,Salida“ dirbanti jauna specialistė ėmėsi titaniško darbo – per keletą mėnesių ji konkursui paruošė net 9 šokėjų poras, kurias sudarė vienas jaunimo atstovas ir senjoras, beveik niekada nestovėjęs ant šokių parketo. Kaip sako pati I. Mačiulienė, tai buvo tikras gyvenimo iššūkis, kada per keletą mėnesių svingą, rumbą, tango ir kitus šokius pradėjo šokti išskirtinės savo amžiumi šokėjų poros. Po metų šokių mokytoja vėl ryžosi ruošti šokėjų poras būsimam projektui. Tąkart kai teko šokių žingsnelių mokyti kur kas mažiau porų, nes į projektą įsitraukė ir daugiau rajono choreografų – Vitoldas Krajinas, Andrius Petkauskas, Vilma Černauskienė, Daiva Katinienė, Sigma Jonušienė, Sandra Paulavičienė.

„Šis projektas man buvo ne tik gyvenimo iššūkis, didžiulė patirtis, bet ir naujų draugų, bičiulių, bendraminčių atradimas. Repeticijų ir pasirengimo šventei metu mes tapome viena didele šeima. Iki šiol pamenu tą laiką. Tai vienas gražiausių mano prisiminimų“, - atvirauja pirmoji šokių projekto „Šok su senjoru“ choreografė. Ji prasitaria, kad ir dabar tokiai avantiūrai pasiryžtų. Prieš paskelbiant šalyje karantiną, moteris skubėdavo į Joniškyje esančią šokių studiją „Salida“, kur jos laukdavo šokėjų grupė. Iš emigracijos grįžusią mokytoją pasitiko dalis jos senųjų šokėjų ir dalis naujokių. Šiuo metu dėl epidemiologinės situacijos šalyje ir įvestų ribojimų, repeticijos nevyksta, tačiau I. Mačiulienės galvoje sukasi be galo daug ateities planų. Vienas jų – šeimos įsikūrimas Gataučių kaime, fotografijos kursai ir nauji projektai.