Joniškiečių šaulių šeimoje nėra žodžio „nenoriu“

Netylant diskusijoms, imti jaunimui ginklą į rankas ir ginti valstybę, ar ne, joniškietė trijų vaikų mama, ilgametė Joniškio 606-osios šaulių kuopos šaulė, policijos rėmėja Valda Noruišienė nedvejoja: „Imti ir ginti, jei tik gali... Savo kraštą, jo žmones, šeimą, kultūrą, prigimtinę teisę gyventi laisvoje ir saugioje valstybėje.“ Valdą ir tris jos vaikus – Tautvydą, Viktoriją ir Aldą – joniškiečiai mato visų valstybinių švenčių metu. Šeima įsitikinusi, kad šaulių kuopa yra puiki gyvenimo ir išgyvenimo mokykla, stiprinanti ne tik ją, bet ir valstybę.

Dalyvavimas valstybinėse šventėse – pareiga

Tapusi Lietuvos šaulių sąjungos Joniškio 606-osios šaulių kuopos nare, Valda sako pastebėjusi, kaip keičiasi ir auga ši organizacija. Juk kiekvienas naujokas atsineša kažką savito.

„Man šaulystė yra ne tik savanorystė, bet ir budrumo ugdymas, pasiruošimas netikėtoms situacijoms, mokymasis ir pasidalijimas žiniomis, kuris tiesiogiai susijęs su šeimos, mane supančios žmonių bendruomenės ir visuomenės saugumu bei laisve“, – drąsiai teigia ilgametė šaulė.

O trys Valdos vaikai pabrėžia, kad jaunų žmonių dalyvavimas valstybinėse šventėse yra kiekvieno lietuvio pareiga. Todėl šių švenčių metu joniškiečiai mato išdidžiai prie Nepriklausomybės paminklo stovinčią Valdos šeimą.

Pamokos – vertybė

Mama Valda ir vyriausiasis sūnus Tautvydas, šiuo metu Joniškio „Aušros“ gimnazijos vienuoliktokas, yra ir aktyvūs rajono policijos pareigūnų rėmėjai. Septyniolikmetis ateitį sieja su Lietuvos kariuomene ir nuoširdžia tarnyste šaliai. Vaikinas tikisi sėkmingai baigti gimnaziją, išlaikyti valstybinius brandos egzaminus ir profesinį kelią susieti su kario tarnyba.

„Man nėra žodžio „negaliu“, „nenoriu“. Pagal galimybes stengiuosi būti naudingas visuomenei, valstybei. Juk čia mano namai“, – sako Tautvydas.

Būdamas aštuonerių, jis itin mėgo žiūrėti animacinius filmukus karo tema ir visą laiką svajojo, kad ateityje bus karys. Todėl po trejų metų mama berniuką nuvedė į Joniškio 606-ąją šaulių kuopą. Juos sutiko kuopos vadas Gintaras Čagus. Taip vaikinas ir tapo aktyviu šauliu, skyriaus vadu, o jo brolis aštuntokas Aldas – skyriaus vado pavaduotoju.

Tautvydas sako, kad šaulių kuopa išmokė daug ko – disciplinos, tvarkos, darbo komandoje, bendravimo, budrumo, šalto proto išlaikymo sudėtingose situacijose.

Prie Tautvydo netrukus prisijungė mama ir sesuo Viktorija. Merginą sužavėjo iš įvairių pratybų ar žygių grįžusio brolio pasakojimai. Nors Viktorija ateitį planuoja sieti su dailės studijomis, dabar ji – aktyvi šaulė. Tik jaunėlis Aldas kol kas apie ateitį negalvoja.

Drąsiai siekia svajonių

V. Noruišienė vaikystėje svajojo būti policijos pareigūne. Moteris prisimena, kad jos teta, mamos sesuo, pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais tapo Tauragės 7-osios rinktinės šaule ir dažnai į šaulių organizuojamas stovyklas pasiimdavo dukterėčią.

Nors tuo metu mažametę mergaitę labiausiai žavėjo šaulių uniformos, ji iki šiol pamena, kaip stebėdavo tetos atliekamas užduotis stovyklose. Šaulių šeimoje būta ir daugiau – Valdos mamos pusbrolis taip pat kažkada dėvėjo šaulio uniformą.

Joniškietė atvira: buvo metas, kai augindama vaikus, ji sugebėjo išgyventi ir patenkinti jų poreikius tik iš gaunamų socialinių išmokų. Bet nei vienam neteko badauti, jaustis kitokiu, prastesniu už klasės draugus.

Vaikams ūgtelėjus, Valda ėmėsi įvairių veiklų. Nebūgštavo nei dėl vieno darbo, nenumojo ranka, sakydama, kad per prastas ar per sunkus. Naktinėse pamainose ji rūšiavo daržoves, rinko akmenis rajono žemės ūkio bendrovėse ir pas ūkininkus. Anot jos, visi darbai yra geri, jei turi noro dirbti, išgyventi ir trokšti vaikus pastatyti ant kojų.

„Gyvenime svarbu užsigrūdinti, tada visos negandos yra įveikiamos“, – įsitikinusi trijų vaikų mama.

Vaikai taip pat išmokyti vienas kitam pagelbėti. „Mano vaikai žino, kad gyvenime niekas nieko ant auksinės lėkštelės neatneša. Užsidirbti, išgyventi ir išlaikyti šeimą turi pats – savo rankomis ir galva. Todėl visi pagal galimybes stengiamės prisidėti ne tik prie savo, bet ir prie valstybės gerovės“, – apie šeimos kasdienybę pasakoja moteris.

Moters vairuojamas autobusas sutiktas plojimais

Sostinėje ir kituose Lietuvos miestuose jau daugelį dešimtmečių yra įprasta prie maršrutinio autobuso vairo išvysti moterį. O Joniškyje tai tapo naujiena.

Pasak V. Noruišienės, Šaulių sąjunga ir buvo ši organizacija, kuri ją paskatino imtis įdomaus darbo – sėsti prie autobuso vairo. Dabar Valda – pirmoji moteris, vairuojanti UAB „Joniškio autobusų parkas“ maršrutinį autobusą per visą įmonės gyvavimo istoriją.

Nebijanti jokių gyvenimo iššūkių, praėjusiais metais trijų vaikų mama išsilaikė egzaminus ir gavo C ir CE kategorijos vairuotojo pažymėjimus. Vėliau lankė kursus ir įgijo pradinės profesinės kvalifikacijos pažymėjimą, suteikiantį teisę komerciniais tikslais verstis krovinių ir keleivių pervežimu Europos Sąjungos šalyse.

Valda įveikė pirmuosius savo kilometrus kaip autobuso vairuotoja 2024-ųjų pavasarį. Prižiūrima kolegos, pačią pirmąją darbo dieną moteris autobusu prasuko pro gimtąjį Jankūnų kaimą. Judėdama keliu, pažvelgė į šoną ir nustebo – autobusų stotelėje jos laukė… mama!

Valdos mama nesiruošė kažkur važiuoti. Tiesiog laukė dukros tam, kad galėtų pasveikinti pirmosios darbo dienos proga ir palinkėtų saugių kelionių. Moters vairuojamas autobusas buvo sutiktas plojimais ir kitų kaimo gyventojų, taip pat lūkuriavusių jos. Jie atėjo pasidžiaugti moters sėkme.

Dar nei vienas neatsisakė vykti

Į UAB „Joniškio autobusų parkas“ istoriją patekusi Valda džiaugiasi kolektyvu, kuris, anot jos, yra pasakiškas. Ji atvirauja, kad kolegos vairuotojai visada pataria, padeda, jei kyla klausimų. Darbo pradžioje net keliukus itin tiksliai ir vaizdžiai apibūdindavo, kad tik Valda nepasiklystų. Bet juk dabar tai ne bėda – po ranka visada yra navigacija.

Keleiviai, išvydę prie autobuso vairo moterį, nustebdavo, bet dar nebuvo nei vieno, kuris atsisakytų suplanuotos kelionės.

„Keleivių reakcijos buvo labai geros. Dabar jau visi įprato, kad autobusą gali vairuoti ne tik vyrai“, – šypsosi Valda.