Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro psichologė G. Meslinienė: kiekvienas atėjęs žmogus yra nauja istorija

„Su kolegomis turime tokį humoristinį posakį, kad smegenys irgi yra raumuo. Jį taip pat reikia lavinti ir treniruoti, jei nori, kad tavo forma būtų gera“, – sako Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) Psichikos sveikatos centro medicinos psichologė Gintarė Meslinienė.

Savo profesinę karjerą medikė pradėjo Jonavoje, čia dirba iki šiol. Per eilę metų keitėsi daug dalykų, o vienas iš jų – žmonių požiūris į psichologą, atsirado daugiau drąsos praverti jo kabineto duris. Apie tai – pokalbis su G. Mesliniene.

– Jūs – viena iš medikų, kuriems šiemet suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. Kaip manote, kodėl buvote pastebėta, nominuota?

– Šiemet kolegos nominavo pastebėję mano inovatyvumą, ėjimą už savo veiklos ribų. Pastebėjo ne tik tai, ką aš dirbu Jonavos PSPC, tačiau ir VšĮ „Psichologinio konsultavimo grupėje“. Čia su kolege vykdome įvairius projektus, kuriame priemones, žaidimus, didinančius emocinį intelektą. Jos skirtos vaikams, jaunimui. Tad nominavo ne tik dėl psichologinės pagalbos teikimo, bet ir inovatyvaus būdo šviesti jaunąją kartą, kad jie geriau žinotų apie emocijas ir išgyvenimus.

– Tai prevencinė priemonė, kad ateityje būtų mažiau psichologinių krizių?

– Taip, bandymas užbėgti už akių didesniems išgyvenimams, kurie kartais užsisuka į tokius akligatvius, kad reikia ne tik psichologo, bet ir kitų specialistų pagalbos. Mūsų ėjimas – per žaidimą, per edukaciją – lengvesnę, paprastesnę. Vaikams nuo darželinio amžiaus iki pat 18 metų ji yra labai svarbi.

– Kaip jūs pati pasirinkote savo profesiją, kuo sudomino psichologija? Kiek laiko jau dirbate Jonavoje?

– Esu jonavietė, mano karjera prasidėjo Jonavoje. Visa pirminė darbinė patirtis buvo Jonavos ugdymo ir gydymo įstaigose. Vėliau su kolege įsteigėme „Psichologinio konsultavimo grupę“, tam skyrėme nemažai dėmesio, o Jonavos PSPC dirbu jau apie 20 metų.

Kalbant apie profesijos pasirinkimą ir žvelgiant nuo vaikystės, visada buvau linkusi į sveikatą, į pagalbą kitam. Puikiai save prisimenu: žaisdavau su lėlėmis ir kirbėdavo mintis, kad labai norėčiau būti gydytoja, kurios vaikai nebijo. Mūsų laikais juk gydytojo apžiūros, skiepai, ligos kiekvienam vaikui būdavo iššūkis.

Augant interesai pradėjo siaurėti. Labai domino informacija, kiek mes jos gaudavome, apie psichologiją. Tad kelias prasidėjo nuo vaikystės noro padėti kitam, rūpintis kitu. Tokia buvo mano savirealizacija.

Ir, žinoma, smalsumas. Manau, kad psichologas yra be galo smalsus, nes kiekvienas atėjęs žmogus yra jam yra nauja istorija, naujas atradimas. Svarbus priėjimas prie kiekvieno, pagalbos sprendimų ieškojimas – tai labai unikalu. Juk kas veikia vienam, tas gali neveikti kitam. Turi būti labai smalsus, domėtis.

– Psichologų poreikis didžiulis tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Kaip manote, kodėl? Ar žmonės labiau ėmė ieškoti pagalbos, o gal blogėja visuomenės emocinė, psichologinė savijauta? Jūsų nuomone, kokios priežastys tai lemia?

– Vienas iš faktinių dalykų – reikalavimas, kad kiekviena įstaiga turėtų psichologą. Psichologas tampa mūsų higieniniu poreikiu. Į jį galima kreiptis pagalbos ištikus krizei arba kai reikia psichologinio saugumo.

Žvelgiant kiek globaliau – yra įvairių dedamųjų, kodėl taip gali būti. Didėja žmonių psichologinis raštingumas, jie supranta, kad fiziologiniai negalavimai, nerimo epizodai, negalėjimas užmigti yra mūsų psichologija. Tada atsiranda drąsa kreiptis. Smagi žinutė, kad mes tampame vis atviresni ir vis daugiau žinome, kas vyksta mūsų viduje.

Kitas dalykas – stigmos mažėjimas, nes seniau kreiptis į psichologą buvo tam tikra gėda ir baimė. Dabar, ištikus gyvenimo sunkumui, pas specialistą eiti yra normalu.

Yra ir kiti kriziniai dalykai, ne tokie džiuginantys, – dėl technologijų, buvusios COVID pandemijos stebimas žmonių tarpusavio susvetimėjimas, socialinio rato mažėjimas, ypač jei kalbėtume apie jaunimą. Jie dažnai užsibūna  žaidimuose, instagramuose, nors virtualioje erdvėje turi draugų, bet neišeina į kiemą pabūti, pabendrauti. Tai įneša susvetimėjimo. Klausiant paauglių, ar jie turi draugų, atsako „taip“, bet dažniausiai tai būna tik elektroninėje erdvėje esantys draugai.

Negalėjimas išeiti į lauką, išeiti iš savo kambario, kuris tapęs komforto zona, irgi yra dedamoji, kodėl ypač vaikų psichinė sveikata trinka.

Suaugusių žmonių psichinę sveikatą irgi blogina technologijų svarba, didelis darbo tempas, galbūt socialinis spaudimas būti gražiu, sėkmingu, būti sekamu socialiniuose tinkluose. Tai tarsi įpareigoja, didiną vidinį nerimą, sukelia diskomfortą, stresą, didžiulį nerimą, perfekcionizmą.

– Kartais atrodo, kad mūsų gyvenimas – tarsi kortų namelis. Jis stovi tvirtai, bet užtenka tik sujudinti vieną kortą ir sugriūva. Gali mirti tavo artimas žmogus, sunkia liga susirgti vaikas.

– Nemanau, kad gyvenimas yra kortų namelis, nes, kai ištinka trauminiai įvykiai, mes turime labai daug resursų. Tai, ką jūs paminėjote, yra ypatingi trauminiai įvykiai. Juos reikia atidžiai priimti, analizuoti ir nebandyti paslėpti po darbu, po linksmybėmis, nustumti į šalį ar bandyti maskuoti kitomis priemonėmis. Tokios situacijos reikalauja labai atidaus nagrinėjimo, savo emocijų susidėliojimo, požiūrio, netgi savo tolimesnio gyvenimo susiplanavimo. Tai raktiniai įvykiai.

– Ar yra universalus patarimas, kada vertėtų susirūpinti savo psichine sveikata ir ateiti pas specialistą? Su kokiomis baimėmis vis dar susiduria žmonės, nedrįstantys atidaryti psichologo kabineto durų?

– Ateiti reiktų tada, kai pradedi jaustis įstrigęs visomis prasmėmis: emocinėmis, elgesio. Kai jautiesi, kad įsisukai nuotaikų ir santykių rate, kai tai pradeda tave griauti, žadina liūdesį, nerimą, nepasitenkinimą. Kai matai, kad naudoji savo vidinius resursus, ieškodamas pagalbos bandai pajungti artimą žmonių ratą, bet situacija nesikeičia, o tokia būsena tęsiasi mėnesį ar daugiau – vertėtų pagalvoti apie galimybę pasikonsultuoti. Bent jau paskambinti į anonimines pagalbos linijas, jei baisu registruotis pas specialistą ar nežinai, kaip veikia psichikos sveikatos sistema.

Pagalbos gali reikėti po trauminių patirčių, netekčių, patirto smurto, dėl sunkios ligos. Ir, be abejo, jei atsiranda suicidinių minčių. Tuomet nereikia delsti ir laukti mėnesio – kreiptis į psichologą rekomenduočiau kaip įmanoma anksčiau.

– Psichologinė pagalba – ilgalaikis procesas? Ar galima tikėtis poveikio po vienos–kelių konsultacijų?

– Pasitaiko situacijų, kad klientui užtenka kelių susitikimų, per kuriuos mes nusimatome tam tikras gaires. Ypatingai kalbant apie vaikų auklėjimo klausimus, kai jauni tėveliai susiduria su baimėmis, kaip per daug vaiko nespausti, per daug nelepinti.

Jiems atėjus į  konsultaciją įsivertiname, kokios yra auklėjimo bėdos, o gal ir vaikas turi tvirtą charakterį? Susidėliojame gaires, yra galbūt rekomenduojama literatūra ir seminarai, kurie pasiekiami nuotoliu. Galimybių daug, tad užvedi žmogų ant kelio ir jis drąsiai ima naudotis gairėmis, viešoje erdvėje prieinama medžiaga ir to užtenka.

Kitu atveju, jei labai didelės, gilios problemos, įvairūs klaidingi įsitikinimai, emocinės, santykių problemos – trunkame ir pusmetį ar metus. Terapinis darbas kartais užsitęsia ir ilgiau, nei metus. Todėl vienareikšmiškai pasakyti, ilgalaikis ar trumpalaikis tai darbas, negalima. Priklauso nuo situacijos.

– Lietuvoje leidžiama tikrai daug įvairių knygų – psichologinių, savipagalbos. Tarp jų yra ir geros literatūros, tačiau yra ir nevertos dėmesio. Tačiau kaip atskirti ir ar apskritai patartumėte skaityti psichologines knygas?

– Esu atsirinkusi tam tikras knygas, kurios nėra tik lengvo turinio skaitalas. Tokią literatūrą  dažnai derinu su savo terapijos kryptimi, su terapiniu požiūriu, kad nebūtų tik mano darbo metodai, tačiau taikomi ir kiti, kad būtų dviguba nauda. Labai mėgstu žmonėms duoti namų darbų, nes terapija vyksta tik valandą, o visas gyvenimas – šalia to. Rekomenduoju knygas, kurios paantrina terapinį darbą ir įtvirtina tam tikrus požiūrius, įgūdžius.

– Iš jūsų praktikos, kas pačiai yra įsiminę, likę atmintyje?

– Labai sunku išskirti, nes kiekvieno žmogaus atėjimas, patikėta istorija, patikėtas skausmas arba problema – tai priimu kaip dovaną, nes jie visi man yra unikalūs. Kiekvienas mes, susitikę gyvenime, keičiame vienas kitą. Papildome žinute, pamokymu, patirtimi. Kiekvieną savo klientą labai branginu, jie irgi mane kažko išmoko, pakeičia.

Galbūt galėčiau išskirti grupę žmonių. Man smagiausias potyris yra dirbti su paaugliais ir paauglių šeimomis. Jie ateina labai susvetimėję, atitolę vienas nuo kito ir tada pokalbių, terapijos metu matai, kad santykiai pradeda šilti, jie ima vienas į kitą atsisukti, vienas kitą labiau suprasti. Tėvai prisimena savo paauglystę ir kokie jie buvo, o paaugliai pradeda girdėti tėvus ne kaip nurodančius, o kaip linkinčius gero. Šis pokytis man yra pats gražiausias, bet tuo pačiu dirbti su šia grupe yra ir didžiausias iššūkis.

Būna, kad paaugliai atsisako ateiti. Tada dirbame su tėvais, jei jie tame mato prasmę. Tačiau ir tokiu atveju galima padėti šeimai.

– Ar ateinant pas jus reikia šeimos gydytojo siuntimo? Daugeliui svarbus klausimas: turbūt lieka įrašas sveikatos istorijoje? Kodėl kartais žmonės psichologo įrašo savo e. sveikatoje bijo labiau, nei kardiologo?

– Pas psichologą registruojamasi tiesiogiai, nereikia kito gydytojo siuntimo. Galima savo rajone, susiradus psichikos sveikatos centrą, į jį ir kreiptis. Lygiai taip pat galima kreiptis ir į psichiatrą.

Taip, kartais žmonės bijo įrašo e. sveikatoje. Tačiau svarbu žinoti, kad psichologas nerašo jokių  diagnozių, jokių šifrų, jokių kodų. Tai yra tik įrašas apie konsultaciją, kuris niekaip negali daryti įtakos tolimesniems žmogaus gyvenimo pasirinkimams. Tai nėra liga.

Tolimesnės baimės gali būti ir stigmos, įsitikinimas, kad jei aš kreipiuosi dėl savo vidinių išgyvenimų – vadinasi, esu silpnas. Toks požiūris kartais atsinešamas dar iš vaikystės. Bet tai – jau darbas su savimi, pats turi pasakyti sau, kad taip nėra. Juk kaip pats dantų nesitvarkau, pats nesioperuoju – taip, tikėtina, pats nebegaliu išspręsti psichologinių problemų. Profilaktiniai, naminiai metodai man nebepadeda.

– Koks būtų jūsų patarimas: kaip rūpintis savo psichine sveikata?

– Nebūsiu labai originali, bet mes su kolegomis tarpusavyje turime humoristinį posakį, kad smegenys irgi yra raumuo. Jį irgi reikia lavinti, treniruoti, jei nori, kad tavo forma būtų gera.

Tai prasideda nuo elementarių psichikos sveikatą užtikrinančių dalykų: miego, poilsio, maisto, mėgstamo laisvalaikio, kuriame atgauname jėgas, atgauname pasitikėjimą savo jėgomis. Ne tinginiavimo, o būtent laisvalaikio.

Svarbus bendravimas, artimo rato turėjimas, artimas žmogus, gebėjimas pasikalbėti apie save, savo jausmus, išgyvenimus. Geras draugas, nuoširdus pokalbis gali padėti išsaugoti psichinę sveikatą. Psichologui konsultavimo pradžioje irgi tenka pabūti išklausančiu draugu ir tik paskui pradėti terapinį ėjimą.

Jei norisi daugiau, siūlyčiau užsiimti tokiomis praktikomis kaip meditacija, relaksacija, vizualizacija. Tai – būdas padėti sau nurimti.